1915 m. birželio 17 d. Rusnėje (Šilokarčemos aps.) mirė Kristupas Jurkšaitis, evangelikų liuteronų kunigas, mokytojas, kultūros veikėjas, spaudos bendradarbis, tautosakos rinkėjas, kalbininkas, vertėjas.

Kristupas Jurkšaitis gimė 1852 m. rugpjūčio 15 d. prie Šešupės įsikūrusiuose Galbrasčiuose (Ragainės aps.). Gimtinėje baigęs pradžios mokyklą, toliau mokėsi Tilžės gimnazijoje, studijavo Karaliaučiaus universitete. 1879–1882 m. mokytojavo ir kunigavo Priekulėje. Čia pradėjo savo literatūrinę bei kalbinę veiklą. Įstojęs į Tilžėje 1879 m. įsteigtą Lietuvių literatūros draugiją, jos leidinyje „Mitteilungen der litauischen Literarschen Gesellschaft“ ėmė skelbti Galbrasčių apylinkėse užrašytas pasakas ir padavimus. Remdamasis senovės žydų istoriko Juozapo Flavijaus veikalu „Bellum Judaicum“, parengė knygą „Jeruzalės išpustyjims“, kuri atskirais lapais 1881 m. spausdinta Priekulėje Jurgio Traušio (1844–1918) leisto ir redaguoto evangelikų liuteronų savaitraščio „Tiesos prietelius“ priedo pavidalu (antras, perredaguotas ir papildytas, knygos leidimas pavadinimu „Žydų kova bey Jeruzalės išpustyjims“ išleistas 1901 m.).

Kunigas Kristupas Jurkšaitis

1882 m. Kristupas Jurkšaitis buvo išrinktas Saugų parapijos kunigu. Jam pavesta ir daugybės vietos mokyklų priežiūra. Tuo metu valdžia vis labiau aktyvino germanizaciją, siekdama įstatymais, dekretais bei aplinkraščiais galutinai išgyvendinti lietuvių kalbos vartojimą Mažosios Lietuvos mokyklose. Nepritardamas tokiai valdžios politikai, Kristupas Jurkšaitis parengė peticiją ir su keliais tūkstančiais parašų nusiuntė į Berlyną. Valdžiai peticijos reikalavimų netenkinant, į atviresnę kovą už lietuvių kalbos teises kunigas Kristupas Jurkšaitis stoti nesiryžo…

Kunigaudamas Saugose, Kristupas Jurkšaitis buvo įsigijęs porą mažųjų arkliukų ponių, tuo stebindamas savo parapijiečius. Pasikinkęs juos į nedidelę brikelę, keliavo iš kaimo į kaimą, rinko tautosaką, gydė gyvulius ir žmones. Pats turėjo reikalingų vaistų. Buvęs visai geras tiek sielos, tiek ir kūno gydytojas. Pinigų iš nieko neimdavo. Žmonės jį mylėjo, tačiau nestigo ir nepatenkintų tokia dvasininko veikla, tad galiausiai 1896 m. kunigas Kristupas Jurkšaitis nusprendė parapiją palikti ir persikraustė į Krantą Sembos pusiasalyje.

Apsigyvenęs Krante, Kristupas Jurkšaitis atsidėjo kultūrinei ir mokslinei veiklai. 1898 m. išleido knygą „Litauische Märchen und Erzählungen“  Lietuviškos pasakos ir pasakojimai), kurioje sudėtos gimtinėje surinktos 63 pasakos ir kelios dešimtys smulkiosios tautosakos kūrinių, paskelbti ir jų lietuviški tekstai (užrašyti tarmiškai ir sukirčiuoti) su komentarais. Dalį Kristupo Jurkšaičio surinktos tautosakos vėliau panaudos Jonas Basanavičius (1851–1927) ir Eduardas Volteris (1856–1941).

1898 m. Kristupas Jurkšaitis redagavo „Lietuvos paslą“, o 1899–1907 m. – „Tilžės keleivį“ ir šio priedą „Keleivio draugas“, 1900–1905 m. rengė „Tilžės keleivio kalendras“. Kaip „Tilžės keleivio“ priedą 1899–1900 m. dalimis išspausdino nemažos apimties knygą „Tilžės miesto nusidavimai“. Anot knygotyrininko prof. Domo Kauno, „tai vienintelė atskiru leidiniu išėjusi Mažosios Lietuvos miesto istorija per visą keturių šimtmečių leidybos laikotarpį“ (Domas Kaunas. Mažosios Lietuvos knyga: Lietuviškos knygos raida 1547–1940. V., 1996, p. 327). Kaip „Tilžės keleivio“ priedas 1902–1903 m. buvo paskelbta ir Kristupo Jurkšaičio parengta Lietuvos istorija „Lietuvininkų giminės nusidavimai“. Kiek paredagavęs ir sutrumpinęs, „Tilžės keleivio“ prieduose Kristupas Jurkšaitis išspausdino Jono Bretkūno „Postilę“. Kunigas Kristupas Jurkšaitis aktyviai dalyvavo ir visuomeninėje veikloje, teikė siūlymų dėl Rambyno kalno svarbos įprasminimo.

Pamokslų rinkinio „Aš bei mano namai norim Viešpačiui šlužyti“, išleisto Berlyne 1914 m., viršelis

1900 m. Kristupas Jurkšaitis išleido vokiečių kalbos vadovėlį „Trumpa vokiečių gramatika, arba kalbamokslis lietuvininkams, lietuviams, žemaičiams ant tobulo pasimokinimo vokiškosios kalbos“. Buvo parengęs vokiečių-lietuvių, lietuvių-vokiečių kalbų žodynus, lietuvių kalbos gramatiką, deja, negavus valdžios pažadėtų lėšų, pastarieji darbai nebuvo išleisti.

Kunigas Kristupas Jurkšaitis parengė ir 1901 m. išleido liaudies mokykloms skirtą giesmynėlį su 80 giesmių bei liturgija (iki 1914 m. išėjo keturiolika giesmynėlio leidimų), o 1913 m. – tikybos vadovėlį „Wieros dalykai ant isz galwós iszsimokinimo sziuilems Rytprusu prowinco“. 1914 m. Berlyne išspausdino prabangią didelio formato (23×29 cm) knygą – pamokslų rinkinį „Aš bei mano namai norim Viešpačiui šlužyti“ su medžio raižiniais ir spalvotomis litografijomis, į lietuvių kalbą išverstą Įsės, Papelkių ir Kaukėnų parapijų kunigo Karlo Leopoldo Frydricho Neiso (1814–1873). Tai puošniausia Mažosios Lietuvos knyga. Pirmasis šios knygos leidimas buvo išspausdintas 1856 m., knygos pratarmėje išvardinti anksčiau lietuvių kalba išleisti analogiški pamokslų rinkiniai, aptarta jų svarba, nurodyti sudarytojai.

Nuo 1896 iki 1912 m. tiesiogines dvasinės tarnystės pareigas kunigas Kristupas Jurkšaitis vykdė tik epizodiškai. Jo visuomenine veikla ne itin patenkinta bažnytinė vyresnybė retkarčiais siųsdavo jį į įvairias parapijas laikinai pavaduoti susirgusių kunigų. Tik 1912 m. Kristupas Jurkšaitis buvo išrinktas Rusnės evangelikų liuteronų parapijos antruoju kunigu (parapijos klebonu tuo metu tarnavo Francas Karlas Hugo Gregoris (1863–1947), būsimasis Klaipėdos krašto generalinis superintendentas) ir kunigavo joje iki netikėtos mirties.

Baigdamas 63-iuosius gyvenimo metus, 1915 m. birželio 17 d. Rusnėje miręs kunigas Kristupas Jurkšaitis buvo garbingai palaidotas šalia Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčios.

Po Antrojo pasaulinio karo Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčia buvo atimta iš tikinčiųjų ir nuniokota, sunaikinti ir šalia bažnyčios buvę paminklai. Atsikūrusi parapija bažnyčią susigrąžino 1991 m., tačiau tiksli kunigo Kristupo Jurkšaičio kapo vieta dar ilgai nebuvo žinoma. Marmurinė lenta su užrašu, kad čia palaidotas kunigas Kristupas Jurkšaitis, ilgą laiką žymėjo vietą kairėje Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčios pusėje, greta Rusnės mecenatais vadinamų Ankerių šeimos simbolinės kapavietės. Kunigo palaidojimo vieta – apie septynis metrus nuo šiaurrytinio bažnyčios kampo – buvo išsiaiškinta ir deramai įamžinta 2006 m. Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčia dar tebelaukia vis labiau reikalingo kapitalinio remonto.

Pagrindinėje nuotraukoje kunigo Kristupo Jurkšaičio kapas šalia Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčios, 2012 m. spalio 8 d. Nuotrauka Kęstučio Puloko  

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *