Su seserimi Edita (g. 1972) susitikome jos tarnystės vietoje – Vilniaus jėzuitų gimnazijoje. Sesuo Edita Lidija yra šios gimnazijos direktorė, prieš tai daugybę metų čia dėsčiusi lietuvių kalbą ir dabar, tarnaudama administracinėje srityje, atsidūsta: „ilgiuosi pamokų“. Eidama koridoriumi direktorė mokinius kalbina, kreipdamasi vardais, ir šypsosi: jų čia mokosi per septynis šimtus, o ji atsimena kiekvieno vardą. Kalbamės. Pamažu veriasi sesers, pedagogės, vadovės pasaulis, gausus spalvų, gyvenimo skonio ir džiaugsmo.

„Jei ankstyvą rytą pradedu su Evangelija rankose, tai vėlyvas vakaras bus skirtas naujausiai knygai“, – paslaptį, kaip atranda laiko ir maldai, ir darbams, ir pomėgiams, išduoda s. Edita, pasakodama, kad jau nuo ketvirtos klasės pripratusi keltis labai anksti, nes… reikėję melžti karvę. Sesuo rodo mokinių jai padovanotą atviruką su užrašu „Linkėjmai nuo karvės“ ir sako, kad ir šiandien šie gyvūnai jai itin mieli. Nuo to ir pradedame mūsų pokalbį.

Atsinešėte mokinių dovaną – atviruką su užrašu „Linkėjimai Editai nuo karvės“. Kuo Jums svarbus šis gyvūnas?

Mokinių atvirukas sesei Editai

Gyvenom Alytaus rajone, Krokialauky, kur tėveliai turėjo šiokį tokį ūkį. Kadangi brolis už mane vyresnis dvylika metų, augau kaip ir viena. Mamos sveikata nebuvo labai stipri, todėl mokydamasi pradinėje mokykloje turėjau išmokti melžti karvę. Smagu nebuvo: reikėdavo kiekvieną rytą atsikelti gerokai anksčiau, nueiti į laukus, pamelžti karvę, sugrįžti namo ir tik tada – į mokyklą. Ir taip – kol išvažiavau mokytis į universitetą. Tokia buvo mano pa­rei­ga, ir jeigu sugalvodavau kur nors išlėkti, tėtis sakydavo: jei susirasi, kas už tave pamelš karvę, gali keliauti.

Kaip vaikui, tai labai didelė atsakomybė…

Nuolat galvodavau, kodėl man taip, o paskui supratau, kad ši patirtis gyvenime daug davė: atsirado ir kantrybės, ir valios, ir pastovumo įgūdžiai. Be to – ir meilė šitam gyvūnui.

Kaip kreipėsi Jūsų kelias, kai atėjo laikas palikti namus?

Baigusi vidurinę stojau į Vilniaus pedagoginį universitetą. Pastebiu, kad Dievas labai gražiai sustato tam tikrus stulpelius kely, nes… Esu sakiusi, kad niekada gyvenime nebūsiu mokytoja, nestudijuosiu pedagogikos ir neišeisiu į mokyklos lankas. Tik bebaigiant dvyliktą klasę atėjo supratimas, kad noriu studijuoti lituanistiką. Jis atsirado iš… nuobodulio! Man būdavo taip nuobodu per lietuvių kalbos pamokas, o skaityti labai mėgau, labai patiko literatūra, teatras…

Mano mama taip pat kadaise turėjo svajonę studijuoti literatūrą, bet buvo tokie laikai, kad reikėjo rinktis studijas, kurios šeimai galėjo atnešti daugiau naudos, ir ji tapo… finansininke. Bet pomėgis liko: mama rašė, vaidino Kultūros namuose, vesdavosi ir mane. Taigi, literatūra man buvo nesvetima, bet per pamokas būdavo baisiai nuobodu. Tuomet atsirado svajonė: o gal galėčiau tapti mokytoja ir mokyti taip, kad pamokos būtų įdomios. Tokios, per kurias žmogus galėtų pažinti pasaulį ir save.

Studijuojant tas troškimas nedingo. Kas augino Jus kaip pedagogę?

Studijuodama, o labiausiai pedagoginių praktikų metu, supratau, kad tikrai noriu būti mokytoja. Taip pat ir autoritetų dėka, tų, kurie parodė mokytojavimo grožį ir padėjo atrasti, kad ir pedagogika gali būti kitokia.

Universitete man dėstė labai šaunūs dėstytojai ir profesoriai. Rašytoja Vanda Juknaitė, šviesaus atminimo profesorė Vanda Zaborskaitė, teatrologė Irena Veisaitė, su kuria ir dabar gera jausti ryšį, dalintis mintimis apie matytą spektaklį, mokė, kaip skaityti tekstus, kaip iš tiesų žiūrėti spektaklius.

Amžinatilsį profesorius Albertas Zalatorius išmokė koncentruotai dėlioti mintis. Pamenu, rašiau pas jį darbą iš V. Krėvės kūrybos. Ateinu su trisdešimties puslapių tekstu, o jis perskaitęs sako: „Žinai, ateik po savaitės su dvidešimt. Turi atrasti žodį ir to žodžio reikšmę, jo spalvą. Tylėk, galvok, mąstyk ir ateik su dvidešimt puslapių.“ Ateinu kitą savaitę, jis pasiima darbą, paskaito, atneša ir sako: „Paskutinis etapas – po savaitės ateik su dešimt puslapių.“ Taip profesorius mokė mane išgryninti mintį ir pajausti, kaip tyla užaugina minčiai rūbą.

