Prieš šimtą metų pasaulyje siautė pandemija, kuri pareikalavo kur kas daugiau aukų, nei neseniai siautęs Pasaulinis karas. Nors neretai pateikiami skirtingi statistiniai duomenys, labiausiai tikėtina, kad 1918–1920 m. laikotarpiu specifiniu gripu užsikrėtė penki šimtai milijonų žmonių, iš kurių mirė mažiausiai penkiasdešimt milijonų, nors neretai pateikiamas ir dvigubai didesnis aukų skaičius.
Paradoksalu, bet net ir šiandien mokslininkai nesutaria, koks tiksliai tai buvo virusas ir kodėl jis plito taip agresyviai. Nėra lengva paaiškinti ir tai, kad ši katastrofa, labai pakeitusi pasaulį, mažai teatspindima ne tik istorijos vadovėliuose, bet ir meno kūriniuose bei literatūroje. Viduramžių Juodoji mirtis, po Pirmojo pasaulinio karo kilusi infliacija ar Didžioji depresija yra gerokai populiaresnės temos nei pandemija su primestu pavadinimu.
Šiandien jau praktiškai neabejojama, kad viruso ištakos (ir vėl) – Kinijoje. Čia dar 1917-ųjų lapkritį buvo fiksuoti pirmieji masiniai gripo atvejai. Iš Kinijos virusas plito dviem pagrindiniais kelias. Pirmasis kelias – per Šiaurės Ameriką. Virusologai kiekvienos epidemijos metu daug dėmesio skiria „nulinio paciento“ paieškai. Tikėtina, kad šiuo atveju tokiu pacientu tapo vienas iš JAV kariškių Teksase. Jis buvo vienas iš tų, kurie turėjo išvykti į Europą ir prisijungti prie karo veiksmų. Tačiau netrukus jau sirgo šimtai karių. Ne visi sirgo sunkiai ir priimtas sprendimas, kad tie, kurie jau pradėjo sveikti, privalo vykti į Prancūziją kariauti. Kartu su šiais kariais į Prancūziją „išvyko“ ir epidemija.
Kitas viruso kelias iš Kinijos į Europą susijęs su beveik šimtu tūkstančių Kinijos darbininkų, kurie buvo mobilizuoti dirbti tiek Prancūzijoje, tiek D. Britanijoje, nes per karą labai trūko darbininkų.
Europoje viruso židiniu tapo Prancūzija, tačiau kažkodėl jis buvo pavadintas „ispanišku“. Taip įvyko dėl to, kad karo metu Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje laikraščiai buvo pakankamai griežtai cenzūruojami ir juose apie jokį virusą, gripą nebuvo kalbama. Informacija apie masiškai sergančius gripu žmones pasirodė Ispanijos, kuri nebuvo įsitraukusi į karo veiksmus, žiniasklaidoje ir iš ten paplito po Europą, o siaučiantis gripas pradėtas vadinti „ispanišku.“
Galima išskirti net tris pandemijos bangas.
Kai tik virusas pradėjo plisti JAV bei Europoje, stebino labai didelis jos užkrečiamumas, Pavyzdžiui, per trumpą laiką epidemija praktiškai „užkariavo“ Paryžių, taip pat persimetė į Italiją. Beje, istorikai pripažįsta, kad epidemija „apsaugojo“ prancūzus nuo skaudžios vokiečių okupacijos. Vokietijos kariuomenei vadovavęs Ludendorfas savo memuaruose pabrėžė, kad iš jo pergalė buvo „pavogta“ ir tai padarė… gripas. Kai vokiečių kariuomenė sėkmingai artėjo prie Paryžiaus ir jau jautė pergalės skonį, netikėtai kariniai daliniai tapo sanitarine zona, nes didesnioji karių dalis susirgo. Žygis, kuris galėjo turėti nemažą įtaką visai karo eigai, buvo sustabdytas.
Antroji epidemijos banga smogė pirmiausia Afrikai ir netrukus Šiaurės Amerikai, Indijai. Beje, būtent ši banga buvo itin skaudi ir Lenkijai. Nuo pirmosios bangos ji skyrėsi kur kas didesniu mirtingumu.
Na, o paskutinė – trečioji – banga, su dideliu mirtingumu, sugrįžo į Europą jau 1919 m. ir tęsėsi lygiai metus, kol pandemija sunyko. Beje, didžiulėms pandemijoms būdinga ne tik staigi pradžia, bet ir netikėta pabaiga – tarsi liga paprasčiausiai imtų ir atsitrauktų.
Pandemija ir mobilumas
Viena iš priežasčių, kodėl „ispaniškas gripas“ taip sparčiai plito – technikos progresas ir gerokai padidėjęs žmonių mobilumas. Traukiniai, automobiliai, garlaiviai – prieš šimtą metų žmonės pradėjo kur kas daugiau keliauti nei jų tėvai ar seneliai.
Kita vertus, turime atsižvelgti ir į tai, kad prie ligos plitimo labai prisidėjo karas ir jo sukeltas chaosas. Yra nemažai knygų apie tai, kokiomis sudėtingomis, antisanitarinėmis sąlygomis vyko karas Vakarų fronte, kur kariai daugybę dienų praleido drėgnuose, purvinuose apkasuose. Čia aišku apie ypatingą dėmesį asmeninei higienai kalbėti sunku. Todėl gripui apkasai buvo viena iš palankiausių terpių plisti.
Netrukus karas baigėsi ir infekuoti kariai virusą „padovanojo“ savo artimiesiems.
Galima drąsiai sakyti, kad „ispaniškas gripas“ buvo pirmasis toks mobilus, sugebantis prasiskverbti praktiškai į kiekvieną pasaulio kampelį.
Kova su pandemija
Užsikrėtę „ispanišku gripu“ patirdavo dideles kančias. Ligonio veidas pamėldavo, pakildavo temperatūra, pradėdavo kankinti skaudus kosulys. Panašu, kad ligos inkubacinis periodas buvo labai nedidelis, ji išsivystydavo per dieną ar net kelias valandas. Nors paprastai tokios epidemijos pavojingiausios tiems, kas turi silpniausią imuninę sistemą: vaikams ir senjorams, tačiau šįsyk buvo kitaip. Daugiausia nuo „ispaniško gripo“ mirė jauni, regis, stiprūs vyrai ir moterys. Kaip paaiškino medikai, „meškos paslaugą“ padarė būtent imuninė sistema ir per didelis antikūnų skaičius organizme, kas ir sukeldavo specifinį plaučių uždegimą, su atsikosėjimu krauju. Taip pat neretai šis gripas komplikuodavosi per širdies ir kraujagyslių sistemą.
Specifiško gydymo nebuvo. Viltys buvo siejamos su aspirinu ir salipyrinu, bet jos nepasiteisino. Dar daugiau, buvo fiksuoti atvejai, kai ligoniai mirdavo, nes apsinuodydavo labai didelėmis aspirino dozėmis, kurias kai kurie gydytojai rekomendavo. Atsikosėjimo skausmus buvo bandoma mažinti narkotinėmis priemonėmis: kodeinu ar heroinu.
Pandemijos pamokos
Pagrindinė pandemijos pamoka – būtina permąstyti sveikatos apsaugos sistemą. XX amžiaus pradžioje dauguma gydytojų užsiėmė privačia praktika ir pirmiausia aptarnavo tik elitą, o dauguma paprastų žmonių net neturėjo galimybės patekti pas gydytojus.
Tiesa, jei anksčiau epidemijos skaudžiausiais smogdavo nepasiturintiems sluoksniams, tai „ispaniškas gripas“ nebedarė jokios „atrankos“. Savo ruožtu medikai jautėsi paprasčiausiai bejėgiai.
Natūralu, kad pasibaigus pandemijai, dauguma Europos valstybių praėjo formuoti viešos sveikatos apsaugos koncepcijas. Atsirado pirmosios Sveikatos apsaugos ministerijos, turinčios savo biudžetus. Europoje buvo įvesta valstybės garantuota nemokama medicininė pagalba, o JAV buvo įvesta sveikatos draudimo, apmokamo darbdavių, sistema.
Buvo pripažinta ir tarptautinio bendradarbiavimo, kovojant su epidemijomis, būtinybė. 1919 m. Vienoje buvo įkurtas pirmasis tarptautinis kovos su epidemijomis biuras, o Tautų Lygoje buvo suformuotas atskiras skyrius, skirtas sveikatos apsaugai.
Beje, taip pat ir prieš šimtą metų vyko diskusijos, kiek nuo viruso padeda apsaugoti dezinfekcija, ar gali padėti apsauginės kaukės? Labiausiai apsauginėmis kaukėmis pasitikėjo Azijos gyventojai. Jos ypač išplito Japonijoje, jomis kurį laiką naudojosi ir nemaža dalis amerikiečių, tačiau Europoje jos ir toliau buvo vertinamos, kaip išskirtinai gydytojų profesijos atributas.
