XX amžiuje JAV įsitraukė tiek į Pirmą, tiek į Antrą pasaulinius karus, tačiau nė vienas jų netapo tokiu sukrėtimu, kaip Vietnamo karas. Jis ne tik pareikalavo šimtų tūkstančių amerikiečių gyvybių, tačiau taip pat radikaliai suskaldė visuomenę, sukėlė didžiausius per visą JAV istoriją protestus ir net sudavė smūgį nemažos dalies amerikiečių požiūriui į valdžią. Didžioji dalis JAV gyventojų šiandien yra tvirtai įsitikinę, kad karas Vietname buvo apmaudi klaida – visiška beprasmybė, politinio elito užgaida. Veikiausiai šio kauro vertinimus įaudrino ir tai, kad tai buvo pirmasis karas, kuris buvo plačiai rodomas per televiziją. Taip pat ne tik amerikiečiams, bet ir viso pasaulio gyventojams buvo sunku patikėti, jog moderni pasaulinė galybė pralaimėjo prieš menkai ginkluotus Vietnamo valstiečius.
Beje, paradoksalu ir tai, kad iš tiesų JAV kariai pralaimėjo karą, nepralaimėję nė vieno didelio mūšio. Amerikiečiai, turintys kur kas modernesnę ginkluotę, nesunkiai įveikdavo vietnamiečius tiesioginiuose mūšiuose. Tačiau JAV kariai tiesiog įklimpo į partizaninį karą kalnuotose ir miškingose apylinkėse, nuolat buvo puldinėjami iš pasalų.
Vietnamo karo ištakos
Nuo XIX a. Prancūzija valdė Indokiniją, į kurios sudėtį įėjo dabartinė Vietnamo teritorija, Kambodža ir vėliau prijungtas Laosas. Tačiau, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, šią teritoriją okupavo Japonija. Šios imperijos valdžia lengvai atrado bendrą kalbą su anuometine Vichy vyriausybe Prancūzijoje, kuri buvo kolaboravusi su naciais. Okupantų valdžia buvo itin griežta ir negailestinga, tai sudarė prielaidas komunistinei opozicijai susiformuoti. Vietnamo komunistų partija atrado svarbų lyderį, kuriuo tapo Ho Šin Minas. Jis kėlė Vietnamo Nepriklausomybės idėją.
Vietnamo komunistams viešai veikti prielaidos atsirado, kai Japonija pradėjo karą visoje Indokinijos teritorijoje. Dėmesys pačiam Vietnamui kiek susilpnėjo ir komunistai galėjo užimti didesnę Šiaurės Vietnamo dalį.
Nacistų ir Japonijos pralaimėjimas kare dar sustiprino Vietnamo komunistų pozicijas, kurie perėme net ir sostinės – Hanojaus – kontrolę. Prancūzija nenorėjo prarasti kolonijų, todėl nusprendė kariauti su Vietnamo komunistais. Prancūzams sunkiai, bet pavyko išstumti vietnamiečius iš svarbiausių miestų. Tačiau komunistrų atrama tapo valstiečiai iš sunkiai prieinamų vietovių Šiaurės Vietname, pasienyje su Kinija.
1954 m. gegužės 7 d. prancūzai, po daugybės klampių susirėmimų, pasidavė ir pasitraukė iš regiono. Pačioje Prancūzijoje labai sustiprėjo antikarinės nuotaikos. Todėl Šveicarijoje įvyko tarptautinė konferencija, kurioje dalyvavo Prancūzija, Sovietų Sąjunga, Kinija, JAV, Didžioji Britanija. Buvo pasirašytas Ženevos susitarimas dėl Indokinijos, kuris reiškė, jog ne tik Vietnamas, bet ir Kambodža bei Laosas tapo nepriklausomomis valstybėmis. Šiose valstybėse turėjo įvykti laisvi rinkimai. Vietnamas iki rinkimų buvo padalintas į dvi dalis: Šiaurę, kurią valdė komunistai, vadovaujami Ho Ši Mino, ir pietinę – JAV remiamos nekomunistinės valdžios. Laisvi rinkimai neįvyko nei vienoje iš šių dalių.
Šiaurės Vietnamo kariuomenė stengėsi suvienyti valstybę ir perimti Pietų kontrolę. Suorganizavo sukilimą, kuriam vadovavo partizaninis judėjimas, pavadintas Vietkongu. Komunistų įtaka visame Vietname stiprėjo. JAV nenorėjo likti stebėtojais, todėl didino savo paramą Pietų Vietnamui, nepaisant to, Vietkongas kontroliavo beveik pusę Pietų Vietnamo teritorijos.
Karo pradžia – preteksto beieškant
JAV laikėsi pozicijos, jog komunistų valdžia, padedama Sovietų Sąjungos, pasaulyje plinta, kaip virusas, kurį privalome stabdyti, kuo anksčiau. Todėl buvo ieškoma preteksto tikram kariniam konfliktui su Vietnamo komunistais. Juo tapo susidūrimai tarp amerikiečių ir Vietnamo laivų. Tiesa, panašu, kad jie buvo pačių amerikiečių sufabrikuoti, kad galima būtų imtis artilerinio atsako. Vietkongas dar sustiprino puolimą ir karas buvo neišvengiamas.
Tuo labiau, kad buvo akivaizdu, arba Pietų Vietnamas žlugs, arba turi sulaukti užsienio valstybių paramos.
1965 m. Pietų Vietnamo pajėgos patyrė didžiulius nuostolius. Pietų Vietnamo valdžiai padėti galėjo tik kitų valstybių įsikišimas. Į Pietų Vietnamą buvo įvestos JAV ir jų sąjungininkų pajėgos. Jos bombardavo Šiaurės Vietnamo transporto tinklus ir karinius objektus.
1965 m. lapkričio 14 d. įvyko pirmas rimtas mūšis tarp Vietkongo ir amerikiečių armijos. Nuostoliai (pagal amerikiečius) buvo 79 amerikiečiai ir daugiau kaip 1000 Vietkongo karių.
1966 m. suintesyvėjo šiaurės Vietnamo bombardavimas. Ekonominiai šiaurės Vietnamo nuostoliai buvo mažesni, negu bombų kaina, bet ženklūs neseniai atstatytai ekonomikai. Per 1966 m. buvo numesta 128 tūkstančiai tonų bombų. Tuo tarpu komunistų pajėgos (Vietkongo ir šiaurės Vietnamo daliniai) pietų Vietname išaugo iki 280 tūkstančių karių. Karinės JAV pajėgos 1966 m. – iki 385 tūkstančių žmonių. 1966 m. amerikiečiai vykdė efektyvias operacijas ir sunaikino nemažai vietnamiečių karinių dalinių. Tuo laikotarpiu karinė iniciatyva priklausė amerikiečiams.
1967 m. sausį karinės pietų Vietnamo ir jų sąjungininkų pajėgos pasiekė 1,2 milijono žmonių. Amerikiečiai ir jų sąjungininkai smūgiuodavo į Vietkongo kariuomenės ir amunicijos koncentracijos vietas. Reikia pažymėti, kad akivaizdi JAV ir jų sąjungininkų kareivių ir apsirūpinimo technika persvara leido pirmiems laimėti didžiąją dalį mūšių be jaučiamų nuostolių.
Karas virtęs pelėkautais
Tuo laiku (1967 m. rudenį) atliktos JAV gyventojų apklausos parodė, kad didžioji dalis amerikiečių pasisako prieš karą. Toliau, dėl augančių nuostolių ir konflikto užsitęsimo JAV gyventojų palaikymas vis mažėjo. 1967 m. šiame kare jau buvo apie 80 tūkstančių žuvusių ir sužeistų JAV karių.
1968 m. vasarį Šiaurės Vietnamo remiamos pajėgos pabandė plačiai pulti Pietų Vietnamo ir jų sąjungininkų kariuomenę. JAV kariuomenė buvo geriau apsirūpinusi karine technika, todėl puolančioji pusė turėjo daugiau nuostolių. Tačiau to pasekoje antikarinės nuotaikos JAV dar labiau suintensyvėjo. Tuo tarpu žiniasklaida teikė klaidinančią informaciją apie vietnamiečių puolimą, vieni šaltiniai teigė, kad JAV kariuomenė ženkliai sumušė Vietnamo komunistus, kai tuo tarpu žiniasklaida tai rodė, kaip sąjungininkų pralaimėjimą.
Kita vertus, komunistinės Vietnamo pajėgos labai greitai suprato, kad jų tikslas – padaryti kuo daugiau nuostolių JAV kariams ir tikrasis sėkmės receptas glūdi būtent amerikiečių visuomenės požiūryje į karą. Tikslas – ne sutriuškinti amerikiečius Vietname – tai sunkiai įmanoma, tačiau juos įvelti į tokį klampų karą, prieš kurį protestuotų amerikiečių visuomenė ir priverstų politikus karą pabaigti.