Minėjote ir pedagogines praktikas, kurios brandino Jus kaip mokytoją…

Ypač svarbi buvo antroji praktika, kai turėjau įveikti nemenką iššūkį. Praktikos vadovė buvo literatūros metodikos dėstytoja Regina Norkevičienė. Žinojome, kad jai vadovaujant galima gauti daug vertingų metodinių patarimų. Pasirinkau tokią avantiūrą – atlikti praktiką Vilniuje, dabartinėje Žirmūnų gimnazijoje. Trečią ar ketvirtą praktikos dieną mano mokytoja susirgo ir tada patyriau pirmą gerą darbinį šoką: 24 savaitinės valandos pamokų, klasės – nuo penktokų iki dešimtokų. Patirtį lydėjo dovana – supratimas, arba atrastas profesinis pašaukimas: tikrai būsiu mokytoja.

Praktikos metu įdomių nuotykių buvo… Pavyzdžiui, su dešimtokais, tos mokytojos auklėtiniais, išvažiavau į ekskursiją. Net su mokykla nepasitarus. Man įdomu, jiems įdomu – ir važiuojam… Pirmadienį gavau pylos: „Išvažiuojant reikia pagalvoti, susitarti, kaip važiuosi, o čia – be jokių lydėjimo dokumentų, be nieko…“ Po šios kelionės atsirado visai kitoks ryšys su vaikais.

Būtent per tuos du praktikos mėnesius supratau, koks yra literatūros poveikio, santykio su žmogumi skonis. Būdavo, stebiu vaiką, iš pradžių besimalantį per pamokas kaip malūnėlį, ir staiga ima degti jo akys, atsiranda klausimų, skaitymo alkis ir noras pažinti daugiau. Tas skonis man patiko.

O kaip vyko Jūsų tikėjimo kelionė?

Kai žvelgiu į tai, kaip Dievas šypsosi mano gyvenime, suprantu, kad Jo plane viskas nuostabiai sudėliota. Pirmas dalykas, už ką esu dėkinga Dievui, tai – gyvenimas. Tokia dovana, už kurią negaliu nedėkoti, ir tiek, kiek atpažįstu jos savo gyvenime, tiek pažįstu save, tiek pastebiu ir Dievo kūrybos pėdsakų.

Su dvylika metų vyresniu broliu

Vaikystėje mano tikėjimas buvo tradicinis ir paprastas. Artimieji tempdavosi į bažnyčią, kur daug ko nesupratau, viskas vyko lotynų kalba. Man sakydavo: „Vaikeli, dabar kunigas laiko šv. Mišias, dėl to reikia būti labai ramiai, tyliai, įdėmiai stebėti.“ Kadangi turėjau labai gerą fantaziją, įsivaizdavau, kad žodis „laiko“ reiškia, jog kunigas nusisukęs porą valandų laiko dideles geležines grandines. O su tom grandinėm mes paskui rišam karvę, šuniuką…

Bet iš tiesų pagrindinis jaukas, dėl ko eidavau į šv. Mišias buvo… šuns būda. Mūsų kaimo klebonas turėjo labai gražią šuns būdą, panašią į pasakų namelį: medinę, su langeliais, spalvotą. Ir šuniukas visą laiką prie tos būdos amsėdavo. Svarbiausia būdavo pamatyti tą šuns namelį, o tik paskui – ateiti į bažnyčią.

Vaikystėje turėjau gerąjį seno Dievo, tikriausiai Tėvo, įvaizdį. Tėvai sakydavo: „Vaikeli, Viešpats viską iš aukštai stebi, ir jei padarysi ką nors bloga, bus negerai.“ Pamenu, augo kaimynų avietės, pasiekiamos pro tvorą: didelės, skanios, prisirpusios – tikra pagunda. Kai tos avietės prinokdavo, taip norėdavau jų nusiskinti, bet jausdavau didžiulę baimę, nes Dievas viską mato, ir avietės viliokės likdavo nusvirusios kabėti.

Kas augino Jūsų tikėjimą?

Pirmieji supratimai, kad su Dievu yra kažkaip kitaip, atėjo per katechezę, tuometinio mūsų parapijos klebono Vaclovo Stakėno dėka. Jis buvo vienas iš aktyvaus pasipriešinimo sovietiniam režimui dalyvių. Nors valdžia draudė katechizuoti vaikus, klebonas buvo surinkęs per 40 vaikų, ir mes visą sezoną vaikščiodavome į jo pamokas. Taip pat jis kviesdavo ateiti tėčius, mamas, kad tikėjimo dalykus išverstų į vaikų kalbą. Iki šios dienos atsimenu, kaip tris ar net keturias pamokas kunigas mums aiškino „Tėve mūsų“ maldą, ką reiškia kiekvienas žodis. Tai man iki dabar yra vertybė.

Nors daug dalykų buvo nesuvokiamų protu ir širdimi, suprantu, kad tuo metu sėkla įkrito, ir tai lėmė ne tik katechezė, bet ir bendruomeninis parapijos gyvenimas, malda. Labai svarbi buvo adoracija. Jau tada atėjo suvokimas: jeigu nori, kad Dievas kalbėtų, tu turi tylėti. Išbuvimas tyloje ir supratimas, kad manyje kažkas auga, iki pat šių dienų yra stiprus iš vaikystės ateinantis patyrimas. Mamos buvimas su manim tyloje, šv. Mišių metu, maldos, adoracijos laikas išmokė atverti langą tikėjimo patirčiai.

Kai stojau į universitetą, jau buvo pasibaigęs sovietmetis. Studijuodama bandžiau keliauti ir su ateitininkais, ir su parapijos bendruomene.

Be to, Vilniuje vyko tokie katechetikos kursai, neformali mokykla, kuriai vadovavo dabartinis vyskupas tėvas Jonas Boruta. Jėzuitų atgautos Šv. Kazimiero bažnyčios rūsiuose rinkdavomės į teologijos paskaitas, teko klausytis kunigų Jono Juraičio, Vaclovo Aliulio… Įstojau čia, nes labai norėjosi pažinti tikėjimą per protą. Vienu metu man net trinktelėjo į galvą: o gal mesti lituanistiką ir stoti į Vytauto Didžiojo universitete atsiradusias teologijos studijas?

O kaip atradote pašaukimą į vienuolinį gyvenimą?

Labai domėjausi išeivijos literatūra, ypač Algimantu Mackumi. O gauti išeivių knygų, atkeliavusių iš anapus vandenyno, buvo galima tik Lituanistikos skaitykloje, Martyno Mažvydo bibliotekoje. Kol sulaukdavau savo knygos, lituanistikos skyriuje tiesiog tyrinėdavau kitus leidinius. Taip man į rankas pakliuvo Lietuvos Šv. Kazimiero seserų kongregacijos istorija.

Skaitydama knygą apie kazimierietes, atradau mūsų bendruomenės steigėją Kazimierą Kaupaitę. Ji įkūrė pirmąją lietuvišką vienuoliją Amerikoje, kad padėtų emigrantams išlaikyti lietuvybę ir tikėjimą. Tuo metu man buvo itin įdomus šios moters dvasingumas, todėl labai susidomėjau – kas gi tos kazimierietės? Pasirodo, buvo kazimieriečių seserų, lankančių tuos pačius katechetikos kursus, kaip ir aš.

Turbūt ketvirtam kurse pajutau, kad kažkas vyksta mano viduj: atsivėrė kitokio gyvenimo noras, maldos ir tarnystės poreikis. Pradėjau lyginti tą patirtį įsimylėjimo jausmu, juk panašiai vyksta, kai Viešpats pereina per visas dūšios stygas ir girdi nuolat grojamą melodiją, kuri teikia gyvybę.

Tuomet atradau seseris gyvai, susipažinau ir prasidėjo kandidatavimo kelionė…

Priėmimo į noviciatą dieną

Pradėjot vienuolystės kelią be didelių abejonių?

Tiesą pasakius, abejonių visokiausių buvo. Baigusi kandidatavimo laiką, svarsčiau, ar tęsti studijas, nes turėjau galimybę studijuoti magistrantūroje, po to – doktorantūroje, ar rinktis noviciato kelią. Pasirinkau noviciatą. Tai buvo labai gražus vidinio pakilimo laikas, kai stipriai jaučiau, jog esu ne viena, manyje vyksta virsmas. Jausmas, kad skraidau padebesiais, o kūne drugelių yra daugiau nei visatoj. Ir šiandien, kai būna tamsių akimirkų, noviciato laiko patirtis yra pastiprinimas.

Be to, išgyvenau, kad keliauju – nežinau, kaip bus toliau, bet keliauju. Stipru tai, kad tikėjimas yra tik kelionė. Taip pat, kaip ir bendruomeninis gyvenimas: pradedu kelionę ir nežinau, kur ji mane nuves. Leidausi į vienuolystę tarsi į avantiūrą, išgyvendama, kad jei Dievas yra centrinis taškas šioje kelionėje, tai Jis atves į tą stotelę, kurią pažadėjo.

Kaip pasakėt tėveliams apie savo pasirinkimą? Kokia buvo jų reakcija?

Su tėveliais nebuvo paprasta. Brolis jau žinojo apie mano planus ir drąsino pasakyti tėvams. Pamenu, namuose pagaminau pietus, valgėm balandėlius, gėrėm kompotą, ir… kilo klausimas, ką gyvenime darysiu toliau. Pasakiau, kad išvažiuoju į Pažaislį. Tėveliams tai buvo naujiena. Jau anksčiau bandžiau kalbėti, kad mane traukia kitoks gyvenimo būdas, bet pajusdavau pasipriešinimą. O ši naujiena tėvams – tikras netikėtumas. Abu jie priėmė žinią labai skirtingai. Mama turbūt net išeidama iš šio pasaulio dar nebuvo susitaikiusi su mano pasirinkimu, o tėtis tą pačią dieną po kelių valandų atėjo ir pasakė: „Žinai, nepritariu tavo pasirinkimui, bet tai – tavo pasirinkimas, ir aš jį gerbiu.“ Jis davė man laisvę.

Įvilktuvių šventėje dalyvavo tėtis ir brolis su šeima, o mama – ne, jai buvo per sunku. Tačiau ji atvažiavo į mano amžinuosius įžadus. Taigi, praėjo daug laiko, kol ji mintimis ir širdimi priėmė, kad taip gali būti.

Įvilktuvių metu gavote ir vienuolinį vardą?

Mano vienuolinis vardas – sesuo Lidija. Esu vadinama abiem vardais, jie abu – ir krikšto, ir vienuolinis – yra mano tapatumo dalis. Vienuolinio vardo istorija rodo tam tikrus ženklus, kurie yra tarsi stotelės kelionėje. Pagal tradiciją, kazimierietės neturi nė vieno vienuolinio vardo, kuris kartotųsi. Vyresnioji prieš noviciatą sako: „Ar mąstei apie savo vardą? Ar turi šventąją, kuri tau galėtų padėti pašaukimo kelionėje? Juk turi turėti atramą…“ Nebuvau apie tai pagalvojusi. Tuomet atsiverčiau rugpjūčio 3 d. kalendorių, nes tą dieną atvažiavau į vienuolyną. Pasižiūriu – šv. Lidijos diena. Kadangi Lidijos vardo bendruomenėje dar nebuvo, pasirinkau jį.

Tėtis dalyvavo įvilktuvėse, grįžęs pasakoja apie tai mamai. Ji sėdi su mezginiu, klausosi. „Joms ten, žinai, duoda ir vardus dar…“ „Tai kokį mūsiškė gavo?“ – paklausė mama. Tėtis sako: „Lidija“. Mamai net mezginys iškrito iš rankų. Pasirodo, šituo vardu ji norėjo mane krikštyti.

Istorija labai įdomi. Tarp brolio ir manęs – nemažas metų skirtumas. Mano tėčio mama buvo pranciškonų tretininkė, ji ilgą laiką meldėsi, prašydama: „Viešpatie, duok jiems dar vieną vaiką, bet tą vaiką aš atiduodu Tau.“ Ir mano brolis labai laukė broliuko arba sesers, o kaip nėra, taip nėra. Bet močiutė savo tylų ir ramų darbą atkakliai darė, su Viešpačiu derėjosi, ir po dvylikos metų gimiau aš… Mamai, prisiskaičiusiai H. Senkevičiaus romanų, patiko vardas Lidija, ir ji labai norėjo juo krikštyti dukrą. Vardo rinkimo mūšį laimėjo brolis: laukė sesės ir išrinko tuo metu populiarų Editos vardą.

Labai įdomus ženklas – mamos norėtas duoti vardas sugrįžo… Ir tokiu būdu, kokiu niekada gyvenime negalėjome pagalvoti… Po to mąsčiau: „Viešpatie, ką Tu čia darai ir kaip skaityti Tavo ženklus? Kiek atpažįstu ženklų, kuriuos dovanoji? Kiek dar turiu pažinti Tave?“ Kai pamatau, kokius pėdsakus Dievas palieka, tikrai pajuntu, kad Jis yra mano gyvenimo Viešpats.

Tokie ženklai sustiprina pašaukimo kelyje…

Ir dar vienas ženklas. Kartais sakoma, kad sapnas gali būti Dievo laiškas mums. Būdama antrakursė sapnavau, kad ateinu atsiimti diplomo su… abitu. Matau save vienuolės drabužiais, ir būtent tokiais, kokius vilkėjo senosios kazimierietės. Pamenu, pabundu visa šlapia ir galvoju: „Kokį čia briedą sapnuoju?“ Paskui visiškai tai pamiršau.

Po pirmųjų įžadų įstojau į magistrantūrą. Kai baigiau šias studijas, jau buvau pradėjusi dirbti Jėzuitų gimnazijoje. Atbėgu į diplomų įteikimą tiesiai iš pamokų mokykloje, kaip stoviu. Atsiimant diplomą, iškyla sapnas: štai ir stoviu, apsivilkusi sesers uniforma – juodu kostiumu ir velionu.

Vis bandau suprasti, ar tai tiesiog sutapimai, ar Dievo man tam tikru laiku palikti ženklai? Lieka atviras klausimas, bet, kaip sakoma, kiek tiki, tiek ir turi. Šis sapnas man kaip Dievo duotas įrankis, per kurį Jis sako: „Žiūrėk, aš sudėliojau tavo gyvenimą, nuo tavo galvos net plaukas be mano žinios negali nukristi. Aš Esu, kuris Esu, ir Esu tavo gyvenime.“

Jūsų vienuolijos šūkis „Dievas yra čia“. Jo buvimas labai atpažįstamas Jūsų istorijoje…

Taip. Nuolatos išgyvenu Dievo buvimo jausmą. Dėl to man toks artimas mano pašaukimas pašaukime: vienuolystė ir pedagogika. Žmogus yra čia, Dievas yra čia. Kai ateina vaikas, kolega ar šeima, suprantu, jog per tą žmogų Dievas yra šalia. Per kasdienį suvokimą, kad Dievas yra čia, sužydi visi tarnystės skoniai: tiek bendruomenėje, tiek gimnazijoje, tiek sutiktus bet kurį žmogų. Be šitos dovanos kasdienybė būtų sunki.

Svarbu išgyventi tą tikrovę, kuri yra dovanojama kasdien. Svarbu suvokti ir pajausti, kad Viešpats nuolat kuria pasaulį, nuolat kuria situacijas, ir aš esu tos kūrybos bendradarbė. O ką sukursi kartu, tuos kūrybos vaisius ir turėsi. Tuomet skleidžiasi kūryba dėl žmogaus ir dėl Dievo. Jausmas, kad žmogus bendradarbiauja Dievo planuose, o drauge ir savuose sužydi, man labai stiprus.

Atsiliepusi į pašvęstosios pašaukimą, veikiausiai turėjot galimybę tapti tikybos mokytoja, tačiau likote ties literatūra…

Literatūra man – įrankis Evangelijai skleisti. Per maldą ir patirtį atėjo atsakymas, kad dėstydama literatūrą galiu padaryti ne mažiau, negu kaip tikybos mokytoja. Ir šis kelias man labiau širdimi pasiekiamas. Labai rūpi tikėjimo ir mokslo dialogas. Bet Evangelija, išgyventa širdimi, per literatūrą man prabyla kitaip.

Kaip ir teatras. Tarkime, su mokiniais pradedame kalbėti apie O. Koršunovo „Romeo ir Džiuljetos“ scenografiją. Vaikų smalsumą pažadinu klausimu, kuris yra tarsi nuoroda suprasti, kaip veikia evangeliniai principai mūsų gyvenime. Sakau: „Ar matot, kad pati scenografija – kryžiaus formos. Kryžius atskiria dvi konfliktuojančias šeimas. Kodėl kryžius? Kodėl jie yra po juo?“ Minties ir diskusijos kelionėje atrandame, kiek ir kodėl spektaklis krikščioniškas, kokią asmeninę žinią transliuoja.

Siauriausioje Prahos gatvelėje

Kaip teatras gali padėti pažinti žmogų?

Pasaulis man labai panašus į teatrą, gyvenimas – į vaidinimą, o žmogus – į aktorių. Visa triada. Teatras padeda žmogui tiek įlįsti į kito kaukę, tiek pačiam tapti autentiškam. O kiek žmogus tampa autentiškas, toks, kokį Dievas jį sukūrė, tiek tuo autentiškumu jis gali auginti ir kitus.

Teatras – lyg rekolekcijų laikas. Kaip rekolekcijų laikas skirtas savojo aš vidinei piliai sudaužyti ir iš šukių naujai sulipdyti, taip spektaklyje replikos, frazės, dialogai, simboliai-reginiai, pauzės, garsai ir jų spalvos yra įtempto, kryptingo dvasios judėjimo rezultatas. Teatro laike gimsta antrinė tikrovė, kurioje gyva žmonių likimų visuma, egzistenciniai būties vertinimai. Tai laikas, skirtas atpažinti kitų gyvenimuose savo ir artimos ar tolimos aplinkos žmonių gyvenimus. Teatro menas mane labiausiai žavi gebėjimu prakalbinti, privertimu mąstyti, ieškoti atsakymų į klausimus. Tai yra dvasinio gyvenimo dalis, papildanti asmeninės maldos ir meditacijos laiką.

Pirmąkart tai sąmoningai įvardijau po aštuonioliktojo O. Koršunovo režisuoto V. Šekspyro „Hamleto“ seanso. Kodėl? Spektaklio pradžioje kiekvienas personažas, žiūrėdamas į veidrodį, klausia: kas tu esi? Kiekvienąkart visu spektakliu pateikiami atsakymai kupini naujų prasmių ir dar naujų klausimų. Kiekvienąkart šio spektaklio laikas tarsi sudaužo iš suvoktų ir atrastų prasmių jau pasistatytą gyvenimo tiesų pilį, palieka šukes, kurias tenka vėl lipdyti… Spektaklio žiūrėjimas keletą kartų atveria galimybę spektaklį lukštenti kaip kokį svogūną – kiekvieną kartą rinktis kitą aspektą. Kas tu esi? Klausiu savęs, kai neatpažįstu savo elgsenos santykių situacijose su kitu (-ais). Kas tu esi? Klausiu mokinio (-ės), kai jame čia ir dabar, rodos, apsigyvena destruktorius? Kas tu esi? Adresuoju manipuliuojančiam, meluojančiam, griaunančiam save ir/ar kitą…

Šiandien teatras priartėja prie vaizdo arba ekraniukų kartos žmogaus – meninio vyksmo laike yra vietos vizualiesiems menams, šokiui, gyvam garso takeliui, netgi cirko elementams. Reginys tampa kultūros artefaktu, nešančiu žinią net ir paviršinių produktų žmogui. Toks žmogus arba pabunda iš nuostabos, kad atpažįsta save, arba bent jau yra suerzinamas reginio ar minties ir ima bambėti… Toks pojūtis yra signalas, kad teatras yra aktualus. Kaip Dievas pagauna žmogų netikėtai, taip ir teatras… Tik abiem atvejais svarbu būti atviram.

Kokie spektakliai Jus labiausiai įkvepia?

Yra du režisieriai, kurių spektaklius itin mėgstu žiūrėti, tai – Rimas Tuminas ir Oskaras Koršunovas. Abiejų režisierių darbai – grojantys orkestrai, kurių kiekvienas atlikėjas stengiasi tobulai atlikti savo darbą. Atlikėjas yra ne tik aktorius, bet ir daiktas-simbolis, scenografijos detalė ar detalių visuma, muzikos garsų pavidalu apvilkti jausmai, nuotaikos, nuojautos, spengianti tyla, vaizdo projekcija. Artimi todėl, kad provokuoja dar labiau mylėti gyvenimą.

Oskaro Koršunovo „Hamletą“ esu mačiusi net 26 kartus. Seansas – kaip šnypščianti tabletė, gaivalas, supurtantis tvarkingos vidaus pasaulio netvarkos užkaborius. Be pagražinimų ir derybų pasodinantis akistaton su savo sąžine ir klausimais: kas Tu esi, kodėl Toks (-ia) esi?

Dar vienas spektaklis, kurį būtinai norisi pamatyti per sezoną, – Rimo Tumino režisuotos A. Čechovo „Trys seserys“. Tikėjimas, viltis ir meilė – trys dieviškosios dorybės – trys seserys. Jos gyvenimo orkestro, grojančio melodiją, vardu „reikia gyventi“, centrinės figūros. Kai žmogus nebemato prasmės, jis vis tiek jaučia esąs gyvenimo orkestro dalyvis, turįs išpakuoti dovaną – gyvenimą. Jei artimas išgyvena sunkų laikotarpį, mėgstu tą žmogų nusitempti į „Tris seseris“, kartu pažiūrėti ir tada kalbėtis apie jo situaciją. Šis spektaklis leidžia atsispirti nuo žmogiškų dalykų, o tada keliauti prie dieviškų. Teatras – vienas iš būdų evangelizuoti.

Teatre mano širdis atsigauna. Vienam atokvėpis – kalnai, kitam – kelionė, man – teatras. Tai padeda iš naujo atrasti santykį ir su žmogumi, ir su Dievu. Kartais kolegos šypteli sakydami, jog teatras man – antra evangelija.

Gyvenat labai veiklų gyvenimą. Dabar vis daugiau kalbama apie pervargimą, perdegimą, būtinybę lėtinti tempą. Kas Jums padeda nepervargti?

Labai svarbus subalansuotas ritmas. Žaviuosi dienotvarke: yra laikas tylai ir garsui, laikas veiklai. Dienotvarkė duoda gyvenimui ritmą ir atsparos tašką. Vaikystėje, nepaisant visų burbėjimų, melždama karvę, išėjau gerą įgūdžių, kantrybės, valingumo ugdymo mokyklą, suformavusią vidinį stuburą. Tad ir dabar rytais penktą valandą jau būnu ant kojų. Būtinas laiko saikas tiek dvasiniam skaitymui, tiek grožinei literatūrai. Jei rytas prasideda nuo Evangelijos, tai vakaras baigiasi kokios nors naujausios knygos skaitymu. Labai branginu tylos laiką asmeninei maldai.

Aštuonerius metus buvote vienuolijos vyresnioji. Įdomu, kad dabar irgi atliekate vadovavimo tarnystę, tik jau Jėzuitų gimnazijoje. Ar galima palyginti vadovavimą vienai ir kitai bendruomenei?

Abejose tarnystėse yra labai daug panašumų. Ignaciškasis dvasingumas artimas seserims kazimierietėms. Jėzuitai turi MAGIS siekį („daugiau“), o kazimierietės – Motinos Marijos Kaupaitės principą „visada daugiau, visada labiau ir visada su meile“, čia mūsų keliai labai stipriai susiliečia.

Vadovavimą suvokiu kaip tikrą tarnystę. Koks esi liudytojas, toks esi ir vadovas. Vadovavimo tarnystės principas labai paprastas: kaip gyveni, taip gyventi trauki ir kitą.

Niekada nenorėjau ir netroškau kažkam vadovauti, visada galvojau, kad manęs neištiks toks „malonumas“. Vis dėlto ištiko – trečiaisiais mokytojavimo metais. Pasikvietė tuometinis gimnazijos direktorius t. Antanas Gražulis SJ pokalbio ir sako: „Žinai, vaikeli, nuo rugsėjo pradėsi dirbti pavaduotoja. Taip bendruomenė nori.“ „Aš nemoku, negaliu, nieko nebus…“ O jis sako: „Nieko. Reikia kristi kaip musei į išrūgas, ir išplauksi.“ Pabandžiau. Vėliau seserys išsirinko vienuolijos vyresniąja.

Tarnystė buvo nelengva. Kliuvo ne tik bendruomenės rūpesčiai, bet ir visa, kas susiję su Pažaislio vienuolyno ansambliu. O ansamblis yra ir dovana, ir našta. Dovana, nes žmonės ateina patys, ieškodami kelionės krypties. Popiežius Pranciškus sako, kad Bažnyčia yra karo lauko ligoninė. Būtent tokį jausmą Pažaislyje galima išgyventi kasdien: negali suplanuoti, kada ir su kokia žaizda ateis žmogus. Iš tiesų, net kildavo dilema: ar lėkti su seserimis melstis vakarinės maldos, ar būti su atėjusiu žmogumi, kuris išgyvena ribinę situaciją. Ko Kristus nori iš manęs dabar? Būdavo, po kokios pusantros valandos pokalbio išleisdavau žmogų jau ramia širdimi, dalindavausi su seserimis: „Šiandien sulaukėm tokios dovanos, palydėkim tą žmogų malda.“ Tuomet aplanko pajauta, kad bendruomenės malda, palydėjimas išneša tarsi ant sparnų.

Kai šią patirtį lyginu su mokykla, matau, jog abiejose yra bendruomenės aspektas. Mokykloje mes taip pat kuriame bendruomenę. Bendruomenė gali augti tiek, kiek kiekvienas savęs dovanoja. Savęs atidavimas yra bendruomenės sėkla. Mokykla, kaip bendruomenė, yra puiki terpė dovanoti save ir drauge labai daug gauti.

Vilniaus jėzuitų gimnazijoje

Jau trečius metus esate mokyklos direktorė ir nebedėstote lietuvių kalbos. Ar ilgitės pamokų?

Labai. Didysis mokytojo pašaukimo turtas yra pamokos. Kartu su kolegomis gimnazijos šeštokams ir septintokams vedame eksperimentinę programą „Augu“. Dėstau filosofijos, literatūros ir kartu tikybos integruoto ugdymo ciklą. Laikas, praleistas su mokiniais, mane labai turtina. Pavyzdžiui, kalbame apie jausmus ir spalvas. Keliame klausimą: „Ar gali gerumas erzinti pyktį?“ Arba rašome tema – „Abejonė kopia į vilties kalną“. Ar gali abejonė įkopti į vilties kalną? Taip priartėjam prie esminių dalykų, kurie kyla iš Evangelijos. Kūrybiniai metodai atveria būdą prieiti prie šiuolaikinio ekraniukų kartos vaiko ir pažadinti jame vertybių ilgesį.

Kaip literatūros mokytoja, per meditaciją mokau vaikus rašyti. Atsiranda svarbi kategorija – tyla. Tyla ir nuobodulys – du labai svarbūs dalykai, kad rastųsi kūryba. Vaiką išmokyti pajusti tylos skonį – didelis triūsas. Kai jis paragauja tylos vaisių skonio, leidžiasi vedamas tolyn.

Domitės kūryba, mėgstate naujus dalykus ir, kaip sakote, avantiūras. Viena iš jų tikriausiai yra ir Jūsų parengtas Bažnytinių anekdotų rinkinys?

Prieš 15 metų buvo toks linksmas nuotykis. Bažnytiniai anekdotai žavi kaip fenomenas. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu dalį jų užrašė vienas kunigas, ir tik nedidelis rinkinukas buvo atsiradęs Tautosakos institute. Kilo idėja pabandyti su mokiniais, ypač tais, kurie truputėlį pasišiaušę, padaryti tokį projektinį darbą: užrašyti bažnytinius anekdotus. Kalbėjomės su kunigais, vienuoliais, bažnyčios istorikais – tais, kurie pažįsta bažnytinį gyvenimą ir geba subtiliai iš savęs pasijuokti.

Su penkiais dešimtokais surinkome nemažai, medžiagą parengėme ir pateikėme Jaunųjų filologų konkursui, laimėjom neprastą vietą respublikoje. Vilniaus Jėzuitų gimnazijos dešimtųjų metinių jubiliejaus proga išdrįsom išleisti knygutę, beveik kantičkų forma. Iliustracijas piešė viena iš rinkėjų.

Asmuo, skaitydamas bažnytinius anekdotus, gali labiau pažinti Bažnyčią. Jeigu nori pajusti, kokia yra bažnytinio anekdoto tiesa, norom nenorom turi atsiversti Evangeliją ir net Senąjį Testamentą… Tai irgi tam tikra evangelizacijos priemonė.

Vilniaus jėzuitų gimnazijoje

Kas Jus labiausiai džiugina šioje, gimnazijos, bendruomenėje?

Kartais klausiama: koks yra svarbiausias mokyklos vaisius? Ar asmuo, gavęs šimtukus, ir išėjęs į gyvenimą? Ne. Iš tiesų, svarbiausia – gyvas žmogus, atradęs savo pašaukimą. Pernai iš aštuoniasdešimties abiturientų penki nesirinko jokių studijų, bet, pavyzdžiui, išvyko savanoriauti, vienas apsigyveno vienuolyne, kad ištirtų savo pašaukimą, – man tai yra dovana, kuri rodo, kiek žmogus užaugo. Arba, būna, jaunuolis teigia: „aš netikiu“, o praėjus penkeriems metams po baigimo sugrįžta ir sako: „Man gimnazija padėjo atrasti tikėjimą dabar.“ Jį išlydėjom, regis, su visai kitokiomis vertybėmis, nei tos, kurių siekė mokykla, o po kelerių metų įvyksta virsmas. Taip žavu stebėti, kaip kiekvienas auga savo tempu.

Mokyklą, bendruomenę patinka lyginti su Dievo sodu. Į dirvą Viešpats pasodina visokiausių gėlių, ir viena auga greičiau, kita – lėčiau. Žinoma, priklauso ir nuo to, kiek mes duodam saulės, kiek laistom, kiek vienodai nukrenta tie lašai. O kiek meilės, rūpesčio reikia, piktžolių paravėjimo, drąsos kalbėtis apie tai, kas nepatinka žmogaus elgesy. Tuomet, kai vaikas sako, kad yra nevertas, svarbu pastebėti: „Ne, tam tikras tavo elgesys žeidžia kitą, bet kaip asmuo tu esi labai vertingas.“ Kiekvienas yra vertingas, kiekvienas – Dievo kūrinys. Toks yra Dievo sodo fenomenas, ir tai geriausiai matyti mokykloje. Žmonėse Viešpats žydi.

Dar viena Dievo dovana – krizių įveika. Dabartinėje visuomenėje yra labai daug išsiskyrusių šeimų. Nemažai vaikų iš tokių šeimų mokosi ir mūsų mokykloje. Pavyzdžiui, nutinka taip, kad tėvai išsiskiria vaikui lankant septintą klasę, tuomet vienuoliktoje įvyksta atoveiksmis – jaunuolio akys užgęsta, nebenori gyventi, nebeturi siekių. Tai – skyrybų vaisiai. Didžiausia Dievo dovana – jausti akimirką, kai žmogus įveikia krizę. Labiausiai džiaugiuosi to mažo žmogaus atsistojimu iš nuopuolio. Ir nuolatos savęs klausiu: kiek mes, kaip bendruomenė, padėjom jam, kiek galėjom drauge išbūti, išklausyti, dovanoti save… Nes Dievas labiausiai tame dalyvauja.

Katalikiškos gimnazijos specifika yra tai, kad čia nuolat vyksta rekolekcijos, malda, šv. Mišios… Kuo tai svarbu Jums asmeniškai ir visai mokyklos bendruomenei?

Mūsų mokyklos specifika leidžia išgyventi pašaukimo esmes ir tarnystę.

Džiaugiuosi galimybe gimnazijoje prieš pamokas švęsti šv. Mišias. Kasdienis šv. Mišių laikas labai brangus. Ir jei kartais nutinka taip, kad tą dieną negaliu išgyventi Eucharistijos stebuklo, patiriu didžiulį alkį. Taigi, gera, kad šv. Mišios vyksta ir mokykloje. Jose daugiausiai dalyvauja mokytojai ir kiti darbuotojai, o jei kuris vaikas ateina ar kas nors iš tėvelių – irgi būna dovana. Tai labai intymus bendruomenės maldos laikas. Kiekviena klasė švenčia šv. Mišias drauge su auklėtoju kartą per mėnesį.

Kasmet su III-iųjų gimnazijos klasių mokinių grupe važiuoju į Kairos rekolekcijas. Šiemet teko išgyventi kviečiavimo laiko tarnystės dovaną – melstis ir dirbti. Kviečio grūdo filosofija yra tokia: leistis būti sumaltam, užraugtam ir iškeptam, – virsti duona. Kartu su jau beveik aštuoniolikmečiais gyvename „ora et labora“ principu. Kartu melstis, dirbti, ir išgyventi jų per tas dienas patiriamus pakilimus ir nuosmukius. Kol jaunas žmogus pradeda matyti fizinio darbo ir maldos vaisių kalimąsi, reikia laiko. Tai – ilgas ir nelengvas procesas. Įžanga paprasta: plauti indus ir kalbėtis apie gyvenimą.

Esate labiau panaši į mamą, negu į mokyklos direktorę. Juk į tai pašvęstąsias nuolat ir kviečia popiežius Pranciškus…

Lygiai tą patį išgyvenu dirbdama su mokytojais. Gimnazijoje yra per šimtą mokytojų ir darbuotojų. Advento metu turiu pasiryžimą skirti tam tikrą asmeninės maldos laiką už kiekvieną iš jų ir po tos maldos parašau po trumpą asmeninį laišką. Tas laiškas tebūna 3–4 sakinių, bet labai asmeniškas, apie tai, kuo šitas žmogus yra gražus Dievo sode, už ką norėčiau padėkoti arba pasidžiaugti…

Į prieškalėdinį susitikimą susirenka visa mokyklos bendruomenė – nuo valytojo iki mokytojo pensininko. Tuomet kartu su simbolinėmis dovanėlėmis, kurios primena Jėzaus, kaip dovanos, atėjimą į pasaulį, kiekvienas gauna ir tą laišką.

Visada patiriu džiaugsmą, kai gimnazijos darbuotojai ateina ne tik apie darbus kalbėtis, bet ir apie savo gyvenimą. Kai jaučiu, kuo gyvena žmogus, labiau galiu padėti jam augti ir jo tarnystėje. Malonė yra matyti laimingas, degančias mokytojo akis. Tada ramu – vaiko akys irgi degs.

Kalbino ses. Faustina Andrulytė SF
Straipsnis iliustruotas nuotraukomis iš Editos Lidijos Šicaitės archyvo

Straipsnis publikuotas žurnale „Kelionė“ 2020 m. Nr. I

Publikaciją parėmė 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *