Stasys Daugirdas (g. 1951) – vienas Lietuvos roko muzikos pionierių, prieš pusšimtį metų sovietiniame Vilniuje įkurtos grupės „Gėlių vaikai“ gitaristas bei dainininkas. Beje, simboliška paralelė – tais pačiais 1969 metais gėlių vaikų judėjimas Amerikoje pasiekė savo kulminaciją Vudstoko festivalyje, sutraukusiame gausų būrį muzikantų ir per 400 tūkstančių dalyvių. Žinoma, Lietuvoje alternatyvioji kultūra gyvavo visiškai kitokiomis sąlygomis: elektrinius instrumentus tekdavo pasidaryti savo rankomis, bent kiek padoresnė aparatūra kainavo milžiniškus pinigus, koncertinė programa turėjo atitikti cenzūros reikalavimus, o koncertai – akylai stebimi saugumo pareigūnų. Nepaisant to, praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje Vakarų visuomenę užliejusi roko muzikos banga nuvilnijo ir per Lietuvos žemę, o jaunajai kartai atvėrė muzikos ritmą, sutapusį su jų pačių, laisvės ilgesio kupinu, širdies ritmu.

Jūsų biografija prasideda nuo labai įdomaus fakto – gimėte ne Lietuvoje, bet Sibire, Norilsko mieste. Vadinasi, esate tremtinių vaikas. Kokia yra Jūsų tėvų istorija?

Su vyresniuoju broliu Broniumi. Abakanas, 1956

Tai, visų pirma, mano tėvelio, Tado Daugirdo, Lietuvos kariuomenės mediko, istorija. 1941-ųjų birželį Lietuvoje prasidėjo pirmieji trėmimai. Tėveliui tada buvo dvidešimt septyneri – gražiausias amžius. Vieną dieną, kaip karininkas ulonas, gavęs šaukimą atvykti į pratybas, iš karto sėdo ant dviračio ir atvyko į kažkurią stotį šalia Vilniaus, o ten jau stovėjo Raudonosios armijos kareiviai su šautuvais ir pildė gyvulinius vagonus į Sibirą. Įdomu ir tai, kad tremčiai pasmerktųjų sąrašuose tėvelio pavardės nebuvo. Kaip jis pasakojo vėliau, sąrašus tikrinęs kareivis atkreipė karininko dėmesį, kad jokio Daugirdo sąrašuose nėra. O tas pasakė: „Nieko tokio, tegul pasivažinėja…“ Štai taip tėvelis ir atsidūrė Sibire, gavęs, kaip tais laikais buvo įprasta, aštuonerių metų bausmę už nieką.

Vengdamas tokio pat likimo, vyresnysis tėčio brolis Kristupas traukėsi į Vakarus, ten pateko į vokiečių stovyklą, vėliau persikėlė gyventi į JAV. Skaudžiausia šioje istorijoje yra jų mamos, mano močiutės Janinos Rytvinskaitės-Daugirdienės dalia – ilgą laiką ji nieko nežinojo apie savo sūnų likimą – abu buvo tiesiog pradingę be žinios. Tik apie 1948 m. per tarpininkus dėdė Kristupas sugebėjo perduoti žinią, kad yra sveikas gyvas ir gyvena Čikagoje.

Na, o mano mama Valentina Minina-Daugirdienė – rusė, gimė ir augo Norilske, dirbo teatro aktore. Čia mano tėvai ir susipažino, o 1951 m. į šį pasaulį atėjau ir aš.

Sakėte, kad tėveliui buvo skirta aštuonerių metų bausmė, tačiau nuo tremties pradžios iki Jūsų gimimo Sibire praėjo dešimtmetis.

Tėvelis Sibire išbuvo septyniolika metų. Bausmės terminui pasibaigus, gyvenimas tapo kiek švelnesnis, nors grįžti į Lietuvą niekas neleido. Tačiau jis galėjo gilinti medicinos mokslo žinias, tad tuo tikslu kartais važiuodavo net į Maskvą. Aišku, kontrolė buvo didelė: tiek išvykdamas, tiek atvykęs į kitą miestą, turėdavo atsižymėti milicijos skyriuose. Trumpai tariant, buvo nei laisvas, nei suimtas…

Po Stalino mirties 1953-aisiais, prasidėjus atšilimui, mūsų šeima, kaip ir daugelis kitų lietuvių, pamažu pradėjo judėti Lietuvos link. Nebuvo taip, kad staiga visiems leistų iš Sibiro grįžti namo. Mūsų kelionė pietyn, į šiltesnes vietas ir kiek arčiau tėvo gimtinės užtruko dar bent penkerius metus. Po Norilsko buvo Krasnojarskas, paskui Abakanas, Chakasijos respublikoje, netoli Mongolijos. Čia jau mes buvome gan pasiturintys, mat tėvelis pagarsėjo kaip itin geras ausų, nosies ir gerklės ligų specialistas. Gal sunku patikėti, bet tuomet jau gyvenome keturių kambarių bute, turėjome namų tvarkytoją, o mūsų kaimynai buvo aukščiausia miesto valdžia. Tėvelis – labai veiklus žmogus: kėlė krašto medicinos lygį, suorganizavo vaikų ligoninę. Apie jį net Chakasijos enciklopedijoje rašoma. Mums išvykstant, vietiniai bučiavo jam rankas ir maldavo pasilikti – taip aukštai buvo vertinamas jo darbas bei rūpinimasis žmonėmis. Tačiau jis viso to atsisakė, nes buvo Lietuvos patriotas.

