Atlikti tyrimai parodė, kad problemos, su kuriomis profesinėje srityje susiduria moterys, nė kiek nesiskiria nuo tų, su kuriomis susiduria vyrai. Tai ne nesugebėjimas atrasti tinkamo balanso tarp šeimos ir darbo, bet paprasčiausiai per didelis darbo krūvis.
Du profesoriai plačiai nagrinėjo šią problemą ir dalinosi savo atradimais, jog tiek vyrai, tiek moterys yra linkę aukoti tiek pat valandų papildomam darbui, abi lytys palieka darbo vietą dėl asmeninio gyvenimo gerovės taip pat dažnai.
Remiantis tokia statistika, galime tik skatinti organizacijas tapti objektyvesnėms ir priimti į darbo vietą specialistus, neatsižvelgiant į lytį. Moterys buvo dažnai laikomos nepatikimomis darbuotojomis, nes jos neva nesugeba atsiriboti nuo šeimos, vaikų, asmeninio gyvenimo ar buities. Bet statistika ir atlikti tyrimai mums rodo visai ką kita: moterys yra tiek pat linkusios atsiduoti darbui ir dėl jo aukotis.
Organizacija, kuri priėmė tyrėjus, buvo pranešusi, jog darbo vietas palieka daugiau moterų ir, jų manymu, jos mažiau patikimos. Bet, išnagrinėjus darbovietės duomenis, buvo nustatyta, jog nė vienos lyties atstovai neišsiskyrė kaip geresni, patikimesni darbuotojai.
Remiantis New York Times publikuota šio tyrimo apžvalga, pastebėta, jog esti šioks toks skirtumas tarp moterų ir vyrų darbo aplinkoje. Abiejų lyčių atstovai skirtingai kovoja su spaudimu, stresinėmis situacijomis. Moterys labiau linkusios naudotis lankščiomis darbo sąlygomis, o ne dirbti pusę etato ar pasirinkti tokią poziciją, kurioje neteks aptarnauti klientų ar tiesiog prisiimti papildomos atsakomybės. Vyrai arba sėkmingai prisitaikys, kentėdami tyliai, arba dirbs tiek valandų, kiek panorės, neklausdami niekieno leidimo. Maždaug trečdalis vis dėlto paliktų darbo vietą, kad pasirūpintų vaikais, jei galėtų nuolat likti šalia telefono. Taip pat vyrai dažnai susiranda daugiausia vietinių klientų, kad nereikėtų keliauti, palikti šeimą ilgam – neretai juos dangsto kiti kolegos. Tokie sprendimai dažnai sudaro našaus darbuotojo įvaizdį ir veda paaukštinimo link.
Galbūt todėl susidaręs stereotipas, jog būtent vyrai dažniau užsitarnauja aukštesnius postus ar geriau apmokamas darbo vietas.
Iš vyrų tikimasi, jog jie bus atsidavę darbui, o moterys – šeimai. Stebint kolegę, dažnas pagalvoja, kokia ji motina ar kokia žmona. Žiūrint į sunkiai dirbančius vyrus, mintys apie tai, koks jis tėvas ar vyras, aplanko gerokai rečiau.
Žinoma, visa tai tėra stereotipai. Bet kartu tai tarsi pranašystės, kurių įtaka labai didėja, šitaip sparčiai augant darbo kiekiui mūsų visuomenėje. Tiek moterys, tiek vyrai masiškai kenčia nuo persidirbimo, ir situacija vis prastėja.
Jungtinėse Amerikos Valstijose per pastaruosius keturis dešimtmečius vidutiniškai dirbant praleistas laikas labai smarkiai padidėjo. Per metus dirbama maždaug 1,836 valandas, o 1979 metais vidutinis darbe praleistas laikas buvo 1,687, tai yra devyniais procentais mažiau ir gerokai viršija nustatytas vakarietiškas normas.
Mokslininkai teigė, jog nors jie buvo pasamdyti dorotis su moterų, kaip prastesnių darbuotojų, klausimu, jie surado didesnio masto problemą: labai ilgos darbo valandos atsiliepia visiems darbuotojams. Bet firma atsisakė apie tai diskutuoti, pareiškusi, jog problema yra moterų nepatikimumas kaip darbuotojų, o vyrai neturi būti į jų tyrinėjimo lauką apskritai įtraukti.
Jie nenorėjo nieko apie tai girdėti greičiausiai todėl, kad nebuvo pasirengę nieko dėl to daryti.
Būtina pabrėžti, kad visa firmos valdžia buvo sudaryta beveik vien iš vyrų. Oficialus įmonės vaizdas neatitiko to, ką rado tyrėjai. Bet keisti savo požiūrį firmoms yra labai sudėtingas uždavinys, nes jų konkurencijos perpildyta darbo sfera, dažnai vertinama pagal standartizuotus modelius, kurie suvokiami kaip savaime suprantami ir nediskutuotini.
Tai nauja šių laikų norma.
Pagal https://www.psychologytoday.com/ parengė Dominyka Navickaitė
