Su kun. Kęstučiu Dvarecku, priklausomų asmenų bendruomenės „Aš Esu“ vadovu, prieš pat šv. Kalėdas kalbamės apie šventinį laikotarpį pandemijos situacijoje.

Prieš Kalėdas kunigams paprastai būdavo beprotiškos skubos metas, ar galima sakyti, jog šiemet šis laikas visiškai kitoks?

Šiemet iš tiesų šis laikas – tikras iššūkis. Atrodo, kad sutrikdyta viskas: aukoji šv. Mišias, žiūrėdamas tik į tuščius suolus ir filmavimo kamerą… Ir ilgiesi žmonių. Iki šiol atrodė, kad Kalėdos yra kažkoks lėkimas, galvojimas apie man brangiausius žmones, apie dovanėles, kuriomis parodai savo dėmesį. O šiemet viskas yra atitraukta – net fiziškai negali nuvažiuoti, aplankyti, pakalbinti… Tai naujas iššūkis – suprasti, kad Dievas, kuris mus labai myli, šiame laike nori mums duoti kažką gero. Kai užgęsta visi mums įprasti fejerverkai, imi galvoti – kas iš tiesų galėtų būti Kalėdos ir kaip šiuo metu jos gali būti išgyvenamos.

Šių metų pasiruošimas Kalėdoms yra nauja patirtis. Ypač kai kasdien tenka išlydėti žmones, mirštančius nuo Covid-19 ar nuo gretutinių ligų. Šiandien laidojau gana jauną vyrą – šiek tiek jaunesnį už mane, stovi jo vaikai… Ir tuomet lieki sutrikęs: ketvirtas advento sekmadienis, Kalėdos… Viskas taip arti ir visko taip tiršta. Tad, kai šiuo metu negaliu remtis į jokias šiltas švieseles, darosi labai ilgu ir labai norisi remtis į patį Kristų, kurio užgimimo reikia kaip dūstančiam oro. Jo artumo, kuris leidžia išbūt ir išeit iš visų vergystės formų ar iš visų izoliacijų, reikia kaip niekad.

Palietei labai daug svarbių temų… Viena jų – ką reiškia aukoti šv. Mišias prieš kamerą? Juk Mišios, ypač kunigui, yra labai asmeniškas, intymus dalykas, ir staiga bendrauji nebe su žmonėmis, o su kameromis… Pamenu, kai reikėdavo filmuoti homilijas, labai dažnas kunigas sakydavo: „Jaučiuosi labai neautentiškai, tarsi vaidinčiau.“ Ar dabar nėra tokio jausmo, kad vaidini Mišias? 

Yra papildomų iššūkių, kuriuos turi įveikti. Pirmus kartus, kai per Mišas buvo įjungta kamera, pajutau, kad negaliu pamiršt, kad ji yra. Pastebėjau, kad tas įjungimo faktas keičia netgi mano balso toną (juokiasi). Įsijungia toks tarytum nusmailintas… Sunkiau su homilija – turi svert kiekvieną žodį. O kai matai žmones gyvai, jų veidus, jų reakcijas, jas pastebėjęs gali išplėst tam tikras temas. Taigi, tai tikrai yra iššūkis – užsimiršti, jog esi filmuojamas, kad nepradėtum vaidinti, ir drauge išgyventi, kad dalyvauji Mišiose, kuriose būti pakvietė Dievas, kuriose Jis veikia, nepaisant mūsų galimybių ribotumo, nepaisant mano būdo trūkumo, kad Dievas, net ir su tokiais nesgrabnais įrankiais, geba kažką gražaus nuveikti.

Nelengva, kai tenka aukoti šv. Mišias drauge su žmonėmis, kurių nematai, bet žinai, kad jie yra. Kita vertus, labai nustebino po pirmųjų transliuotų Mišių gautos žinutės, kad kartu meldžiasi žmonės, kurių šiaip negalėtum pasiekti: bičiuliai, artimieji, netgi tėvai. Taigi, yra galimybė melstis drauge, drauge klausytis Dievo žodžio ir bandyti susivokti, kaip jis mus drąsina, ragina veikti konkrečiose situacijose. Tad yra ir pliusų ir minusų. Aišku, gyvo artumo labai norisi, bet kai negali remtis į žmonių artumą, remiesi į Dievą ir meldi, kad per Jį mes vieni kitiems būtume artimi.