Ką Jūs pats atsimenate iš ankstyvųjų dienų Sibire?

Šito, žinoma, neatsimenu, bet gimęs svėriau penkis kilogramus – buvau drūtas kūdikis (juokiasi). Mama pasakojo, kad apie mano – rekordininko – gimimą, net radijas skelbė. Septynių mėnesių aš jau bandžiau stovėti įsikibęs į lovos kraštus. O tuomet pasigavau poliomielito infekciją ir buvau paralyžiuotas. Sibire nuo šio viruso nebuvo jokių skiepų, todėl net mano tėtis, medikas, mažai kuo galėjo pagelbėti. Beje, jis dar bandė su manimi nuskristi į Krasnojarską, kur buvo kiek geresnės gydymo sąlygos, tačiau pavėlavo į lėktuvą. Pasirodo, mums tai buvo sėkmės ženklas, mat kiek paskridęs lėktuvas sudužo, žuvo visi žmonės.

Nors visi medikai jau buvo nuleidę rankas ir manė, kad aš neišgyvensiu, tėtis darė viską, ką galėjo. Mano vaikystėje būta daug ligoninių, įvairių procedūrų, reabilitacijų ir sanatorijų. Atsimenu, kad net iš Sibiro traukiniu važiuodavome į Krymą, o ši kelionė trukdavo savaitę. Sykį, po pusės metų, praleistų sanatorijoje, nebeatpažinau manęs atvykusios pasiimti mamos.

Jūsų vaikystė buvo pažymėta ne tik Sibiro, tačiau ir sunkios ligos ženklu. Ar tai kažkaip išskirtinai paveikė ir Jūsų santykį su aplinkiniu pasauliu?

Na, nežinau, vaikystė yra vaikystė. Sanatorijose buvo vienoks gyvenimas, su tėvais Sibire – kitoks, Lietuvoje – dar kitoks. Ankstyvas dienas, praleistas gydymo įstaigose, palyginčiau su kariuomene – be tėvo ir motinos reikėjo daug kur pačiam savim pasirūpinti, ne kartą teko ir muštynėse už save pakovoti (juokiasi). Nebuvo kam skųstis, tad reikėjo įveikti sunkumus, daug ką iškęsti. Taigi, vyriškumo mokyklą išėjau dar neturėdamas nė dešimties…

Sąmoningi mano atsiminimai daugiausia susiję su Abakano laikotarpiu. Čia buvau užsispyręs lankyti mokyklą, į kurią mane kasdien nunešdavo ir parnešdavo atgal. Nepaisant paralyžiaus, buvau verčiamas rašyti dešine ranka. Mokykloje, kaip lageryje, galiojo viena taisyklė: nemoki – išmokysime, negali – padėsime, nenori – priversime. Tai buvo norma. O man – labai skausminga patirtis. Vis dėlto, gal ir tai prisidėjo prie to, kad valdau savo rankas ir galiu groti gitara.

Nors Abakanas buvo gerokai piečiau Norilsko, tačiau šalčiai čia būdavo labai stiprūs. Mes turėjome tokį žaidimą: seilėmis burnoje išpūsdavome oro burbuliuką, kuris per kelias sekundes virsdavo ledo kamuoliuku – iš jų statydavome ledo pilis. Šaltis ten buvo visiškai kitoks nei Lietuvoje: dėl žemyninio klimato – sausas, todėl nejausdami jokio diskomforto, galėdavome žaisti lauke ilgą laiką, ir tik grįžęs namo, pamatydavai, kad tai vienoje, tai kitoje vietoje nuo veido oda lupasi. Žiemą oras atšaldavo iki minus 40, 50 ar net daugiau. Kai 1958 m. pradžioje su šeima grįžome į Lietuvą, mane labiausiai stebino, kokia šilta čia yra žiema (juokiasi).

Ar gyvenant Sibire tėvelis Jums pasakojo apie Lietuvą, okupaciją, tremtį?

Žinoma, kad pasakojo. Iš Sibiro dienų atsimenu, kaip suaugusieji susirinkdavo rusiškoje pirkioje, sėdėdavo prie stalo, gerdavo arbatą ir politikuodavo ar pasakodavo anekdotus. Tarp jų buvo net tik lietuviai tremtiniai, bet ir latviai, ukrainiečiai, vokiečiai.

Mano šeimoje niekas nebuvo slepiama. To iš savo tėvelio išmokau ir pats visą gyvenimą gyvenau atvirai. Ir savo grupę 1969 m. pavadinau tiesiai šviesiai – „Gėlių vaikai“, kad visiems būtų aišku, kas mes tokie. Niekuomet nesiekiau kažkam įtikti ar patikti – nemėgau būti neutralus. Dėl to, matyt, kalta genetika – bajoriškas kraujas, o gal laisva prigimtis, kurią suformavo auklėjimas, tėvo ir močiutės pavyzdys.

Beje, kaip tik močiutė apie Lietuvą daugiausiai ir pasakojo. Kai sužinojo, kur ištremtas jos sūnus, pati atvažiavo į Sibirą. Dėl kitų ji galėjo paaukoti savo gyvenimą. O juk buvo bajoraitė, kilusi iš turtingos Baltarusijos giminės, profesionali pianistė, vėliau dėsčiusi Vilniaus konservatorijoje, kur artimai bičiuliavosi su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio seserimi Jadvyga Čiurlionyte. Dabar archyvuose randame jos laiškų, iš Sibiro rašytų Lietuvos valdžiai dėl sūnaus reabilitacijos. Močiutė mano gyvenime suvaidino labai svarbų vaidmenį ir kaip draugė, ir kaip pirmoji muzikos mokytoja.

Be to, kad Lietuvoje nustebino šilta žiema, kas dar įsiminė?

Vilniaus geležinkelio stotyje įsiminiau Stalino skulptūrą, kuri netrukus vieną naktį buvo nukelta. Mūsų šeimoje tai paminėta labai džiaugsmingai.

Grįžus buvo labai sunku, nes, nors ir buvome reabilituoti, tačiau mažai kas norėjo su tokiais terliotis. Vilniuje net fiziškai buvo justi baimės ir įtarumo atmosfera. Vieną naktį Staliną nuvertė, bet niekas nebuvo tikras, ar kitą dieną jo atgal nesugrąžins.

Kol tėvelis remontavo mūsų butą, glaudėmės pas jo bičiulį iš anų laikų, garsų pediatrą Vladą Kviklį. Taip pat pagelbėjo ir kitas pediatras – Petras Baublys. Deja, 1973-iaisiais, kartu su dar dviem vaikų gydytojomis, abu žuvo lėktuvo katastrofoje netoli Maskvos. Mūsų šeimos situacija pamažu ėmė keistis tėveliui gavus gydytojo darbą Žvėryno ligoninėje. Jis buvo labai geras specialistas. Vėliau net apgynė disertaciją, skaitė paskaitas, rašė knygas.

Tuo tarpu aš pradėjau mokytis Salomėjos Nėries mokykloje. Pradžioje mane vežiodavo arba nunešdavo ant rankų. Paskui tėvams nusibodo, tai mokytojai ateidavo į namus. Aišku, dėl kūdikystėje persirgto poliomielito negalėjau laisvai judėti, lakstyti su bendraamžiais, todėl jaučiau diskomfortą ir tam tikrą vienišumą. Kita vertus, turėjau daug vidinės energijos ir noro kažką veikti. O ir mano tėvelis nepaisė mano negalios: visuomet veždavosi kartu į medžioklę ar žvejybą, tad jaučiau, jog gyvenu kaip visi vaikai.

Daugirdų šeimoje visuomet būdavo du vaikai: vienas normalus, kitas trenktas. Pastarojo vaidmuo kaip tik man ir teko.

Vėliau mokiausi neakivaizdinėje Černiachovskio mokykloje, įsikūrusioje šalia dabartinių Vyriausybės rūmų. Taip pat ėmiau lankyti skulptūros ratelį, kurį vedė tuo metu dar studentas Romualdas Budrys. Pamenu, sykį visiems reikėjo iš molio nulipdyti Lenino biustą. Dariau ir aš, bet man niekaip nesisekė, dėl to siaubingai krimtausi. Tai pastebėjęs mokytojas Budrys pasakė: „Stasy, ko tu nervuojiesi?“, ir pirštu nuvalęs užrašą „Leninas“, parašė rusų biologo Mičiurino, pagarsėjusio augalų kryžminimu, pavardę. Toks ramus ir šaltakraujiškas problemos sprendimas padarė didžiulį įspūdį. Šios pamokos man patiko, daugiausia dėl mokytojo charizmos ir jo gebėjimo sudominti vaikus kūrybine veikla.

Tuo metu aš blaškiausi, nežinodamas kuo užsiimti, todėl vienu metu lankiau ir modeliavimą, radijo techniką, tapybą, o namuose močiutė mane mokė skambinti pianinu. Tėvelis sakydavo, kad Daugirdų šeimoje visuomet būdavo du vaikai: vienas normalus, kitas trenktas. Jis, visų pirma, turėjo galvoje ankstesnių mūsų giminės kartų pavyzdžius: normalūs rinkdavosi mediko, teisininko profesiją, o trenkti – archeologo, dailininko ar muzikanto. Pastarojo vaidmuo kaip tik man ir teko (juokiasi).

Ar didžiausią įtaką tam turėjo Jūsų močiutė?

Taip. Su močiutės atvykimu į Sibirą mūsų namuose atsirado ir pianinas. Vėliau, kur tik kėlėmės, ji uždarbiavo mokydama vaikus groti. Aš ir pats buvau vienas jos mokinių – nuo penkerių ar šešerių metų skambinau Mocartą bei Listą. Nors sunkiai valdžiau dešinę ranką, močiutė supaprastindavo natas, kas, beje, pedagogikoje dabar yra gan plačiai taikoma. Man ji tapo inteligentijos idealu: visuomet kultūringa ir mandagi, laisvai kalbanti keturiomis kalbomis, gyvenanti ne dėl savęs, bet dėl kitų. Grįžusi į Lietuvą močiutė liko gyventi su mumis iki pat savo mirties 1976 m. Taigi, muzikos pamokos namuose bei jos klausymasis buvo mano kasdienybė.

Kai maždaug keturiolikos pirmą kartą išgirdau svingą, užsidegiau tuo ritmu sugroti Mocartą. Tai išgirdusi močiutė buvo šokiruota, tačiau nedraudė. O aš jau buvau pagautas naujos muzikos, tad man prireikė instrumento, kurio niekas nevaržytų – net močiutė negalėtų nurodyti, kaip ir ką groti. Taip mano rankose atsirado pirma akustinė septyniastygė gitara. Žinoma, iš karto vieną stygą nuėmiau, tačiau iškilo problema – kas tą instrumentą suderins (juokiasi). Tai buvo laikai – jokio interneto… Susiradau kažkokį girtuoklėlį, kuris už butelį pigaus vyno parodė, kaip reikia derinti. Vėliau gimtadienio proga tėvelis padovanojo havajietišką gitarą, kuria grojama kaire ranka metaliniu slaidu tiesiog „važinėjant“ stygomis. Tokia technika man labai patiko, nes galėjau groti iš klausos.

Stasys Daugirdas, 1976

Jūsų kartai, ne tik Vakaruose, bet ir Sovietų sąjungoje, muzika turėjo ypatingą reikšmę bei poveikį. Kaip manote, kodėl?

Tai, visų pirma, susiję su džiazo muzikos istorija. Po Antrojo pasaulinio karo įsigalėjo vadinamas cool džiazas – lėtas ir šaltas. O po jo atėjo bebop džiazo era, išjudinusi sustingusius kaulus ir iš esmės pakeitusi Vakarų muzikos raidą. Tai buvo nepaprastos energijos proveržis, davęs postūmį ir rokenrolui. Nuo maždaug 1965-ųjų Vakaruose ėmė kilti naujos estetikos ir skambesio muzika, tai, kas plačiąja prasme vėliau buvo pavadinta roku. Be abejo, čia svarbų vaidmenį suvaidino ketvertas iš Liverpulio – „The Beatles“, savo kūryboje derinę rokenrolą ir populiariąją muziką, o savo tekstais emociškai užkabinę jaunas karštas širdis. Tai buvo labai galinga banga, užliejusi visą Vakarų civilizaciją ir, nors atslūgusi, tačiau iki šiol daranti įtaką, keičianti mąstymą ir gyvenimus.

Pamenu, sykį pas močiutę svečiuojantis J. Čiurlionytei, kaip reikiant su ja susikibau dėl bitlų muzikos. Ji sakė: „Stasy, ir kuo gi tave taip patraukė tie jaunuoliai, kurie ne dainuoja, bet rėkia, jų muzikoje nerastum jokios harmonijos, o ką jau kalbėti apie tai, kaip jie atrodo scenoje…“ Pagal jos standartus, bitlai buvo laukiniai žmonės (juokiasi). Aš, žinoma, užsidegiau jų ginti: „Ar Jūs bent klausėtės, ką jie groja?“ „Aš nė girdėti nenoriu…“ – atšovė. „Tai kaip galite kalbėti apie muziką, jos net negirdėjusi?“ – kaip įmanydamas mandagiau pasakiau. Ji labai nustebusi sukluso. Tuomet aš tęsiau: „Jūs būtinai pasiklausykite, tai kitoks nei įprasta muzikos žanras, kitokia kryptis.“ Pamenu, kad tuomet juokdamasi ji pagyrė mano įžvalgumą

Šitaip apie muziką ėmė suktis visas gyvenimas. Kaip ir daugelis mano kartos „pažangaus jaunimo“, klausiausi užsienio radijo stočių, transliuodavusių rokenrolą, džiazą bei roko pionierius, tuo tarpu sovietai visais įmanomai būdais bandė tas bangas trikdyti. Bet juk uždraustas vaisius – skaniausias… Sovietinė propaganda buvo jau iki gyvo kaulo įgrisusi. O muzika mums suteikė laisvę. Giminės iš Lenkijos man atsiųsdavo muzikos žurnalų ir plokštelių, o dėdė iš Amerikos – kai kiti savo giminaičių prašydavo džinsų ar šokoladų – metodinės grojimo gitara literatūros. Štai iš kur aš toks protingas (juokiasi). Mylimiausi mano muzikantai buvo Chubby Checkeris, Elvis Presley, Chuckas Berry, „The Doors“ ir kt. Jų klausydamasis ir pats norėjau groti kažką tokio.

Tai yra kaifas – septyniolikos aštuoniolikos pajusti, kokį didelį poveikį žmogui gali daryti muzika…

Kaip radote galimybių groti, juk Sovietų sąjungos propagandoje tokia muzika buvo siejama su priešišku „kapitalistiniu pasauliu“?

Iš pradžių aš buvau tiesiog pakaitinis muzikantas: važiuodavau į Trakus, kur šokiams grodavo pažįstamas kolektyvas. Gitara jame skambino toks Zbišekas – mėgėjas išgerti. Kai tik mane pamatydavo, iškart leisdavo sau atsipalaiduoti, tuomet aš jį pakeisdavau ir jau improvizuodavau iki šokių galo.

Kolektyvas būdavo susigrojęs repertuarą, o man reikėdavo staigiai prisiderinti. Niekas nesakydavo, kokioje tonacijoje kūrinys dabar bus ar kokiu ritmu grosime. Tiesiog reikėdavo groti. Tai buvo pirmoji mano improvizacijos mokykla. Norint išplaukti, reikia plaukti… Aš greitai pritaikydavau akordus, surasdavau tinkamą ritmą ir dar solo partiją atlikdavau… Čia buvo labai svarbus pasitikėjimas savimi bei intuicija. Tačiau ne ką mažiau – ir klasikinis pagrindas po kojomis, be kurio improvizacija gali virsti tik tuščiu oro virpinimu. Džiazo saksofonistas Charlesas Parkeris yra pasakęs, kad iš pradžių reikia pažinti instrumentą, tuomet viską išmesti iš galvos ir tiesiog groti. Tokie muzikantai buvo labai vertinami, nes jų buvo itin mažai.

Vėliau, Vilniuje atidarius naktinius restoranus, gyvo garso programos vykdavo ir juose. Mes grodavome rokenrolus, svingą bei populiarias ritmiškas dainas, tinkamas klubams pajudinti. Dažniausiai grodavau už dyką – man buvo svarbu treniruotis, išbandyti save, išgyventi scenos malonumą. Tai yra kaifas – septyniolikos aštuoniolikos pajusti, kokį didelį poveikį žmogui gali daryti muzika…

Papasakokite apie hipių judėjimą Sovietų sąjungoje – ar pats buvote aktyvus jo dalyvis?

Hipių buvo karštos širdys, ir tuo mes Vilniuje ar Leningrade niekuo nesiskyrėme nuo hipių Europoje ar Amerikoje. Apranga, muzika, gėlės, svaigulys, kelionės, domėjimasis literatūra ar Rytų kultūromis – tai tebuvo formos. Mes vieni kitus atpažindavome ne tiek iš aprangos, ilgų plaukų, kuprinių ant pečių ar kalbėjimo manieros, kiek pagal dvasią, vidinę laisvę. Ir, žinoma, muziką.

Tuo metu mano šeima gyveno pačiame Vilniaus centre, buvusioje Liudo Giros, dabar Vilniaus gatvėje. Butas buvo didelis, su puikia veranda ir dideliu balkonu. Pas mane suvažiuodavo hipiai iš Maskvos, Leningrado bei kitų miestų. Susirinkdavo ir vietinių, tad pasisėdėjimai namuose vykdavo reguliariai. Taip mezgėme draugystes, svajojome, keisdavomės informacija ir grodavome.

Nors fiziškai buvau kiek apribotas, tačiau mano ryšiai siekė toli dėl strategiškai patogios gyvenamosios vietos (juokiasi). Būdamas aštuoniolikos viename hipiškame vakarėlyje susipažinau su būsima savo žmona ir 1969 m. vedžiau. Tad ilgainiui muzika man tapo ne tik džiaugsmo, bet ir pragyvenimo, šaltiniu.

„Gėlių vaikai“ po koncerto gamtoje: Stasys Daugirdas, Valerijus Osipovas ir Viačeslavas Doroninas, 1975

Tuomet ir baigėte pakaitinio muzikanto karjerą ir subūrėte „Gėlių vaikus“?

Pakaitinis muzikantas yra gerai, bet savas kolektyvas turi kitų privalumų – savo programą, idėją, pastovumą, vardą. Apie 1968 m. bičiulis pasiūlė pagroti su kolektyvu, kuris repetavo Lietuvos radijo ir televizijos centre, dabartinėje Konarskio gatvėje. Ši grupė, tuo metu dar be pavadinimo, priklausė Ryšių ministerijai, tad turėjo gan gerą aparatūrą bei puikias sąlygas repetuoti.

Netrukus aš pakeičiau tos grupės gitaristą, o 1969 m. Ryšių klube Moters dienos proga sugrojome pirmąjį savo koncertą, jau pasivadinę „Gėlių vaikais“. Šis pavadinimas šimtu procentų įkūnijo mūsų pasaulėžiūrą. Mums visiškai nerūpėjo lytis, tautybė, rasė, socialinis statusas, religija – tikėjome meile ir taika. Būtent apie tai ir daina „Gėlių vaikai“, kuri tapo mūsų grupės, o gal net ir visos mūsų kartos, himnu. Pats pavadinimas buvo ir drąsus, ir sykiu įžūlus, atnešęs mums ne tik šlovę, bet ir šiokių tokių keblumų. Tiesa, jei prieš koncertus pamatydavome, kad situacija yra įtempta, prisistatydavome kaip Telecentro kolektyvas, nors daugelis žinojo, kas išties esame. Vis dėlto, tais laikais reikėjo žinoti ne tik konspiracijos teoriją, bet ir mokėti ją pritaikyti praktiškai (juokiasi).

O kaip apskritai atrodė to meto Lietuvos underground‘o scena?

Tuomet mums atrodė, kad tai išties yra tam tikra alternatyvi kultūra, bet žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, tai buvo visiškas nulis. Roką grojančias grupes galėjai suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų: „Antanėliai“, „Dobilas“, „Gėlių vaikai“, „Nuogi ant slenksčio“, „Kertukai“. Žinoma, šioje scenoje viskas labai greitai keitėsi – vienos grupės išnykdavo, kurdavosi naujos. Kiekvienas kolektyvas ieškojo savo skambesio, savo kelio, nors repertuaruose dominavo angliški koveriai bei roko stiliumi aranžuotos lietuvių liaudies dainos. Koncertuose stebėjome, kaip į mūsų kūrinius reaguoja žmonės: jei vangiai – tokių negrojame, jei karštai – taip tęsiame ir toliau.

Nors neturėjome galimybių gyventi roko muzikantų gyvenimo, tačiau bandėme gyventi iš muzikos. Kiekvieną savaitgalį turėdavome chaltūrkių: grodavome vestuvėse, šokiuose, išleistuvėse, kolūkių šventėse. Tokiuose renginiuose – labai skirtinga publika, tad ir mūsų repertuaras buvo gan platus: grojome tiek angliškus populiarių Vakarų grupių – bitlų, rolingų, dorsų – kūrinius, tiek vietinius šlagerius, tiek ir savo pačių dainas. Vėliau į repertuarą įtraukėme ir lenkiškų, ir rusiškų, ir žydiškų, ir čigoniškų dainų.

Toks repertuaras turėjo ir pliusų, ir minusų. Viena vertus, kaip muzikantai mes buvome labai plataus profilio – galėjome sugroti, ką tik nori. Tačiau tokios pastangos gyventi muzika vertė ir prisitaikyti, todėl negalėjome koncentruotis vien į rimtesnę kūrybą. Todėl po koncertų grįžęs namo, turėdavau apsisukti 180 laipsnių ir gilintis į savo literatūrą, džiazo muziką, asmeninį tobulėjimą. O po savaitės vėl tas pats balaganas. Galima pamanyti, kad toks gyvenimas – tragedija, tiesa? Tačiau tik taip mes galėjome įgyvendinti savo svajonę gyventi muzika.

Tarp minėtų kolektyvų nebuvo jokios konkurencijos. Priešingai, mes nemažai bendradarbiaudavome. Tarkime, „Antanėliai“ savaitgaliui gaudavo kelias chaltūras, mato – visko nespės aprėpti, tai vieną grojimą atiduodavo mums. Beje, savo organizaciniais sugebėjimais Kęstas Antanėlis neturėjo sau lygių. Tačiau jo grupėje buvo penki muzikantai, o mes – trise: Viačeslavas Doroninas – būgnai, Valerijus Osipovas – bosinė gitara ir aš – gitara ir vokalas. Ukrainietis, rusas ir lietuvis – kosmopolitiškas kolektyvas (juokiasi). Trise mažiau ir kainuodavome. Už programą gaudavome maždaug po 100 rublių – tais laikais tai buvo milžiniški pinigai. Tokios chaltūros vykdavo reguliariai – praktiškai kiekvieną savaitgalį. O autorinių koncertų per metus būdavo vos trys ar keturi.

Kaip su savo rokenrolu Jums pavykdavo apeiti cenzūrą?

Požiūrį į mūsų muziką puikiai atskleidžia tokia situacija. „Gėlių vaikai“ dalyvavo viename konkurse, kuriame užėmė pirmą vietą, o broliai Frankoniai – antrąją. Tačiau pirmosios vietos prizą – kelionę į Kubą – gavo jie. Štai ką tuomet reiškė būti konjunktūriniu. Tad mes nuolatos turėdavom rinktis – kompromisus arba savo pačių principus.

Chalturkė bankete, 1976

Koncertinę programą pagal ideologinius standartus reikėdavo suderinti su Kultūros skyrium. Čia negalėjo būti jokių angliškų dainų, jokio rokenrolo. Todėl ir kurdavome dainas pagal lietuvių poetų tekstus arba liaudies dainas – tokie dalykai praeidavo lengviau.

Būtinai reikėdavo ir kažko tarybinio, tad darėme ir kompromisus. Paprastai pirmojoje koncertų dalyje salėje galėdavai pastebėti ideologinių stebėtojų, kagėbistų, kurie viską fiksuodavo, tad dėl jų pagrodavome ir tai, ką reikėdavo. Vienas ideologinis kūrinys „atrakindavo“ visą programą ir legalizuodavo likusį koncertą. Pažindami šią sistemą, mokėmės su ja sugyventi arba sugalvodavome, kaip apeiti. Tarkime, vietinio kompozitoriaus kūrinį apie komjaunimo brigadą mes aranžavome taip, kad visas jaunimėlis klykė iš malonumo. Kūrinio įžangai panaudojome vieną hipišką – grupės „Manfred Mann“ dainos „Mighty Quinn“ – melodiją, o tuomet linksma nata dainavome apie kažkur žingsniuojančius komjaunuolius… Taip „išdūrėme“ visus – ir partiją, ir komjaunimą, ir net kompozitorių (juokiasi). Faina buvo.

Egzistavo ir komjaunimo organizacijos, kurios jaunimui rengdavo ataskaitinius susirinkimus, po kurių – koncertas. Čia būdavo pakviečiamos ir progresyvesnės grupės. Jaunimas mus mėgo, nes grojome tokią muziką, kokią jie patys gaudė per „Amerikos balsą“ ar „Liuksemburgo radiją“. Beje, kartais už šiuos koncertus komjaunimo organizacija mums net honorarą sumokėdavo. Pavyzdžiui, už tris iš eilės solinius „Gėlių vaikų“ koncertus Vilniaus „Žinijos“ draugijoje gavome 800 rublių, už kuriuos įsigijome dalį naujos aparatūros. Tačiau tokių koncertų buvo vos vienas kitas. Paprastai komjaunimo organizacijai grodavome „už nemokamą reklamą“ (juokiasi).

1998 m. buvo išleista Jūsų grupės kasetė, per kurią „Gėlių vaikus“ atrado ir jaunesnės kartos. Šiame albume sudėta penkiolika originalių dainų, visos jos įrašytos naujai. Ar tai reiškia, kad iš anuomet jokių įrašų taip ir neišliko?

Žinai, kas yra blogiau už atominį karą? Kalbantis muzikantas (juokiasi). Kadangi įrašų neišliko, nuotraukų – labai mažai, dabar tenka bandyti kažką įrodyti, nors to daryti visiškai nesinori. Tačiau visa tai išties buvo. Jei anuomet būtume darę įrašus, tokių kasečių šiandien turėtume trisdešimt, o gal ir dar daugiau. 1969 m. Vilniaus plokštelių studijoje mes įrašėme devynias dainas, bet kai atėjome pasiimti įrašų, mums buvo pasakyta, jog jie sunaikinti. Vėliau sužinojome, kad iš aukščiau buvo gautas nurodymas mūsų muzikos nepraleisti. Tas pats nutiko ir „Antanėliams“, toje pačioje studijoje dariusiems įrašus metais anksčiau.

Iššūkius aš mėgau visada. Vieniems tai kelia baimę, o man – priešingai – adrenalinas.

„Gėlių vaikai“ gyvavo iki 1975 m. Tiesa, ir po grupės iširimo mes pagrodavome chaltūrkėse, nors aš daugiau orientavausi į džiazą. Buvau geras ir paklausus muzikantas – jaunas, energingas, nors ir ne visiškai sveikas. Vis dėlto, nuolatos sulaukdavau kvietimų prisijungti prie vieno ar kito kolektyvo ir sugroti kažką naujo. Iššūkius aš mėgau visada. Vieniems tai kelia baimę, o man – priešingai – adrenalinas. Todėl gyvenime turėjau malonumo groti su tokiais nepaprastais muzikantais kaip Sigitas Giedraitis, Balys Žiūraitis ar Zenonas Pašiulys. Vien dėl buvimo scenoje kartu su tokiais kūrėjais gaudavau daug impulso ir energijos. Pamenu, kaip su vienu bigbendu tarptautiniame „Gintarinių triūbų“ konkurse Kaune sugrojome Franką Zappą. Lenkai liko išsižioję, nes manė, kad jie atvykę į labai gilią provinciją. Pas juos Zappos dar niekas negrojo, o mes jau smaginomės. Tas pats juk nutiko ir 1971 m., kai Didžiojoje Britanijoje, vos tik pasirodžius roko operai „Jėzus Kristus superžvaigždė“, Kęstutis Antanėlis ją jau statė Vilniuje. Tad parako mums netrūko…

Tai puikiai atskleidė ir 1970-ųjų balandį Vilniaus Žirmūnų restorane įvykęs garsusis seišenas – bene pirmasis alternatyvus festivalis, kuriame dalyvavo „Gėlių vaikai“, Vytauto Kernagio „Rupūs miltai“, Olego Sartakovo „Sartakov Yesterday and Today“, Aleksandro Jegorovo-Džyzos ir Valerijaus Viksmano-Fikuso duetas bei latviai „Natural Product“. Viskas buvo suorganizuota kaip Olego Sartakovo gimtadienis, o virto fantastiška švente, kurioje dalyvavo gal trys šimtai hipių. Na, ir davėme rokenrolo kaip reikiant… O po koncerto lauke mus pasitiko milicija, sunkvežimiai, pilni kareivių. Tuomet baimės įvarė rimtai. Netrukus ir saugumas išsikvietė, tardė, grasino, bet paleido. Jie bandė įrodyti, jog koncertą organizavo Amerika, ir niekaip negalėjo patikėti, kad tai mes patys po 50 rublių tam susimetėm (juokiasi).

Esate ne tik muzikantas, bet ir pedagogas, per daugiau nei keturis dešimtmečius išugdęs didelį būrį gitaristų. Kaip iš savo patirties matote alternatyvios muzikos gyvenimą šiandien? Ir koks yra tokios muzikos kūrėjo kelias?

Muzikos kultūrai – apie kokį žanrą bekalbėtume – būtina infrastruktūra: instrumentai, aparatūra, įrašai, mokytojai, vadovėliai, išsilavinimas, salės, klausytojai. Prieš penkiasdešimt metų, mums pradėjus groti, viso to nebuvo. Todėl džiaugiuosi, kad gyvenime turėjau galimybę prisidėti prie šios kultūros, plačiąja prasme, atsiradimo. Tai buvo ilgas ir labai įdomus kelias. Dabar mūsų infrastruktūra tokia, kad ne gėda ir prieš vakariečius.

Stasys Daugirdas, 2020; Gedimino Kajėno nuotrauka

Gyvenime man labai pasisekė su mokytojais, todėl viliuosi, kad ir pats mokydamas gitaros pažinimo, nesu blogas pedagogas. Savo mokiniams kartoju, kad tapti muzikantu gali kiekvienas durnius, tačiau išlikti juo visą gyvenimą sugeba toli gražu ne visi. Mačiau žmones, kurie baigę Konservatoriją dirba elektrikais ar statybininkais. Tad šis kelias nėra iš lengvųjų. Gali išlikti tik, jei esi geriausias. O tam reikia nuolatinių pastangų, nes, kad ir koks geras būsi, visuomet atsiras geresnių. Tačiau šis žinojimas žmogui turėtų ne atimti viltį, bet, priešingai, sužadinti norą nuolatos judėti į priekį. Reikia turėti ambicijų, siekti didelių tikslų, o ne tik tenkintis žinomumu savo jaukioje provincijoje. Ir tai tinka kalbant ne tik apie muziką, bet ir literatūrą, sportą, maistą. Siekite geriausio.

Dabartinės technologijos bei įvairios kompiuterių programėlės leidžia kurti muziką net nemokant groti instrumentu. O instrumento pažinimui, technikos įvaldymui reikia pastangų ir darbo. Kokiomis spalvomis galėtumėte nupiešti gitaros muzikos perspektyvas?

Kompiuterį bei visas technologijas aš vertinu kaip pagalbinę priemonę. Juk visa tai, ką aš galiu padaryti su kompiuteriu, visų pirma, turiu sugalvoti. Bent jau pedagoginėje praktikoje technologijos labai padeda: tai, ką daryčiau savaitę, kompiuteris padaro per tris minutes. Taigi – didelis palengvinimas kompozitoriams, muzikantams, pedagogams. Tačiau kai muziką ima kurti ne žmogus, bet kompiuteris ar tam tikri algoritmai, tai ir tėra tik kompiuterio muzika.

O gitara, kaip instrumentas, niekuomet nebus pakeistas kažkuo kitu, nes jos galimybės yra neišsemiamos. Kaip ir poezijos bei meno. Žmoguje svarbiausi juk yra jausmai, o kiekvieno mūsų esmė – meilė. Tai sakau ne todėl, kad esu senas hipis. Reikia dalintis tuo, kas gera, o ne tuo, kas bloga. Per kūrybą skleidžiasi mūsų gražioji prigimtis, tad puoselėkime ją.

Ar pats šiandien tebegrojate?

Nuolatos groju su savo mokiniais arba vienas naktimis. Kaip balerina negali nešokti, sportininkas – nesimankštinti, taip ir muzikantas negali negroti, ir visiškai nesvarbu, kokio amžiaus jis yra. Žmogui tai būtina ne tik norint palaikyti formą, bet ir egzistenciškai. Bet į viešumą nelendu, užtenka. Dabar jau kitų laikas.

Kalbino Gediminas Kajėnas
Straipsnis iliustruotas fotografijomis iš Stasio Daugirdo archyvo

Tekstas publikuotas žurnale „Kelionė“ 2020 m. Nr.I

Publikaciją parėmė 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *