2004 m. balandžio 26 d. mirė lietuvių kino režisierius, dokumentinio kino kūrėjas Henrikas Šablevičius.
Šiandien drąsiai galime sakyti, kad 1930 m. gimęs kūrėjas tapo Lietuvos kino klasiku, be kurio neįsivaizduojamas Lietuvos kinas.
1951 m. Šablevičius baigė LTSR dramos teatro studiją, dirbo aktoriumi Kauno jaunojo žiūrovo teatre, režisieriaus asistentu Lietuvos kino studijoje, kino režisieriumi Valstybiniame televizijos ir radijo komitete, nuo 1971-ųjų – Lietuvos kino studijoje. Pirmasis jo darbas kine – Arūno Žebriūno novelės „Paskutinis šūvis“ (filmas „Gyvieji didvyriai“,1960) scenarijus. Tačiau prieš tai jam teko pamojuoti karvės uodega Vytauto Mikalausko „Žydrojo horizonto“ filmavimo aikštelėje, sukurti didesnių vaidmenų teatre ir kine. Vėliau likimas jį nubloškė į televiziją, kur teko įgyti, švelniai tariant, įdomios patirties, kaunantis su cenzūros malūnais. Ko gero, tai jam padėdavo, kai reikėdavo gauti įvairių kino komitetų ir cenzorių palaiminimus sovietmečiu beveik „nacionalistiniais“ laikytiems filmams ir kai jis kurdavo savo legenda tapusius kino koncertus. Šablevičius sukūrė per 50 įvairių filmų, rodytų įvairiose pasaulio šalyse ir pelniusių tarptautinių kino festivalių prizų.
Jo filmų herojai – kaimo keistuoliai ir profesoriai, išminčiai ir milicininkai, menininkai ir lenktynininkai… Pradėjęs kurti savo dokumentinius filmus tada, kai dokumentika dvelkė nykiu oficiozu, o filmai pirmiausia naudoti „naujo socialistinio gyvenimo“ propagandai, H. Šablevičius sąmoningai pasirinko kino marginalo poziciją. Tačiau būtent tie iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi pasakojimai apie nereikšmingus, ofiziocinio gyvenimo paraštėse gyvenančius žmones ir išliko lietuvių kino istorijoje, juos iki šiol grožėdamiesi ir stebėdamiesi žiūri įvairių kraštų žiūrovai, mokosi iš jų lakoniškumo, kartais net netiki, kad tai galėjo būti sukurta šalyje, kur viešpatavo griežta cenzūra. H. Šablevičiaus filmai išlieka gyvi iki šiol, nes jų autorius sugebėjo įžvelgti tikrą poeziją kasdienybės akimirkų tėkmėje, nes jis matė ir mokėjo parodyti paprasto žmogaus ir jo darbo grožį, nes jo filmų keistuoliai atskleidė nepaprastai gilų ryšį su praeitimi, su amžinosiomis lietuvių kaimo vertybėmis, kurias stengėsi kuo greičiau ištrinti „naujo gyvenimo“ kūrėjai.
H. Šablevičius buvo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos muzikos akademijos Kino ir televizijos katedros įkūrėjas, ne vienos lietuvių kino dokumentininkų kartos mokytojas. Jis buvo vienas iš nedaugelio lietuvių kinematografininkų, sugebėjusių net skaudžiausius apmąstymus apie žmogaus vienatvę ar lietuvių kaimą, jo senolių ir rezistentų likimą parodyti be iškilmingų pozų ir melagingo patoso, tarsi neoficialiai. Šablevičius pratęsė ir savaip suformavo Roberto Verbos pradėtą poetinės dokumentikos kryptį, tapusia atsvara oficioziniam, sovietų ideologijai tarnavusiam dokumentiniam kinui.
Parengta pagal lfc.lt informaciją
Pagrindinė nuotrauka – kadras iš H. Šablevičiaus filmo „Kelionė ūkų lankomis“