1969 m. JAV pradeda „vietnamizacijos politiką“ (siekimą perduoti karinius objektus Pietų Vietnamo kariuomenei); faktiškai vyko parengiamieji darbai išvesti JAV kariuomenę iš konflikto zonos. Amerikiečiams nepavyko efektyviai reorganizuoti ir sustiprinti Pietų Vietnamo karinių pajėgų. Nuo 1969 m. amerikiečių armija pradėjo moraliai žlugti; moralinio nuosmūkio priežastis buvo ta, kad kareiviai nematė ilgo karo prasmės, komunistų partizanų veiksmai, tarp kareivių plitusi narkomanija.
Vietnamo kaimynai taip pat buvo įtraukti į karą. Per Kambodžą iš šiaurės buvo tiekima parama partizanams pietuose. JAV nepaisydama šalies neutraliteto slapta įvedė ten savo pajėgas, o 1969 m. prezidento Niksono įsakymu buvo pradėtas Kambodžos bombardavimas. Jo metu žuvo mažiausiai 750 000 civilių gyventojų. 1970 m. kaimyninėje Kambodžoje įvyko JAV valdžios paremtas antikomunistinis perversmas. Nauja vyriausybė pabandė išvaryti komunistus iš valstybės, kilo pilietinis karas tarp naujosios vyriausybės ir nepatenkintųjų, tarp jų ir komunistų. Karas baigėsi JAV remiamos vyriausybės pralaimėjimu ir Raudonųjų Khmerų įsitvirtinimu valdžioje. Karo išplitimas į Kambodžą dar labiau sustiprino antikarines nuotaikas JAV. Armija vis daugiau demoralizavosi. 1970 m. narkotikus vartojo apie 65 tūkstančiai JAV kareivių ir karininkų.
1971 m. svarbiu įvykiu tapo Pietų Vietnamo kariuomenės reidas (palaikant JAV aviacijai) į Vietnamo komunistų bazes Laose. Jo tikslas buvo nutraukti ginklų ir kareivių srautą iš šiaurės Vietnamo. Pietų Vietnamo kariams pavyko pasiekti Šiaurės Vietnamo tiekimo linijas, vadintas Ho Ši Mino taku, bet dėl galingo pasipriešinimo Pietų Vietnamo karius evakavo amerikiečių sraigtasparniai. Reido metu žuvo apie 50 000 civilių laosiečių.
1972 m. kovo 30 d. prasidėjo eilinis Šiaurės Vietnamo kariuomenės armijos puolimas pietų Vietname. Šiaurės Vietnamo kariuomenė ten turėjo apie 125 tūkstančius žmonių ir keletą šimtų tankų. Puolimas vyko trimis kryptimis skirtingose Pietų Vietnamo dalyse. Dėl plintančių antikarinių nuotaikų operacijos sėkmė galėjo baigti karą sėkmingai Šiaurės Vietnamui. JAV aviacijos dėka pietų Vietnamo kariuomenė atlaikė priešo spaudimą; tuo pačiu dalis Pietų Vietnamo teritorijos liko Vietnamo komunistų rankose. 1972 m. vasarą suaktyvėjo taikos derybos su JAV ir šiaurės Vietnamu. Jų tikslas buvo leisti JAV armijai garbingai pasitraukti iš karo.
Derybos, prasidėjusios vasarą, baigėsi gruodį. Amerikiečiai, kad sustiprintų Hanojaus norą toliau derėtis, intensyviai bombardavo Šiaurės Vietnamą, dėl ko buvo sugriauta daug pramonės objektų ir žuvo daug žmonių.
1973 m. sausio 27 d. buvo pasirašytas susitarimas, pagal kurį amerikiečių kariuomenė turėjo palikti Vietnamą, o Pietų Vietname buvo sukurtas komunistinis valdžios organas – laikinoji revoliucinė vyriausybė, konkuruojanti su jau esančiomis valdžios struktūromis. Sutartis realiai neleido komunistams sujungti Vietnamo.
Po sutarties pasirašymo Pietų Vietnamo kariuomenė buvo gerai ginkluota karine technika ir turėjo apie vieną milijoną žmonių. Tuo tarpu Šiaurės Vietnamo karinės pajėgos, dislokuotos pietų Vietnamo teritorijoje, turėjo daugiau kaip du šimtus tūkstančių žmonių.
Ugnies nutraukimo sutarties buvo nesilaikoma. Pietų ir Šiaurės kariuomenės varžėsi dėl teritorijos. Per pietų Vietnamo 1974 m. ekonominę krizę jos kariuomenės karinis pajėgumas ženkliai sumažėjo. Vis didesnė pietų Vietnamo teritorijos dalis atitekdavo komunistams. Sėkmingos 1974 m. komunistų karinės operacijos atskleidė prastą pietų Vietnamo kariuomenės karinę parengtį. 1975 m. pradžioje įvykdytos karinės operacijos metu komunistai sutriuškino didžiąją dalį pietų Vietnamo karinių dalinių. Kovo 25 d. šiaurės Vietnamo kariuomenė gavo įsakymą užimti Saigoną. 1975 m. balandžio 30 d. 11:30 komunistų armija Saigone ant Nepriklausomybės rūmų iškėlė savo vėliavą – karas baigėsi.
Karo padariniai
Vietnamo karas Jungtinėms Amerikos Valstijoms tapo įvykiu, labiau paveikusiu kolektyvinę sąmonę nei Antrasis pasaulinis karas. Psichologinės šio pasibaigusio pralaimėjimu konflikto pasekmės tapo svarbia socialine tema tiek JAV literatūroje, tiek Holivudo filmų industrijoje. Tokiu būdu net ir labai nuo tuometinių įvykių nutolęs asmuo vieną dieną neišvengiamai susiduria su Vietnamo karo realijomis. Tuo tarpu buvę priešai – vietnamiečiai bei juos palaikę taikūs gyventojai tokio dėmesio nesusilaukia.
Nuo 1961 m. iki 1971 m. Jungtinių Amerikos Valstijų karinės pajėgos Vietname intensyviai ir dideliais kiekiais naudojo defoliantus – augaliją naikinančius cheminius produktus. Tai turėjo atimti iš sukilėlių patikimą priedangą bei sunaikinant pasėlius susilpninti kovotojus bei juos remiančius kaimų gyventojus. Pastarasis tikslas buvo aiškiai suformuluotas 1969 m. viename JAV gynybos ministerijos dokumente: „Sukilėlių kovos veiksmus sąlygoja vietos gyventojų tiekiamas maistas, kurio kiekis priklauso nuo nuimto derliaus“, „antivegetaciniai produktai turi stiprų puolamąjį potencialą, kurio dėka galima sunaikinti arba apriboti maisto gamybą.“
Didžiausiu mastu buvo naudojamas vadinamasis „oranžinis agentas“, į kurio sudėtį įėjo ypač nuodingas dioksinas. 2003 m. amerikiečių mokslininkai nustatė, kad per Vietnamo karą buvo išlaistyta 77 milijonai litrų įvairių defoliantų, tuo tarpu vien dioksino kiekis siekė 400 kilogramų. Bendras chemikalų karo metu paliestas plotas apėmė 10 % visos Pietų Vietnamo teritorijos. Vienokiu ar kitokiu būdu nuo jo nukentėjo 2,1-4,8 milijonų vietnamiečių.
Nors praėjo daug metų, „oranžinis agentas“ tebėra svarbia vietnamiečių mirties priežastimi, sukeliančia gausybę ligų ir sunkių apsigimimų. Vietnamo Raudonojo kryžiaus organizacijos duomenimis šiandien „oranžinio agento“ aukų skaičius siekia milijoną.
Atlikti tyrimai su Vietnamo karo veteranais įrodė, kad kai kurių sunkių ir chroniškų patologijų bei susirgimų kelių rūšių vėžiu priežastis yra dioksinas. Genetinių analizių išvados teigia, kad vietnamiečių, patyrusių defoliantų poveikį, palikuonių šeimose dažni persileidimo ir genitalijų apsigimimo atvejai.
Dėl vidinės migracijos šalyje ligos ir apsigimimai išplito po visą Vietnamo teritoriją. Daugelyje šeimų yra bent po vieną neįgalų asmenį, kuriam reikia medicininės priežiūros, vaistų…
Galima teigti, kad Vietnamo karas yra viena didžiausių JAV nesėkmių XX amžiuje. Amerika laimėjo „šaltąjį karą“, tačiau per Vietnamo karą žlugo vidinė amerikiečių vienybė, kuria jie labai didžiavosi, taip pat pradėjo nykti valdžios ir visuomenės moraliniai saitai, kurie iki tol buvo išskirtinis amerikietiškos demokratijos bruožas.
Parengta pagal užsienio žiniasklaidos priemones
