Tęsiame rubriką „Atodangos“, kurių tikslas – priminti bent kelis Lietuvai ar visai Europai svarbius istorinius įvykius, vykusius skirtingais laikotarpiais, bet kuriuos sieja tą pati diena kalendoriuje.
1979 m. mirė žymiausias visų laikų vengrų mokslininkas Denisas Gaboras.
Jis gimė Budapešte, žydų šeimoje. Nors didžiąją gyvenimo dalį praleido Anglijoje, o, išėjęs į pensiją, iki pat mirties gyveno Italijoje, tačiau vengrai jį be kompromisų laiko Vengrijos mokslininku.
Denisas nuo vaikystės domėjosi mokslu, ir šeima jam suteikė puikias sąlygas. Namuose buvo įkurta laboratorija, kurioje Denisas su broliu atlikdavo įvairius mokslinius tyrimus. Disertaciją gamtos mokslų srityje Gaboras apgynė, būdamas dvidešimt septynerių ir daugiausia dėmesio skyrė garso ir vaizdo tyrimams. 1941 m. jis atrado halografiją – galimybę užrašyti ir perduoti per atstumą erdvinę informaciją apie objektą. Netiesiogiai holografiją galima vadinti trimate fotografija. Už šį mokslinį išradimą Gaborui buvo skirta Nobelio premija fizikos srityje.
Halografijos išradimas ypač tapo svarbus po to, kai buvo išrasta lazeris ir atsirado komercinio panaudojimo galimybė.
1987 m. mirė lietuviškos estrados žvaigždė Antanas Šabaniauskas.
Būsima estrados žvaigždė gimė 1903 m. Jurbarke. Antaną augino tik mama, kuri neturėjo finansinių galimybių rūpintis visapusišku vaiko ugdymu. Tad dainavimo berniukas pradėjo mokytis pas Jurbarko bažnyčios vargonininką Joną Pocių. Galbūt tuo ir viskas būtų pasibaigę, bet JAV gyvenanti mamos sesuo nusprendė, kad sūnėnui svarbu „prasimušti į žmones“ ir suteikė tam materialinę paramą. Ji leido Antanui Šabaniauskui, pabaigus Jurbarko progimnaziją, išvykti į Italiją. Čia jis sprendė pašaukimo klausimą ir net buvo įstojęs į saleziečių vienuolyną. Tačiau muzikanto pašaukimas buvo stipresnis už norą eiti pašvęstojo gyvenimo keliu. Antanas Šabaniauskas pervažiavo į Veroną, kur mokėsi solinio dainavimo.
Būdamas dvidešimt ketverių, sugrįžo į Lietuvą. Kaip teigiama, esminiu jo karjerai lūžiu buvo diena, kai, plaukiant laivu iš Jurbarko į Kauną, jis užtraukė dainą ir vėliau vienas iš klausytojų apie jį papasakojo Borisui Dauguviečiui. Antanas Šabaniauskas pradžioje buvo pakviestas į B. Dauguviečio vadovaujamą chorą, o paskui pradėjo ir solinę karjerą.
Kaip estrados dainininkas jis debiutavo 1930 metais. Jo dainavimo stilius, puikus balsas iš karto sužavėjo publiką. Jis patraukė ir užsieniečių dėmesį ir tai j am atvėrė galimybes įrašinėti savo plokšteles su „Columbia“ firmos orkestru, kas tuo metu reiškė ypatingą įvertinimą.
Neabejotinai A. Šabaniauskas gali būti vadinamas populiariausiu savo meto lietuviškos estrados dainininku. Jis įrašė daugybę plokštelių, kurios buvo itin madingos. Be to, jo dainos kasdien skambėjo per radiją, jis nuolat pasirodydavo Kauno „Metropolio“ ir „Versalio“ restoranų scenose.
Nors scenoje Antanas Šabaniauskas neturėjo rimtų konkurentų, pats sugebėdavo komplikuoti sau gyvenimą. Buvo bohemiškas, lengvai leido pinigus, mėgo moterų dėmesį. Dėl to iširo jo pirmoji santuoka. Na, o galiausiai, kai sovietiniai okupantai nacionalizavo jo namus, muzikantas liko praktiškai be nieko.
Kartu su Operos ir baleto teatru A. Šabaniauskas persikėlė į Vilnių. Tačiau karjera klostėsi sunkiai. Kažkas apskundė Antaną Šabaniauską ir jis neteko galimybės koncertuoti Filharmonijoje. Gana ilgam laikui apskritai buvo pasitraukęs nuo scenos.
Sugrįžo 1972 m. Tačiau, akivaizdu, kad ir sveikata jau buvo prastesnė ir nebuvo lengva įsiterpti į gerokai pasikeitusį muzikinį gyvenimą. Paskutinį koncertą dainininkas surengė gimtajame Jurbarke, švęsdamas aštuoniasdešimtmetį. Paskui jau dėl sveikatos į sceną nebelipo.
1991 m. įvyko pirmasis referendumas Lietuvos istorijoje.
Oficialiai jis vadinosi taip: „Gyventojų visuotinė apklausa dėl Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės“. Tuo metu Lietuvoje dar buvo likusi okupacinė kariuomenė, Sovietų Sąjungos spaudimas vis stiprėjo, Kremlius vykdė agitaciją, jog, atsiskyrusi nuo kitų sovietinių respublikų, Lietuva neišgyvens. Neseniai buvo pasibaigę kruvini Sausio įvykiai.
Net ir tokiomis sudėtingomis sąlygomis apklausoje dalyvavo beveik 85 nuošimčiai gyventojų. Vargu, ar kada nors bus bent priartėta prie tokio aktyvumo. Daugiau nei devyniasdešimt apklausos dalyvių atsakė teigiamai. Tai buvo galutinis atsakas visiems pasaulio valstybių vadovams, kad Lietuvos gyventojai nori gyventi nepriklausomai.
