5-as žingsnis: Prisipažinome Dievui, sau ir kitam žmogui visą teisybę apie savo paklydimus.

Visi žingsniai turi savo kainą, bet šis – vienas ir mažiausiai laukiamų, nes čia reikia ne apgalvoti, išmelsti, išrašyti, išbūti vienam (tiesą sakant, nė vieno žingsnio į priekį nežengiu aš – žengiam MES), o kalbėti apie save Dievui ir kitam žmogui.

Jau pats pirmas žingsnio žodis grąžina mane į MES – prisipažinome. Jis primena: einu pramintu keliu, turiu užnugarį ir palaikymą, esu ne vienas. Pirmųjų žingsnių patirtys ir kasdienis praktikavimas subrandina ir įgalina žengti toliau nei patogu ar labai norisi, bet kur neišvengiamai būtina. Žengusiųjų patirtys ir dabartis įkvepia ir padeda neišsisukinėjant pačiam žengti šį didžiules permainas atnešantį žingsnį.

Prisipažinti Dievui. Esu kviečiamas visa, ką atradau ketvirtajame žingsnyje, peržvelgti Dievo akivaizdoje. Ištikimai ir neatšaukiamai mylinčio, už mano laimę ir laisvę kovojančio, dėl manęs, vietoj manęs mirti pasiryžusiojo artumas leidžia iš esmės pamatyti ir pripažinti katastrofos mastą, atpažinti nuodėmingumo ir paklydimų priežastis. Kai tikiu ir patiriu, kad esi nesunaikinamai, tobulai, neatšaukiamai mylimas, kai žinau, jog Dievas viską žino, net tai, ką slepiu nuo savęs ir kitų, ir vis tiek myli (ne už kažką, o nepaisant visko) – tuomet Jo meilės padrąsintas galiu sau pripažinti visą tiesą, kurios be Jo nepakelčiau. Dievo meilės priėmimas leidžia pripažinti save – netobulą, apgriuvusį, susižeidusį, nuodėmingą – ir mylėti, o ne, kaip įprasta, smerkti, kaltinti, naikinti.

Prisipažinti sau. Pripažinti sau nemalonią, skaudžią, gėdingą tiesą. Prisiimti atsakomybę už praeitį, dabartį… Už žodžius, veiksmus, pasirinkimus. Esame linkę jaustis aplinkybių aukomis ir dažnai nuoširdžiai tikime, kad dėl mūsų liguisto elgesio kalta aplinka ir aplinkiniai. Sau pripažinta tiesa apie vakar daro mus atsargesnius, budresnius ir dėmesingesnius šiandien. Kai žinau, kad turiu silpnų vietų, nuodėmingų polinkių, liguistų įpročių, tampu laisvas atsižvelgti į tai, priimdamas sprendimus šiandien. Pripažinimas nepanaikina blogio, ligos, nuodėmingumo šaknų manyje. Kartą išravėjęs neturėčiau naiviai tikėtis, kad piktžolės neatžels. Pripažinęs sau tiesą, esu kviečiamas tapti ravinčiu, puoselėjančiu savęs paties draugu.

Prisipažinti kitam žmogui. Atsistoti prieš kitą be pasiteisinimų, įvaizdžio, išsisukinėjimų – nelengvas iššūkis. Įpratus maskuoti, slėpti, teisintis ir kaltinti, ateiti į kito akivaizdą, nešinam savimi, savo užgyventa gėla, nesusipratimais, klaidomis, nusikaltimais, beviltiškumu ir t. t. – be Dievo palaikymo sunkiai įgyvendinama užduotis. Ir vis dėlto išpažinimas, pripažinimas veda pas Kitą. Jei ne – jis netikras, dar viena įtaigi savęs apgaulė. O jei iš dalies ir tikras, tai paliekamas sudžiūti. Pamenu, kad Dievo bijojau mažiau nei žmonių: skausmingai iškalbėjau Dievui, skausmingai susirašiau, bet dar skausmingiau ieškojau Žmogaus, kurio akivaizdoje galėčiau pripažinti visą tiesą apie savo paklydimus. Bijojau atmetimo, pasišlykštėjimo, nesupratimo. Prisimenu, kaip pradėjęs kalbėti apie skaudžias patirtis ir didžiules klaidas žiūrėjau į klausančiųjų veidus, laukdamas ženklų, rodančių atmetimą, ir patyriau tai, kas visiškai priešinga: sąžiningas atvirumas suartina su Dievu, su Kitu, su savimi – niekas manęs nepasmerkė, neatstūmė. Paradoksalu – tai dovanojo artumą. Tą tikrąjį, kurio, tikiu, visi ilgimės.

Prisipažinę Dievui, sau ir kitam žmogui visą teisybę apie savo paklydimus, tampame savimi.

Ankstesi tekstai:

Kęstutis Dvareckas. Kelias į gyvenimą. Ketvirtas žingsnis.

Kęstutis Dvareckas. Kelias į gyvenimą. Trečias žingsnis.

Kęstutis Dvareckas. Kelias į Gyvenimą. Antras žingsnis.

Kęstutis Dvareckas. Kelias į Gyvenimą. Pirmas žingsnis.

Žurnalas „Kelionė“ 2020 m. Nr. I