John Mason – krikščioniškų knygų autorius, verslo konsultantas, pamokslininkas, jau keliasdešimt metų įkvepiantis gausias auditorijas. Skirtingai nuo kai kurių šiandien populiarių „gyvenimo trenerių“, J. Mason neskelbia, kad gyvenimas yra lengvas pasivaikščiojimas ir viskas priklauso nuo „teisingos gyvenimo technikos“. Keliolikos populiarių knygų autorius įsitikinęs, jog viena iš nūdienos bėdų ta, kad mes pernelyg menkai leidžiame Dievui veikti savo gyvenimuose ir skubame kopijuoti įvairias „sėkmės istorijas“, pamiršdami, jog Dievas kiekvienam iš mūsų yra sukūręs savą šedevrą.
Nešvaistykime gyvenimo skundams ir aimanoms
Žmogus, kuris visur bando įžvelgti trūkumus, vargu ar sugeba pamatyti ką nors daugiau. Gyvenkime taip, jog mūsų gyvenimas būtų džiaugsmo šūkis, o ne nuobodus teisinimasis. Bet kuris aimanuoti mėgstantis paniurėlis jums įrodinės, kad sėkmė nepastovi, tad neverta nieko siekti. Vaikai gimsta optimistai, tačiau pasaulis daro viską, kad sunaikintų šią „iliuziją“.
Sunku nuginčyti faktą – kuo daugiau mes skundžiamės, tuo mažiau sugebame ko nors įgyti. Gyventi skundžiantis – tai gyventi gilioje duobėje. Vienintelis skirtumas tarp duobės ir kapo – laiko skirtumas.
Aimanavimo dvasia pradžioje apsilanko kaip atsitiktinis lankytojas, paskui kaip svečias, o galiausiai tampa šeimininku.
Yra žmonių, kurie bet kurioje situacijoje sugeba matyti tik tai, kas blogai. Ar pažįstate tokių žmonių? Menkučiai žmogeliai su menkučiais proteliais ir menkute vaizduote praleidžia visą gyvenimą menkutėse duobutėse, visas jėgas skirdami priešinimuisi permainoms, kurios galėtų sugriauti jų menkutį pasaulėlį.
Yra žmonių, kurie įsitikinę, kad galėtų nustumti kalnus, jei kas nors iš jų kelio patrauktų akmenis. Labiausiai nusivylę žmonės – tie, kurie ima tik tai, kas įkrenta į jų rankas. Niurzgaliai ir aimanuotojai paprastai ieško panašių į save ir buriasi į grupes. Kai Dievas nori mus laiminti, jis nesiunčia pas mus aimanuotojo, bet siunčia mums žmogų, kurio širdis kupina tikėjimo, jėgos ir meilės. Kai pajuntate, kad tuoj imsite aimanuoti ir skųstis, pakvieskite į šią situaciją Dievą. Jo šviesa sugeba išblaškyti didžiausią miglą. Ar turime drąsos patikėti, kad Dievas gali mums padėti? O gal dangus mums jau tapo tik „skundų klausymosi tarnyba“?
Iš visų liūdnų žodžių, kurie buvo parašyti ar ištarti per žmonijos istoriją, patys apmaudžiausi yra: „Tai galėjo būti tikrovė…“ Nebambėkite ir neaimanuokite. Ratas, kuris garsiausiai girgžda, yra keičiamas pirmiausia. Jei skunžiatės žmonėmis, tai paprasčiausiai nelieka laiko juos mylėti.
Pradėkime nuo ten, kur esame
Dievas mums davė viską, kas būtina, kad kurtume savo ateitį. Deja, mes esame linkę ne galvoti, ką galima padaryti su tuo, ką turime, bet graužtis: „Ech, jei tik aš turėčiau… jei tik kitaip būtų susiklosčiusios aplinkybės, jei tik turėčiau daugiau pinigų, tada tai tikrai būčiau laimingas ir galėčiau gyventi taip, kaip Dievas nori.“ Tačiau Viešpats jau pasėjo savo sėklas kiekviename iš mūsų, ir mūsų rūpestis jomis rūpintis.
Žmonės visada pervertina svarbą to, ko neturi. Prisiminkime, Dievas niekada nepaprašys apyskaitos už tai, ko negalime Jam duoti. Jis nori, kad pradėtume nuo to, ką Jis jau mums davė.
Neleiskite, kad tai, ko dabar negalime padaryti, taptų kliūtimi padaryti tai, ką galime. Užsitęsęs neveiklumas paralyžiuoja iniciatyvą. Abejonėse įklimpusiam protui viskas atrodo neįmanoma. Nelaukite ypatingų aplinkybių, idant galėtumėte daryti gerus darbus. Darykite juos ten, kur esate ir kur galite daryti. Tam net nereikia ypatingo talento. Visa, ko mums dabar reikia, – vaisingai panaudoti tai, ką jau turime.
Rašytojas Johnas Barrouzas taikliai pabrėžė, kad kvailystė jaudintis dėl tų galimybių, kurių neturime, nes didžiausios galimybės yra tiesiog prieš mūsų nosį, tereikia jas pastebėti. Tai, ką kiekvienas galime čia ir dabar padaryti, – tai mūsų galimybė keisti ateitį. Tikroji didybė – tai gebėjimas išlikti didžiam mažuose dalykuose. Neniurnėkime dėl to, kad neturime to, ką norėtume turėti, būkime dėkingi už tai, ką jau esame gavę. Mėgstame kartoti, kad „reikėtų tai padaryti“, tačiau dar svarbiau sakyti: „Aš pradedu.“
Nė vienas žmogus nebus laimingas tol, kol neišmoks pasinaudoti tuo, ką turi, ir nenustos nerimauti dėl to, ko neturi. Laimė niekada neateina pas tą, kuris nemoka vertinti to, ką turi. Dauguma žmonių daro tą pačią klaidą, bandydami tolumoje įžvelgti tai, kas yra šalia. Niekada daug nenuveiksite, jei nejudėsite pirmyn ir nepradėsite daryti to, ką jau dabar galite daryti. Niekas nepasiektų sėkmės, jei sėdėtų ir lauktų, kada aplinkybės taps palankiausios pradėti veikti. Šventajame Rašte pasakyta: „Kas paiso vėjo, tas niekada nesės, o tas, kas stebi debesis, niekada nepjaus“ (Mok 11, 4). Niekada nieko nenuveiksi, jei lauksi idealių sąlygų tai padaryti.
Nebarstykime laiko tuščioms abejonėms ir graužačiai, bet realizuokime save tuose užduotyse, kurias tau kelia dabartis. Juk nėra geresnio pasiruošimo ateičiai, kaip geriausiai, kaip sugebame, atliktos šiandienos pareigos.
Aukime toje dirvoje, kur mus Viešpats pasodino, pradėkime stiebtis į dangų, ir Dievas būtinai paramstys.
Parengė Andrius Navickas pagal knygą “You are born as original”
