Nesu grupės Foo Fighters gerbėjas. Bet norėčiau būti. Leiskite man tai paaiškinti. Kiekvieną kartą, kai skaitau interviu su šios grupės vokalistu Dave Grohlu, pagalvoju, kad jis vienas šauniausių vaikinų, ir man tikrai reiktų paklausyti, kaip jis dainuoja. Ir kai pasidalinu šia mintimi su bičiuliais, jie skatina mane tai padaryti, sakydami, kad tai nuostabi grupė, kuri atitiks mano muzikinį skonį. Bet štai, perklausiau jų albumą ir pasijutau nuviltas. Man jis tiesiog nepatiko. Nepaisant visų teigiamų emocijų išankstinės nuostatos, jų muzika manęs niekuo nepatraukė. Man ji turėjo patikti, bet nepatiko.
Žinoma, Foo Fighters šiuo atveju nėra niekuo išskirtiniai, galėčiau pateikti ilgą sąrašą grupių, kurios turėjo mane sužavėti, bet anaiptol to nepadarė (kaip kad Slipknot). Ir šis nusivylimo jausmas, apie kurį kalbu, nėra susijęs vien su muzika. Kaip pavyzdį galėčiau pateikti kultinį televizijos serialą 30 Rock („Būti trisdešimties yra jėga” en.). Aš tiesiog dievinu Tiną Fey ir jos sąmojus (ji atlieka pagrindinį vaidmenį šiame seriale), taip pat ir Alecas Baldwinas bei Tracy Morganas. Bendraminčiai, žiūrintys tas pačias laidas kaip kad aš, vis ragindavo mane pažiūrėti ir šią. Iš aš pažiūrėjau, bet, deja, man ji visai nepatiko. Man nebuvo įdomu, aš tiesiog norėjau, kad kiekviena serija greičiau pasibaigtų. Tikrai stengiausi pamėgti 30 Rock, bet tiesiog negalėjau to padaryti.
Mano draugai, kurie žavisi tais pačiais dalykais, tiesiog dievina Caddyshack. Ir aš turėčiau. Man patinka praktiškai viskas su Bill Murray, Chevy Chase ar Rodney Dangerfield. Kurioje visatoje man galėtų nepatikti Caddyshack? Bet man tiesiog nepatiko.
Tokia pati situacija mane ištiko ir su gerokai intelektualesnėmis kino juostomis. Savo filosofiją apibūdinčiau kaip egzistencialistinę, ir man tikrai labai patiko The The Stranger (,,Svetimas”) ir Nausea (“Šleikštulys” ) , taigi visi man sakė, jog privalau pamatyti Ingmaro Bergmano The Seventh Seal (Septintasis antspaudas). Bet kai bandžiau jį žiūrėti, kad ir kaip stengiausi, man nepavyko tuo mėgautis, visą laiką turėjau kovoti su savimi, kad neužsnūsčiau.
Taip pat ir su literatūros kūrinias. Labai vertinu ir su pasimėgavimu skaitau Tolstojaus trumpą ,,Ivano Ilijičiaus mirtis” ir ilgąjį romaną ,,Ana Karenina”. Man turėtų patikti ir ,,Karas ir taika”. Dauguma sako, jog tai viena geriausių kada nors parašytų knygų. Bet man ji visai nepatiko. Norėčiau mėgti The Hitchhiker’s Guide to the Galaxy (Galaktikos gidą) ir, pasak visų pažįstamų, mane ji turėtų traukti, bet, deja.
Yra daugybė muzikinių grupių, knygų, laidų ir filmų, kurių aš tiesiog negaliu pakęsti. Bet su visais išvardytais kūriniais situacija nėra visai tokia. Manęs jie nepatraukė į savo pusę, bet negaliu drąsiai pasakyti, kad jie man visai nepatinka ar kad tai prasti kūriniai. Aš nebesistengiu pamėgti Foo Fighters muzikos ir nemanau, kad dar bandysiu skaityti „Galaktikos gidą“, bet nekaltinu dėl to šios grupės ar knygos dėl to, kad jie man nepatinka šiek tiek kitaip nei ,,Didysis Getsbis”. Negaliu pakęsti punk muzikos su saldžiu popso prieskoniu ir Fitzgeraldo rašymo stiliaus. Nesijaučiu blogai tai prisipažindamas ir galiu paaiškinti, kodėl.
Mano pasvarstymai apie savus pomėgius privertė mane susimąstyti, ar nėra taip, kad tai, kas žmogui turėtų patikti, bet nepatinka, apie jį pasako kur kas daugiau nei tai, ką jis papraščiausiai mėgsta ar nemėgsta. Būčiau linkęs sutikti su šia mintimi, nes tai priverčia žmogų būti atvirą ir toliau ieškoti savęs.
Visada mėgaujuosi skaitydamas skiltį „By the Book“ New York Times žurnale, kur sekmadieniais tam tikri rašytojai aptarinėja kūrinius, kurie jiems patiko ar nepaliko įspūdžio. Kartais jie prisipažįsta, jog puikiai leidžia laiką skaitydami knygas, kurios jiems neturėtų patikti ar kad nėra skaitę kūrinių, kurie yra laikomi klasika. Labai dažnai pomėgiai būna pateikti tokie, kurie sukurtų tam tikrą įvaizdį. Aš daug mieliau pasiklausyčiau apie tai, ką rašytojai turėtų mėgti, bet nemėgsta. To taip paprastai nesuvaidinsi, ir tai atskleistų daug apie juos pačius.
Mano minčių klajonės privertė mane suvokti dar ir tai, kad mes negalime absoliučiai kontroliuoti savo pomėgių. Kad ir kiek stengtumės lavinti ar keisti juos, kai kurių žmonių skoniai tiesiog negali būti pakeisti ar peprogramuoti. Negalima prisiversti kažką pamėgti, nors paprasčiausiai derėtų.
Dažnai susimąstau, kodėl mėgstu būtent tuos dalykus, kuriuos mėgstu.
Jokių abejonių, aplinka padarė tam milžinišką įtaką, bet visgi tai nėra viską paaiškinantis matas. Kai kuriuos dalykus, atsižvelgiant į pačius įvairiausius veiksnius, aš turėčiau mėgti, o papraščiausiai kažkodėl nemėgstu, net jei ir norėčiau, kad būtų kitaip. Taigi, galiu sakyti, jog kai kuriuos mano polinkius suformavo ne aplinka ar dar kas, bet tai yra autentiški mano paties pasirinkimai.
Yra dalykų, kuriuos džiaugiuosi, kad mėgstu, kai kuriuos laikau slaptais pomėgiais. Bet tai, ko nemėgtu, nors turėčiau… čia jau visai kita istorija.
Pagal psychologytoday.com parengė Dominyka Navickaitė
