Brangieji,

Jau daugiau nei dvidešimt metų, kai esu tėtis, Sakoma, kad tėvas gimsta ir auga kartu su savo vaiku ar vaikais. Todėl ne tik vaikui, bet ir tėčiui tenka nuolat mokytis. Dažnai iš savo klaidų, kurias taip sunku pripažinti. Daug lengviau pakelti balsą ir susierzinus pareikšti, kad klausytis tėvo žodžių – šventa pareiga. Vargu ar tokios skambios deklaracijos yra tikros stiprybės išraiška, veikiau tai pabėgimas nuo meilės į įstatymą.  Jei taip elgtųsi mūsų dangiškasis Tėtis, jau seniai būtume sutrinti į dulkes.

Deja, tikrai negaliu pasakyti, kad esu tobulas tėtis.  Esu pridaręs  ir vis darau daugybę klaidų. Dažniausiai per daug skubu kištis, nes man tampa neramu, jog elgiamasi ne pagal mane. Ne kartą be jokios reikalo, tik gėdydamasis savo silpnumo ir sutrikimo, kėliau balsą. Iš savo tėvų esu išmokęs, jog dažnai nugali ne racionaliausi, bet garsiausiai išsakomi argumentai.

Žinau, kad mano dukra galvoja, jog Dievas jai galėjo atsiųsti kur kas geresnį tėtį. Taip pat žinau, kad ji klysta, nes mes abu turime ir toliau eiti nelengvo mokymosi suprasti vienas kitą keliu.  Dievas visada žino, ką daro, ir mums dovanoja būtent tuos tėvus, kurių mums reikia. Tik dažnai prireikia labai daug laiko tai pripažinti.

Pavyzdžiui, aš  myliu savo tėvus ir jie mane myli, tačiau niekada nevadinčiau mūsų santykių idealiais. Man visuomet norėjosi, kad mano tėtis būtų tvirtesnis, o mama išmoktų paleisti, nebandytų gyventi ne tik savo, bet ir trijų vaikų gyvenimų. Šiandien, kai mano tėvams jau gerokai per septyniasdešimt, suprantu, kad mano noras jau niekada neišsipildys. Jie buvo, yra ir bus tokie, kokie yra. Ne tobuli, bet man patys geriausi, nes Dievo man siųsti, nes ir dabar turiu galimybę kovoti už save, priimti santykių įtrūkius ir emocijų perteklių.  Jei mano tėvai būtų kitokie, veikiausiai man būtų sunkiau suprasti, kodėl mano dukra taip nori veikti savarankiškai, man būtų sunku leisti jai daryti savas klaidas. Esu ne kartą skaudžiai išgyvenęs, jog man nebuvo leista klysti ir atsakyti už savo klaidų padarinius. Gyvenau per daug saugioje erdvėje ir, paradoksalu, veikiau išmokau bijoti nei būti drąsus.  Jaučiu, jog norėčiau, kad ir mano dukrai būtų saugu. Tačiau, kai ji pradeda prieš tai maištauti, galiu suprasti, jog tai nėra nedėkingumas, meilės trūkumas, tai būtinybė atrasti savo autentiškas ribas.

Kai pirmą kartą ką tik į šį pasaulį atėjusią dukrytę paėmiau į rankas, man kvapą užgniaužė suvokimas, jog nėra didesnio stebuklo, kaip vaiko gimimas. Tai tikrasis Viešpatės kūrimo akto atkartojimas. Įstabiausia, kad tas naujagimis mano rankose jokiu būdu nebuvo molio gabalas, iš kurio reikia nulipdyti žmogų. Tai buvo žmogus. Su savo charakteriu, savastimi ir savu pašaukimu. Tą akimirką mėgavausi stebuklu ir džiūgavau meilės akimirka ir vijau į šalį suvokimą, kad tai ne mano nuosavybė – aš tesu palydėtojas. Liudininkas. Jonas Krikštytojas, kuris tegali kažkiek ištiesinti  kelią, bet ne daugiau.

Paskui buvo kartu ir neramus, ir džiugus laikotarpis, kai dukrytė visiškai priklausė nuo mūsų. Ji glaudėsi, kabinosi rankutėmis, ir mes kuriam laikui patikėjom, kad visada būsime jos pasaulio centras. Pavojinga iliuzija, kuri gali sugriauti tiek tėvų, tiek vaiko gyvenimus.

Būta akimirkų, kai labai pykau ir sakiau, kad mano dukra nedėkinga, kad ji nieko nemyli, kad aš jai nereikalingas. Tiesą pasakius, ir tomis akimirkomis giliai širdyje žinojau, jog tai netiesa. Paprasčiausiai labai norisi būti ne liudininku, bet jos gyvenimo scenaristu ir režisieriumi. Norisi, kad ji ne tik giliai širdyje  suprastų, kaip ją myliu, bet ir šį supratimą įsisąmonintų.

Neretai pavydžiu žmonai, jog mama ir dukra yra geros draugės, ir tiek. Aš irgi noriu išsiveržti iš  kiek tragiškos tėvystės vienatvės ir įsiprašyti į draugus. Nėra paprasta priimti, kad jai reikia tėčio, o ne bičiulio, O dar kai pagalvoji, jog santykyje su manimi ji mokosi būti Dievo dukra…

Pačios tragikomiškiausios buvo tos akimirkos, kai man supykus ir barantis, staiga nušvisdavo supratimas, jog pykstu ant savo veidrodžio, kad man dukra tik atspindi tai, ką pats nederamai darau. Reikėjo laiko pripažinti, kad ji mokosi ne to, ką jai sakau, bet to, kaip mes, aš ir mano žmona, iš tiesų gyvename.

Sunku būti tėvu. Labiausiai dėl to, kad pats puikiai žinai savo ribotumą, silpnybes ir kartu esi gundomas vaidinti supermeno vaidmenį dukros akivaizdoje. Po kurio laiko pradeda ateiti supratimas, kad iš tėčio dukrai reikia ne tiek tobulumo, kiek tikrumo, autentiškumo. Tačiau juk būti silpnam ir autentiškam daug sunkiau nei tobulam ir visagaliui.

Aš ir toliau mokausi būti tėčiu. Paradoksalu, bet tai keičia ir mano supratimą, ką reiškia būti sūnumi, vyru, bičiuliu. Dažnai nežinau, kaip padėti dukrai, ką turiu daryti vienoje ar kitoje situacijoje. Skauda tada ir jaučiuosi sutrikęs. Atgaivina ir sustiprina tik žinojimas, jog tiek ji man, tiek aš kai esame Dievo siųsti. Jis žino geriau ir niekada neduoda mums užduočių, kurios viršija mūsų jėgas.

Nesu tikras, kiek netobulas tėtis gali siūlyti patarimus kitiems tėčiams, tačiau leisiu sau išsakyti paraginimą, kuris man atrodo ypač svarbus.

Nuolat sau priminkime, kad mūsų vaikai nėra vien tik  mūsų gyvenimo pratęsimas, galimybė realizuoti mūsų neišsipildžiusiais svajones. Jie turi savus pašaukimus, savas svajones, savą vaidmenį Išganymo istorijoje. Mūsų pareiga padėti jiems labiau save suprasti. Mes galime dalintis sava patirtimi ir jau sukaupta išmintimi, tačiau šis dalijimąsis neturėtų virsti instruktavimu ar savo  įvaizdžių ir svajonių naštos primetimu. Labai svarbu drąsinti vaikus būti savimi, ieškoti savo kelio.

Taip pat labai nuskaidrintume jų gyvenimus, jei atsikratytume mūsų laikams būdingo įpročio, kai tėvai stumia vaikus daryti karjerą, aiškina, kad yra perspektyvios ir neperspektyvios profesijos. Juk tai melas. Jei sąžiningai pažvelgtume į savo gyvenimus, turtume pasakyti, kad gyvenimui pilnatvę suteikia tikrai ne karjera ar didesnis atlyginimas. Visa tai gali būti priemonės, bet tikrai ne tikslas.

Svarbiausia, jog būtume tam kelyje, kuriuo esame šaukiami eiti. Todėl itin svarbu nuolat klausytis, kur esame šaukiami. Mes, tėvai, turime ne režisuoti vaikų gyvenimų, bet skatinti juos įsiklausyti į savo širdį ir tai, ką jiems sako Viešpats. Turime mokyti priimti savo pašaukimą, net jei jis mums atrodo ne toks, kokį patys būtume pasiūlę.

Sąžiningai paliudykime vaikams, kad visus kartus, kai elgiamės ne taip, kaip liepė širdis, bet taip, kaip priimta, atsidurdavome aklavietėje.  Apie tai privalome pasakoti savo vaikams, o ne tiražuoti iliuzijas, kad svarbiausia tapti galingam ir turtingam, o viskas kita ateis, kaip priedas.

Labai noriu, kad mano dukra būtų laiminga. Noriu ir to, kad ji turėtų mėgstamą ir gerai apmokamą darbą, gražią šeimą. Jau po poros metų jai teks rinktis, kur toliau sukti gyvenimo kelią. Esu įsitikinęs, kad, būdamas jos vietoje, rinkčiausi visai kitaip nei ji. Tačiau aš esu savo, o ji savo vietose. Visa, ką galiu jai patarti, tai papasakoti, kaip aš rinkausi gyvenimo kelią, papasakoti apie klaidas, kurias dariau iš jo išklysdamas, taip pat paraginti galvoti apie pašaukimą, o ne apie karjerą. Tikiu, jei ji bus savo pašaukimo kelyje, karjera ir viskas kita ateis. Aš gi turiu mokytis priimti jos pasirinkimus ir mylėti savo dukrą, net jei ji nori būti visai kitokia, nei aš jai linkėčiau.

Ir dar… Labaiusiai noriu, kad ji neprasilenktų su Jėzumi, kuris vienintelis yra tobulas ir tikrai žino, kas jai geriausia, kuris kelias ją veda į laimę. Apie tai taip pat privalau jai pasakyti.

Bičiuliškai,

Andrius Navickas

Žurnalas Ateitis.

Comments are closed.