Pagalvojau: o kaip bus su Piemenėlių Mišiomis, kur giedam: „bėkim, bėkim pažiūrėti…“, kuriose itin svarbus žmonių dalyvavimas – tai bus ypatingas iššūkis… Juk panašiai šventėme ir šv. Velykas…

Drauge su mūsų parapijos klebonu diskutavom, kiek šiemet puošti bažnyčią, kiek ne… Juk tarsi ir ne dėl žmonių puoši, o išreiški savo džiaugsmą dėl Viešpaties atėjimo… Turbūt šis karantinas labai padeda gyventi Jėzaus žodžiais: „kiekvienai dienai gana savo vargo“, – pernelyg daug negalvoti į priekį. Atsikelti ir daryti tai, ką gali, adekvačiai vertinant situaciją, kiek galint, saugant save ir aplinkinius nuo visų galimų užkratų – ne vien kovido, bet ir nuo nemeilės apraiškų, – o vakare padėkoti už nugyventą dar vieną dieną. Dabar, kaip niekad, jaučiasi tas mūsų trapumas ir baigtinumas – kiekviena diena yra kažkas gražaus ir nėra savaime suprantama, kad turėsime jų dar milijoną… Tuomet norisi pasidžiaugti tais, kurie yra šalia…

Socialiniuose tinkluose buvo pasidalijimas kardinolo Burke pamokslu, kuris kalbėjo, kad mes, nebeorganizuodami viešų pamaldų, pasidavėm pasauliui ir dabar laisvai veikia velnias. Kartais ir iš tikinčiųjų girdžiu: „Bažnyčia pasidavė…“ Nors laikytis karantino man kaip tik atrodo gražus solidarumo gestas, o kaip Tu, kaip kunigas, matai šią situaciją?

Tikrai nematau čia jokio pasidavimo. Šv. Mišios ir užtarimo malda vyksta. Be to, kai išgyvenam sunkumus, veikiausiai mums dar lengviau vieni už kitus melstis, ir ta malda kiek intensyvesnė, nuoširdesnė. Pamenu, kai mūsų bendruomenėje ses. Benedikta vedė katechezę, sulaukė klausimo: „Maldoje labai blaškausi, ką daryti, kad nesiblaškyčiau?“ Tuomet ji papasakojo tokį anekdotinį pasakojimą apie mokinį, kuris norėjo išmokti melstis. Jį nuvežė į mišką, pririšo prie medžio ir paliko. Kuo labiau temo, tuo savo maldose jis darėsi nuoširdesnis ir neliko pašalinių minčių. Tad šis laikas man kaip tik atrodo gilesnės ir ištikimesnės maldos laikas, kai pašalinių minčių vis mažiau, nes tas realybės trapumo bei mūsų ribotumo suvokimas kaip niekad akivaizdus.

Kita vertus, niekad negalėčiau pamiršti, kad Viešpats pasirinko ateiti ne į ano meto šventyklą, kur laukė pasipuošę Rašto aiškintojai ir fariziejai, bet pasirinko piemenų urvą, kur kilmingieji ir garbingieji paprastai neužsuka. Rinkosi ateiti į šeimą, sociologiniu žvilgsniu žvelgiant – ne itin perspektyvią: vaikų teisių tarnybai ji turėtų būti žinoma… Ir vis dėlto Dievas ateina į šeimą, ateina į mūsų urvelius, kur mes subėgam, drebėdami iš baimės, kad koks žvėris neišnirtų tiek iš mūsų aplinkos, tiek iš mūsų vidaus …

Dabarties metu tikrai nematau Bažnyčios kapituliacijos. Pamenam, kai per Velykas popiežius Pranciškus išėjo į tuščią aikštę, tuščią baziliką… Šiuo metu matau galimybę labai skausmingai maldai, neignoruojant realybės, bet ją atnešant Viešpačiui ir prašant, kad toje realybėje, kur mūsų socialiniai ryšiai kiek pristabdyti, Viešpats savais būdais pasiektų kiekvieną širdį ir vestų mus per visus išmėginimus į vidines Kalėdas, kai tampa gera visur: ir gatvėse, ir aikštėse, ir namuose – švęsti Viešpaties gimimą.

Dar norėjau užduoti tokį subtilų klausimą: juk tenka klausyti išpažinčių, ar per kokią nors išpažintį esi girdėjęs sakant: „nesilaikiau izoliacijos“? Kodėl mes daug kalbam apie artimo meilę, bet kai tenka susiimti, apriboti save, savo patogumą, to nesilaikymo net nelaikom kažkuo blogu…

Deja, per išpažintį dar nieko negirdėjau taip sakant. Bet šiaip dažnai girdžiu žmones, besidžiaugiančius, kad žino taisyklių apėjimus, ir tai labai gąsdina. Ypač, kai girdžiu tą iš tikinčiais save vadinančių, lyg ir socialiai atsakingų žmonių, kurie neigia realybę, sakydami, kad ne viskas čia taip rimta, o baimės akys didelės. Bet jei skaudžią realybę ir neigsim, nuo to ji geresnė netaps, o tik dar labiau progresuos. O kai ją pripažinsim, galėsim reabilituotis ir imtis tikrų veiksmų.

Ypač mane gąsdina tie žmonės, kurie galvoja, kad pasitikėjimo Dievu aktas – manyti, jog nesusirgs: „Aš Dievu taip pasitikiu, kad kovidas man nebaisus, jis manęs nepalies…“ Viena vertus, žinodamas Šventojo Rašto istorijas, atsargiai žvelgiu į tokias tikėjimo išraiškas, bet kita vertus, tai gąsdina, nes Dievas, kaip aš Jį patiriu ar suprantu, niekad neprašo atsisakyti kritinio mąstymo ar adekvatumo, o visose situacijose kviečia ieškoti Jo valios ir ją vykdyti. Ir Dievo valia nebūtinai bus tai, ko aš noriu. Kartais neiti yra daug didesnis iššūkis, nei kur nors nubėgti, taip pabėgant ir nuo savo nerimo. Kartais nedaryti yra didesnis iššūkis, nei nuveikti ką nors didingo.

Aš tarnauju priklausomybių srityje ir matau, kad priklausomo asmens tėvai yra pasiryžę bet ką padaryti dėl savo vaiko, kad jį išgelbėtų, sugrąžintų į gyvenimą. Jei lieptum tokiam žmogui keliais nueiti į Jeruzalę, uždarytoms sienoms esant, nueitų. O kai paprašai kažko nedaryti, rodos, daug sunkiau.

Taigi, karantinas kalba apie tai, kad Dievas mūsų prašo susilaikyti nuo bereikalingų veiksmų ir susitikti save tokius, kokie esam, ir Dievą, kuris galbūt šį kartą, per šias šv. Kalėdas, kaip jaunimas sako, viens ant vieno kviečia. Ne kažkur minioje pasislėpus Jam pamojuot su šventinta žvake ar kokia nors džiaugsminga giesme, bet sutikti Išganytoją viens ant vieno savo urvely ir leistis būti sutrikdomam Dievo mažumo, kai Jis ateina trapaus kūdikio pavidalu, visiškai bejėgis, ir priklausomas nuo mūsų žmogiškumo. Pats kažkada man minėjai, kad kiekvienas gimęs vaikas – tai aiški Dievo tikėjimo žmogumi išraiška. Ir Kalėdos, kai Dievas gimsta trapiu kūdikiu mūsų tvartely, mūsų urvely, man yra giluminio tikėjimo mumis ženklas.

Drauge ši situacija man atrodo geras šansas naujajai evangelizacijai. Mes taip pat skelbiame, jog yra nuodėmės pandemija ir Bažnyčios mokymo karantinas. Taigi, kai Dievas sako „nevok“, „nežudyk“, tam tikra prasme mus apgyvendina karantine, taip norėdamas mums gero. Bet žmonės sunkiai priima bet kokius apribojimus, sako: „čia mano teisė“, „mano teisė susirgti“, „mano teisė numirti“, „mano teisė nueiti į bažnyčią“… Bet kokia teisė? Juk pats sau esi padovanotas kaip didžiausia dovana…

Mes labai apsipratę su savo nuodėmingumu ir galvojam – nieko čia tokio. Ir šiame karantine atsispindi mūsų grėsmės, realybės nevertinimas. Sunkiai atpažįstam griaunamą nuodėmės jėgą ir kartu sunkiai atpažįstam tos ligos, kuri dabar užklupo pasaulį, jėgą, kol nesusiduriam su ja iš labai arti ir labai skausmingai. Žiūrėdamas televiziją gali daryt skubotas išvadas ir vedinas savo trumparegiškumo visiems aiškint: „aš turiu teisę“. Mes esam labai susieti, ir ta liga, kaip ir nuodėmės atveju, parodo: neturiu teisės „grybauti“ vienas. Mano „grybavimas“ iš karto palies mano bičiulius, tėvus ir visus, kurie man neabejingi. Taip tas nuodėmės pelėsis plis. Tas pats ir kovido situacijoje: mano neatsakingumas, nors aš galbūt ir išgyvensiu, gali turėti labai skaudžių padarinių.

Dievas mus kviečia nuo ko nors susilaikyti ne dėl to, kad Jam gaila, o dėl to, kad nori, jog būtume iš tikrųjų laisvi. Na, ir dabar tai, nuo ko karantinas mus kviečia susilaikyt, yra vartotojiškumas, tai, ko visai nereikia Kalėdoms, tai, kame išsibarstom. Karantino kvietimas nelakstyti po prekybos centrus, nesislėpti už blizgių dovanėlių, o atrasti iš širdies kylantį žodį, yra puiki proga iš tiesų švęsti Kalėdas.

Be to, per šį karantiną itin džiugina tai, kad sulaukiu labai daug šeimų klausimų, kaip namuose melstis kartu, nes niekad anksčiau nėra to darę. Man atrodo, kad tai – didžiulė galimybė mums kaip Bažnyčiai, kaip tautai. Jei mūsų šeimos taps tomis, kurios kartu meldžiasi, mūsų tėvai taps namų kunigais, kurie palydi savo vaikus į Dievo pažinimą, kartu skaito Dievo žodį, bando juo dalintis – tai turbūt bus daugiausia, ką gali duoti šis laikas.

Paskutiniu metu vis galvoju apie asmenis, kenčiančius dėl priklausomybės, nerimo ar kitų sutrikimų. Kaip šioje situacijoje tokiems žmonėms padėti išgyventi vienatvę? Žinoma, daug kas yra Dievo valioje, bet kiek galime padaryti mes? Jei negalim aplankyti, galbūt galim bent paskambinti, pasakyti, kad jie yra svarbūs. Dabar, pavyzdžiui, priklausomam ar nerimą patiriančiam žmogui, kuris yra vienas ir negali susitikti su kitais, karantino išbandymas yra keleriopai sunkesnis nei kitiems… Žmogui, kuriam reikia didesnės paramos, gyvenimas neapibrėžtume, kai tu nežinai, kas bus rytoj, yra labai sudėtingas. Kaip būtų galima padėti šiems žmonėms?

Ta pagalba forma, kokia esam įpratę ją teikti – institucijų ar organizacijų, – yra labai apribota. Galim arba labai dėl to liūdėti, arba matyti tam tikrą kvietimą asmeninei atsakomybei. Iš tiesų galima piktintis: pirmo karantino metu pirmiausiai buvo uždaryti priklausomybės ligų centrai, žmonės buvo išvaikyti iš detoksikacijos. Antrojo karantino metu taip nebedaroma, bet vietų vis tiek nėra… Artimieji skambina, ieško: kur dėtis, ką daryti… Taigi, medžiagos piktinimuisi galima rasti daug.

Kita vertus, tame galima matyti galimybę mums, kaip visuomenei, ne, kaip esam įpratę, kur nors siųsti žmones: „nenoriu matyt tavo nerimo, skausmo“, o juos išklausyti. Juk kai tik išgirstam apie kito skausmą, jį iš karto norisi kur nors pasiųsti: ar į bažnyčią, ar į psichiatrinę, ar į Minesotos programą, ar pas psichologą, ar dar kur nors. Siunčiame dažnai ne iš meilės, nes matome, kad reikia specialistų pagalbos, bet iš baimės, jog per susitikimą su kenčiančiu bus supurtytas mano netikras saugumas.

Mane įkvepia mintis – paskambint, pasakyt: „tu nepamirštas, tu matomas, tu man rūpi, esu šalia“. Kai negali daryti to, kas idealiu atveju būtų išeitis, gali daryti tai, ką gali, pasitikint, kad tame daryme Dievas pridės visa kita. Galima eiti pasivaikščiot dviese lauke, per saugų atstumą, galima reguliariai skambinti, galima jungtis prie savipagalbos grupių, galima ieškoti specialistų konsultacijų nuotoliniu būdu. Taip, tai nėra tas pats, kas „gyvi“ susitikimai, bet jau mažas žingsnelis į priekį. Būtų, gera, jei galėtume kiekvienas labai asmeniškai matyti tuos žmones, tik jau nebandant kur nors juos pasiųsti, o duodant savo ausį ir kertę savo širdies, kai dėl tų žmonių išgyveni, kai dėl jų skauda, kai esi tas, kuris drauge ieško išeičių. Taigi, matau ir dėl ko galima liūdėti, bet kartu – ir galimybę mums, kaip visuomenei, iš institucinio susvetimėjimo išeiti į santykį „veidas į veidą“, kad ir telefonu.

Bet lengva Tau kalbėti – juk esi turtingas: turi visą bendruomenę! Ir prie Kūčių, Kalėdų stalo galėsit sėstis kaip bendruomenė. Kaip Tavo bendruomenė gyvuoja šiuo metu?

Taip, iš tiesų, ne vienas sėdėsiu prie Kūčių stalo – mūsų bus 20. Bet kai žinai, kad anksčiau būdavo 50, ir sulauki skambučių: „Ar tikrai negalima? Noriu sugrįžti į namus, sugrįžti į bendruomenę…“ Ir turi atsakyti, kad tikrai ne, kad daugiausia, ką galim, – tai susijungti nuotoliniu būdu, transliuoti vieniems kitus „nuo stalo“, kartu melstis ir kalbėtis. Šiemet turėsim ryšį ir su buvusiais bendruomenės gyventojais, kurie išsibarstę po pasaulį. Taigi, to skausmo, kad ne visi norintys švęsti drauge, galės ateiti, yra.

Bendruomenėje gyvenantys turi ir kitą skausmą – kad niekas negali jų aplankyti. Juk mes visi norim ženklų, kad esam nepamiršti, kad mūsų pastangos bristi iš duobės yra palaikomos artimųjų… Tad artimiesiems šiemet mūsų vartai, tiesiogine to žodžio prasme, yra užverti, ir kada įvyks trokštamas bei išsiilgtas susitikimas, kol kas pasakyti negalim… Tad papildomo nerimo tikrai yra. Ir nors gali sakyti: „ne taip įsivaizdavau Kalėdas…“, be šio pamurmėjimo galima užduoti sau klausimą: „o ką galiu daryti?“ Susėdę drauge, padedami pas mus dirbančių specialistų, bandom suprast, ką galim, kai negalim susitikti. O galim susisiekt nuotoliniu būdu, parašyti laišką – juk dauguma mūsų ranka nerašę laiško jau daugybę metų… Galim net atviruką nupiešt artimiesiems, jei negalim nueiti į Paštą, kur dabar eilės tikriausiai kaip prie vakcinos. Tad ir bandom, girdėdami tiek savo, tiek gyventojų nerimą, priimti, kad daug ko negalim, ir atrasti tai, ką galim.

Stengiamės vadovautis anonimų malda: Dieve, suteik man ramybės susitaikyt su tuo, ko negaliu pakeisti – ir tų situacijų dabar yra nemažai; drąsos keiti tai, ką galiu – save, savo požiūrį, laikyseną, net kai kuriuos įpročius; ir išminties tą skirtumą suprasti. Tad ir prašom tos išminties suprasti, ką galim keisti, ir, nors tai nėra vienas maloniausių užsiėmimų, kai pamatom bent mažus vaisius, suprantam, kad verta.

Ėmiau galvoti apie mums paliktą tikrą Jėzaus gimimo istoriją, ir kad ji šiandien mums skamba kitaip nei ankstesniais metais: Marija su Juozapu keliauja, bando surasti namus, visur užimta, visi izoliavęsi… Juk jie abu irgi gali sakyti: ne tokio gimdymo mes tikėjomės, ne tokio sutikimo… O nepaisant to, urve gimsta Išganytojas.

Daug metų kartoju, jog nėra tokios tamsos ir tokių griuvėsių, į kuriuos negali nužengti Išganytojas, ir šiemet yra puiki galimybė įsitikinti, ar tikrai aš tuo tikiu, ar tikrai negaliu nuo to pabėgti į švieseles, dovanas… Ir kai girdžiu žmones sakant: „neatimkite iš mūsų Kalėdų“, – galvoju, o ką reiškia atimti Kalėdas? Kas iš mūsų atimama: pirkiniai, valgis, buvimas drauge? Taip, buvimas drauge labai svarbus, bet ir tai nėra Kalėdos… Taip, yra ir kita pusė. Pagalvoju, kad galbūt tai būtų paskutinės Kūčios su mano tėveliais, kurie yra labai silpni ir labai norėtų susitikti, bet iš meilės turiu jų nelankyti… Iš meilės nepadaryti, iš meilės leisti vienas kitam būti, yra labai svarbi žinia šiemet.

Tau kalbant, suprantu – koks aš kvailas: neskyriau laiko pietums su šeima prie vieno stalo, nes vis būdavo, rodos, svarbesnių reikalų. Šis laikas apnuogina bei parodo, kad tai man yra vertybė, man to trūksta. Labai tikiuosi, kad kai pasibaigs karantinas, su artimaisiais prie vieno stalo sėsiu ne tik per Kūčias, bet galbūt kaip italų tikintieji atrasiu šeimos pietus sekmadieniais, kaip kažką sakralaus ir švento, tai, nuo ko atleisti galėtų nebent pažyma iš reanimacijos… Galbūt per Kūčias nenuvyksim pas tėvus, bet atpažinsim tą buvimą drauge kaip vertybę, atrasim, kad jie yra tie žmonės, su kuriais norim švęsti buvimą kartu.

Vienas mūsų buvęs gyventojas grįžo iš užsienio ir eina lankyti savo močiutės: padeda jai ant palangės mandarinų ir pamojuoja. Tai man tarsi vaizdelis iš filmuko ar pasakos: anūkas, kuriam tuoj bus keturiasdešimt, mėto gniūžtę į langą ir bando močiutei perduot mandarinų, taip parodydamas, kad ji nepamiršta. Šiuo laiku pradedam laukt ir ilgėtis vienas kito. Supurtymas iš įpročių yra brangi kaina, kurią mokame dėl vertybių perkainojimo.

Vaikystėje, žvelgdamas į prakartėlę, matydavau tik jaukumą: gyvuliukai, šienukas… O dabar supranti, kad patogumu, jaukumu ir gausybe švieselių pirmosios Kalėdos net nekvepia. Tik didžiulis Dievo pažadas, per angelus pasiekęs Juozapą ir Mariją, kad tas vaikas yra norimas, kad tai – Dievo planas, o tuomet – jiems niekur nėra vietos. Ir tas sumišimas, nežinojimas, ką visa tai reiškia, nejaugi taip ir atrodo Išganytojo atėjimas, šiandien yra labai artimas ir mums šiame kovidiniame advente. Ir tenka pripažinti, kad Jo atėjimas, žvelgiant į pirmąsias Kalėdas, ir yra nei šioks, nei toks…

Na, ir mūsų pokalbio pabaigoje, noriu paklausti: ko galėtum palinkėti mums visiems šioms  Kalėdoms?

Labai norėčiau palinkėti drąsos šiame laike patirti save – nebūtinai tobulą, o su visom baimėm ar įnoriais, ir tame atsivert Kalėdoms. Priimti, kad Dievas tikrai ateina ten, kur esam, į mūsų urvelius ir tvartelius, ir pas mus tokius, kokie esam. Ir dar vienas dalykas: linkiu to tyro vaikiškumo, kurį Jėzus atneša, kad išgytume iš daugelio sureikšminimų ir susireikšminimų, tyro vaikiškumo, kuris leidžia gyventi ir džiaugtis Tėvo meile ir Jo globa, ir aiškaus žinojimo, kad esi mylimas, kad Dievas nenugręžia akių nuo manęs, saugo kaip akies lėlytę ir ateina į mano karantiną, į mano izoliacijas. Juk izoliuojamės ne tik dėl kovido, dažnai nutinka taip, kad šiaip izoliuojamės vienas nuo kito dėl įvairių baimių. Dievas eina manęs link, Jis artinasi manęs link, nešinas pačiu savimi, savo ramybe ir ateitimi, kurios ilgiuosi.

Kalbino Andrius Navickas

https://www.youtube.com/watch?v=mK0IFrTkXvs

One Comment

  1. Kun. Kęstuti, labai Jums ačiū už tikrumą. Ir už Jūsų nuolatinį liudijimą. Šv. Kalėdų ramybės!

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *