Tęsiame rubriką „Atodangos“, kurių tikslas – priminti bent kelis Lietuvai ar visai Europai svarbius istorinius įvykius, vykusius skirtingais laikotarpiais, bet kuriuos sieja tą pati diena kalendoriuje.

1839 m. sušaudytas Simonas Konarskis, kovojęs už Abiejų Tautų Respublikos atkūrimą.

1808 m. Miroslave evangelikų reformatų šeimoje gimė berniukas, kuriam buvo suteikti net keturi vardai, bet jis vėliau paprastai prisistatydavo kaip Simonas. Nuo ankstyvo amžiaus svajojo tapti kariškiu ir kryptingai to siekė. Studijavo bent keliose karininkų mokyklose, o 1825 m. tapo Lenkijos karalystės kariuomenės nariu. Gana greitai užsitarnavo aukštą – kapitono – laipsnį.

Labai aktyviai įsijungė į sukilimą prieš Rusiją. Gavo užduotį keliauti į Lietuvą ir ten padėti sukilėliams. Deja, Lietuvoje iš karto patyrė skaudų pralaimėjimą Panerių mūšyje. Teko trauktis į Lietuvos gilumą. Dalyvavo dar keliuose mūšiuose, bet buvo akivaizdu, kad sukilimas pralaimėtas.

Kaip ir kiti karininkai, kurie dalyvavo sukilime, buvo internuotas, t. y. pateko į karo belaisvių stovyklą. Tačiau netrukus jam buvo leista išvykti į Prancūziją.

Simonas Konarskis nerimo, dalyvavo įvairiose emigrantų organizacijose, kūrusiose planus, kaip atkurti Abiejų Tautų Respubliką. 1835 m. buvo pasiųstas į Lenkiją organizuoti naujo sukilimo. Porą metų labai sėkmingai telkė žmonės, tačiau 1838 m. buvo suimtas ir tardomas. Teigiama, kad per tardymą laikėsi didvyriškai, neišdavė nė vieno bendražygio ir visą kaltę prisiėmė sau. Vasario pabaigoje buvo sušaudytas.

1933 m. Reichstago gaisras tampa pretekstu įvesti nepaprastąją padėtį Vokietijoje.

1933 m. sausio 30 d, po eilinės vyriausybės krizės Vokietijoje, prezidentas P. Hindenburgas pavedė A. Hitleriui suformuoti vyriausybę. Nacistų svajonė legaliai ateiti į valdžią išsipildė. Dar XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje nacių propagandistas Jozefas Genelsas tvirtino, kad svarbiausia patekti į valdžią, o paskui jau galima su ja daryti, ką pageidauji. Triumfo nuotaikomis gyveno ir Adolfas Hitleris, viešai pareiškęs, kad nacistai į valdžią Vokietijoje atėjo visiems laikams.

Tačiau valstybėje vis dar buvo labai daug politinio chaoso, vis dar buvo gana stiprios politinės jėgos, kurios vertino Hitlerį kaip itin pavojingą šarlataną. Tikrovėje nacistai buvo vis dar gerokai silpnesni nei jų deklaracijose. Hitleriui teko vadovauti koalicinei mažumos vyriausybei.

Hitleriui buvo svarbiausia pajusti valdžios skonį ir jis veikė ryžtingai. Pirmiausia, kaip Reichskancleris, pareikalavo paleisti Reichstagą ir netrukus surengti naujus rinkimus.

Hitlerio „smogikai“ pradėjo viešai marširuoti po Vokietiją, keldami siaubą kritikams. Jų tikslas buvo parodyti, kad Hitleris turi stiprią paramą, kuri pasiruošusi viskam.

Na, o svarbiausia politine akcija tapo vasario pabaigoje padegtas Reichstagas. Yra pakankamai faktų, leidžiančių tvirtai teigti, kad padegėjai buvo patys naciai, tačiau jie akiplėšiškai apkaltino komunistus ir net surengė parodomąjį teismą. Hitleris paskelbė viešai, kad komunistai ruošia perversmą ir privertė prezidentą Hindenburgą pasirašyti įstatymą apie nepaprastąją padėtį. Prasidėjo masiniai suėmimai.

Visa tai leido naciams gerokai pagerinti savo pozicijas Reichstage, kur jie gavo 288 mandatus iš 647. Tačiau net ir šie skaičiai nebuvo labai svarbūs, nes Hitleris vis labiau įteisino vienasmenį valdymą ir Reichstago susirinkimai tapo retenybe.

1936 m. mirė gydytojas ir psichologas Ivanas Pavlovas, pirmasis rusas, gavęs Nobelio premiją.

Ivanas buvo vyriausiasis Riazanės stačiatikių dvasininko sūnus ir niekam nekilo abejonių, kad jis turi eiti tėvo pėdomis. Tačiau studijuodamas dvasinėje seminarijoje, pradėjo domėtis religijos kritika ir patyrė tikėjimo krizę. Po jos jis perėjo į Peterburgo universitetą studijuoti gamtos mokslų. I. Pavlovas buvo gabus mokslams ir gilinosi į įvairias sritis. Jis susižavėjo medicina ir baigė Medicininės chirurgijos akademiją.

Labiausiai I. Pavlovas pagarsėjo eksperimentais su šunimis, kurie paklojo kelią biheviorizmui psichologijoje. I. Pavlovas bandė įrodyti, kad mūsų elgesį labiausiai lemia refleksai, atskyrė sąlyginį ir nesąlyginį refleksus. Už šiuos pasiekimus 1904 m. buvo apdovanotas Nobelio premija. Tapo pirmuoju rusu, kuriam suteiktas šis garbingas apdovanojimas.

Įvairius eksperimentus ir tyrimus tęsė iki pat gyvenimo pabaigos. Kadangi jo veiklos sritis nebuvo glaudžiai susijusi su politika, bolševikai pernelyg į mokslininko gyvenimą nesikišo.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *