Tai tekstas, kurį jau esame skelbę. Pirmą kartą lietuviškai jis buvo paskelbtas Šiaurės Atėnuose, o originalo kalba parašytas prieš keliasdešimt metų. Tačiau jis tikrai neprarado aktualumo, o žydų kilmės sociologo įžvalgos, mūsų įsitikinimu, šiandien dar aktualesnės nei kada nors anksčiau.
„Neturi reikšmės, kiek žmonių pasirinko moralinę pareigą vietoj savisaugos racionalumo, – svarbu, kad kai kurie ją pasirinko,“ prieš du dešimtmečius rašė žymus sociologas Zygmuntas Baumanas, apie žmonių, nutarusių rizikuoti savo ir savo šeimos gyvybėmis, vardan nacių persekiojamų žydų gelbėjimo. „Blogis nėra toks visagalis“, tęsia jis. „Jam galima priešintis. Faktas, kad kai kurie pasipriešino, sugriauna savisaugos logikos autoritetą“.
Štai viena istorija iš Sobiboro: keturiolika kalinių bandė pabėgti. Per kelias valandas visus sugaudė ir atvedė į centrinę lagerio aikštę, kur laukė išrikiuoti visi kiti kaliniai. Čia bėgliams pasakė: „Jūs, žinoma, greit mirsit. Bet prieš tai kiekvienas turėsit pasirinkti savo mirties kompanioną“. Jie atsakė: „Niekada!“, „Jeigu atsisakot, – ramiai pasakė komendantas, – tuomet juos parinksiu aš. Tik ne keturiolika, o penkiasdešimt“. Jam nereikėjo įvykdyti savo grasinimo.
Lanzmanno filme „Shoah“ sėkmingai pabėgęs buvęs Treblinkos kalinys prisimena, kaip, sulėtėjus dujų kamerų kuro tiekimui, iš Sonderkommando narių buvo atimti maisto daviniai ir, kadangi jie tapo nebenaudingi, pagrasinta sunaikinimu. Jų viltys išgyventi prašviesėjo, kai buvo apsupta ir į Treblinkos vagonus pakrauta nauja žydų siunta.
Ir vėl Lanzmanno filme buvęs Sonderkommando narys, dabar kirpėjas Tel Avive, prisimena, kaip skusdamas aukų galvas, kurių plaukų reikėjo vokiečių čiužiniams, jis nutylėdavo šios procedūros tikslą ir ragindavo savo klientus pasiskubinti į tai, kas – šie buvo priversti tikėti – neva buvo bendri dušai.
Diskusijoje, kuri prasidėjo 1987 m. respektabiliame lenkų katalikų savaitraštyje „Tygodnik Powszechny“ paskelbus jaudinantį profesoriaus Jano Blonskio straipsnį „Vargšai lenkai žvelgia į getą“, Jerzy Jastrzębowskis prisiminė istoriją, kurią jam pasakojo vienas iš vyresnių jo šeimos narių. Šeima pasiūlė paslėpti seną draugą žydą, kuris atrodė kaip lenkas ir kalbėjo elegantiška lenkų didiko kalba; tačiau ji atsisakė priglausti tris jo seseris, kurios atrodė kaip žydės ir šnekėjo su ryškiu žydišku akcentu. Draugas atsisakė būti išgelbėtas. Jastrzębowskis rašo:
Jeigu mano šeimyna būtų nusprendusi kitaip, devyni nuošimčiai prieš vieną, kad jie būtų visi sušaudyti. Tikimybė, kad mūsų draugas ir jo seserys tokiomis sąlygomis išgyvens, turbūt buvo dar mažesnė. Ir vis dėlto žmogus, kuris man papasakojo šią šeimos tragediją ir vis kartojo, „ką mes galėjom padaryti, nieko negalėjom!“, taip ir nepažvelgė man į akis. Suprato, kad aš nujaučiu, jog jis meluoja, nors visi faktai buvo teisingi.
Kitas diskusijos dalyvis, Kazimierzas Dziewanowskis, rašė: Jeigu mūsų šalyje ir tiesiai prieš mūsų akis buvo išžudyta keli milijonai nekaltų žmonių, tai yra įvyko toks šiurpinantis įvykis, tokia baisi tragedija, – tuomet aišku, žmogiška ir suprantama, kad tie, kurie išgyveno, negali atgauti ramybės ir yra persekiojami prisiminimų… Neįmanoma įrodyti, kad buvo galima padaryti daugiau, kaip ir neįmanoma įrodyti, kad buvo negalima padaryti daugiau.
Wladyslawas Bartoszewskis, okupacijos metu atsakingas už lenkų pagalbą žydams, pasakė: „Tik tas gali pasakyti, kad padarė viską, ką galėjo, kuris sumokėjo savo mirtimi“
Jeigu mūsų šalyje ir tiesiai prieš mūsų akis buvo išžudyta keli milijonai nekaltų žmonių […], – tuomet aišku, žmogiška ir suprantama, kad tie, kurie išgyveno, negali atgauti ramybės ir yra persekiojami prisiminimų.
Vis dėlto labiausiai šokiruojanti tarp Lanzmanno įžvalgų yra blogio racionalumas (o gal tai racionalumo blogis?). Valanda po valandos žiūrint tą nesibaigiančią Shoah agoniją, visu savo cinišku nuogumu parodoma ir atskleidžiama žeminanti tiesa: kiek nedaug ginkluotų vyrų pakako nužudyti milijonams.
Stulbina, kokie išsigandę buvo tie keli ginkluoti vyrai; kaip jie nujautė savo trapų pranašumą prieš žmonių bandą. Jų jėga rėmėsi pasmerkta gyvybe apsimestiniame pasaulyje – pasaulyje, kurį jie, žmonės su ginklais, apibrėžė ir papasakojo savo aukoms. Tame pasaulyje paklusnumas buvo racionalus; racionalumas buvo paklusti. Būti racionaliam apsimokėjo – bent jau kurįlaik, – bet tam pasauly nebuvo jokio kito, ilgesnio laiko. Kiekvienas žingsnis tame mirties kelyje buvo atidžiai suplanuotas, paskaičiuojant pelną ir nuostolius, paskatinimus ir bausmes. Už nuolatinį dusulį galvijų tvarte buvo atlyginama grynu oru ir muzika. Dušai su persirengimo kambariais ir kirpėjais, rankšluosčiais ir muilu buvo laukiamas išsilaisvinimas iš blusų, purvo ir žmogaus prakaito bei išmatų dvoko. Racionalūs žmonės į dujų kamerą eis ramiai, tyliai ir linksmai nusiteikę, jeigu jiems tik bus leista tikėti, kad tai yra prausykla.
Sonderkommando nariai žinojo, kad prasitarus kaliniams, jog prausykla yra dujų kamera, baudžiama žaibiška mirtimi. Nusikaltimas nebūtų buvęs toks šiurpus, o bausmė tokia žiauri, jeigu aukos būtų vedamos mirti apimtos baimės ir savižudiškos rezignacijos. Bet tam, kad pagrįstų savo tvarką vien baime, SS būtų reikėję daugiau kareivių, ginklų ir pinigų. Racionalumas buvo efektyvesnis, lengviau pasiekiamas ir pigesnis. Ir norėdami jas sunaikinti, esesininkai apdairiai kultivavo savo aukų racionalumą.
Daugeliu atvejų visi valdžioje gali tikėtis, kad racionalumas yra jų pusėje. Tačiau nacių valdžia, šalia jo, žaidimo taisykles iškreipė taip, kad racionalumas siekiant išgyventi pavertė visus kitus žmogaus elgesio motyvus iracionaliais. Nacių sukurtame pasaulyje protas tapo moralės priešu. Logika reikalavo pritarimo nusikaltimui. Racionalus asmens siekis išlikti reikalavo nesipriešinti kito sunaikinimui. Toks racionalumas kiršino kankinius vienus su kitais ir naikino jų bendrą žmogiškumą. Jis taip pat juos pavertė priešais tų, kurių dar nepalietė mirtis ir kuriems kurį laiką atiteko stebėtojų [bystan-ders] vaidmuo. Kilnus tikėjimas racionalumu maloningai išvadavo nuo kaltinimo nemoralumu bei sąžinės graužaties ir stebėtojus, ir aukas. Sumenkinęs žmogaus gyvybę iki apskaičiuotos būtinybės išgyventi, šis racionalumas iš žmogaus išplėšė jo žmogiškumą.
Nacių laikai seniai praeity, tačiau jų nuodingas palikimas toli gražu nėra išnykęs. Mūsų besitęsiantis nesugebėjimas suprasti holokausto reikšmės, nepasiduoti įbauginamiems šitos žudikiškos apgaulės, mūsų noras tęsti šį istorijos žaidimą racionalumo kauliukais, tikintis, kad išvengsime moralės kaip kažko, kas yra netinkama ir beprotiška, mūsų pritarimas efektyvių skaičiavimų autoritetui kaip argumentui prieš etines nuostatas – visa tai iškalbingai liudija pagedimą, kurį holokaustas atskleidė, bet, pasirodo, mažai padarė, kad šis būtų diskredituotas.
Kilnus tikėjimas racionalumu maloningai išvadavo nuo kaltinimo nemoralumu bei sąžinės graužaties ir stebėtojus, ir aukas. Sumenkinęs žmogaus gyvybę iki apskaičiuotos būtinybės išgyventi, šis racionalumas iš žmogaus išplėšė jo žmogiškumą.
Dvejus mano ankstyvos vaikystės metus senelis herojiškai, bet, deja, nesėkmingai bandė mane supažindinti su biblinio pasaulio lobiais. Galbūt jis nebuvo labai įkvepiantis mokytojas; galbūt aš buvau bukas ir nedėkingas mokinys. Tačiau faktas, kad iš jo pamokų beveik nieko neprisimenu. Vis dėlto viena istorija giliai įsirėžė į mano smegenis ir persekiojo mane daugelį metų. Tai pasakojimas apie šventą išminčių, kuris, keliaudamas ant maisto maišais apkrauto asilo, kelyje sutiko elgetą. Šis paprašė ko nors pavalgyti. „Palauk, – tarė išminčius, – pirmiausia turiu atrišti maišus“. Kol šis atrišo, elgeta pasimirė nuo ilgo badavimo. Tuomet išminčius puolė melstis: „Nubausk mane, o Viešpatie, nes aš nesugebėjau išgelbėti šio žmogaus gyvybės!“ Viskas, ką prisimenu iš senelio nesibaigiančių gražbylysčių, tai tas šokas, kurį patyriau išgirdęs šią istoriją. Ši istorija apstulbino mane kaip visiškai nelogiška (tokia ji ir buvo) ir todėl neteisinga (tokia ji nebuvo). Man prireikė holokausto įsitikinti, kad antra nebūtinai kyla iš pirmo.
Net jeigu mes žinome, jog beveik nieko daugiau nebuvo galima padaryti, kad būtų išgelbėtos holokausto aukos (bent jau be papildomos ir greičiausiai baisios kainos), tai nereiškia, kad sąžinės dvejonės gali būti užmigdytos. Lygiai taip pat tai nereiškia, kad žmogaus gėdos jausmas yra nepagrįstas (net jeigu galima lengvai įrodyti jo iracionalumą siekiant išgyventi). Net patys skrupulingiausi ir istoriškai tiksliausi apskaičiavimai tų, kurie „galėjo“, ir tų, kurie „negalėjo“ padėti, tų, kuriems „buvo galima“, ir tų, kuriems „nebuvo galima“ padėti, neturi reikšmės, juos palyginus su šituo gėdos jausmu. Šis jausmas yra nepakeičiama sąlyga pergalės prieš lėtus nuodus – pražūtingą Holokausto palikimą.
Net patys sudėtingiausi kiekybiniai „faktų“ tyrimo metodai mūsų nepriartins prie objektyvaus (t.y. universaliai įpareigojančio) moralinės atsakomybės problemos sprendimo. Nėra jokio mokslinio metodo nustatyti, ar nežydai kaimynai nesugebėjo sustabdyti žydų vežimo į konclagerius todėl, kad žydai buvo tokie pasyvūs ir paklusnūs; ar žydai taip retai pabėgdavo nuo savo sargų todėl, kad jie neturėjo kur bėgti – jausdami aplinkinių priešiškumą ar abejingumą. Lygiai taip pat nėra mokslinių metodų nustatyti, ar labiau pasiturintys Varšuvos geto gyventojai negalėjo daugiau padėti vargšams, gatvėje mirštantiems iš bado ir išsekimo; ar Vokietijos žydai negalėjo pasipriešinti Ostjuden deportacijai; ar žydai, turėję Prancūzijos pilietybę, negalėjo imtis ko nors, kas pristabdytų „svetimšalių žydų“ sulaikymus. Vis dėlto tai yra dar blogiau – objektyvių galimybių ir sąnaudų skaičiavimai tik paslepia moralinę šios problemos esmę.
Esmė yra ne tai, ar tie, kurie išgyveno (kovotojai, kurie retkarčiais turėjo likti vien stebėtojais; stebėtojai, kurie dažnai bijodavo tapti aukomis), turėtų jausti kolektyvinę gėdą, ar jie turėtų jaustis išdidūs. Esmė yra ta, kad vien tik išlaisvinantis gėdos jausmas galėtų padėti išsaugoti moralinę šios baisios istorinės patirties reikšmę ir atsikratyti holokausto vaiduoklio, kuris po šiai dienai persekioja žmogaus sąžinę ir susitaikymo su praeitimi labui šiandien mažina mūsų budrumą. Pasirinkimas nėra tarp gėdos ir išdidumo. Pasirinkimas yra tarp išdidumo jausti morališkai išlaisvinančią gėdą ir gėdos jausti morališkai pražūtingą išdidumą. Nesu tikras, kaip pats pasielgčiau, jeigu į mano duris pasibeldęs nepažįstamasis paprašytų manęs jį išgelbėti, paaukojant mano ir mano šeimos gyvybes. Aš buvau apsaugotas nuo tokio pasirinkimo. Vis dėlto esu įsitikinęs, kad jeigu būčiau jam atsakęs prieglobstį, visiškai sugebėčiau pasiteisinti prieš kitus ir save, jog, paskaičiavus, kiek gyvybių būtų išgelbėta ir kiek pražudyta, mano atsisakymas jį priglausti buvo visiškai racionalus sprendimas. Esu taip pat įsitikinęs, kad jausčiau tą nepagrįstą, nelogišką ir vis dėlto tokią žmogišką gėdą. Ir vis vien esu taip pat tikras, kad jeigu ne tas gėdos jausmas, mano sprendimas jį atstumti persekiotų mane iki pat mirties.
Žmogžudiškos tironijos sukurtas nežmoniškas pasaulis dehumanizavo savo aukas ir tuos, kurie pasyviai stebėjo, kaip anos miršta, versdamas ir vienus, ir kitus naudotis savisaugos logika kaip moralinio abejingumo ir pasyvumo absoliutu. Niekas negali būti apkaltintas vien dėl to, kad neatsilaikė prieš tokį spaudimą. Tačiau niekas negali išvengti moralinio savęs pasmerkimo už šį pasidavimą. Ir tik jausdami gėdą dėl savo silpnumo mes galim galutinai suardyti šio mentalinio kalėjimo sienas, kurios pergyveno savo statytojus ir sargus. Šiandienos tikslas yra sugriauti šios tironijos galią laikyti jo aukas ir liudininkus kaliniais ilgai po to, kai kalėjimas jau sugriautas.
Metai po metų holokaustas traukiasi ir virsta greitai į praeitį grimztančios istorijos epizodu. Jo prisiminimo prasme vis mažiau tampa poreikis nubausti nusikaltėlius ar noras suvesti nepabaigtas sąskaitas. Nusikaltėliai, kurie išvengė teismo, dabar jau gerokai senstelėję; kaip ir tie, kurie patyrė jų nusikaltimus. Net jeigu dar vienas nusikaltėlis surandamas, ištraukiamas iš savo slėptuvės ir patraukiamas į pavėluotą teismą, kuo toliau, tuo sunkiau bus jo nusikaltimo sunkumą suderinti su šventu teisminio proceso kilnumu (ką liudija trikdantys Demjaniuko ir Barbie teismų atvejai). Be to, lieka vis mažiau žmonių, kurie dujų kamerų laikais turėjo spręsti, ar atidaryti duris prieglobsčio ieškančiam nepažįstamajam, ar neatidaryti. Jeigu bausmės už nusikaltimus ir sąskaitų suvedinėjimas išsekino istorinį holokausto reikšmingumą, galbūt mes galėtume šį siaubingą istorijos epizodą palikti tam, kam jis tariamai ir priklauso – praeičiai, – ir perduoti jį profesionaliems istorikams. Tačiau tiesa yra ta, kad sąskaitų suvedimas yra tik viena iš priežasčių, verčiančių prisiminti holokaustą per amžius. Ir tai nėra viena iš svarbiausių priežasčių – niekad tai nebuvo taip akivaizdu kaip dabar, kad ši priežastis greitai praranda savo likusią praktinę svarbą.
Šiandien, kaip niekad, holokaustas nėra privati nuosavybė (jeigu apskritai kada nors tokia buvo). Jis nepriklauso nei jo vykdytojams, kurie turi būti nubausti, nei jo tiesioginėms aukoms, kurios dėl patirtų kančių siekia ypatingo supratimo, pritarimo ir atlaidumo, nei jo liudytojams, kurie ieško atleidimo ar nekaltybės patvirtinimų. Šiandieninė holokausto reikšmė yra ta pamoka, kurios jis moko visą žmoniją.
Blogis nėra toks visagalis. Jam galima priešintis. Faktas, kad kai kurie pasipriešino, sugriauna savisaugos logikos autoritetą. Jis parodo, kad galų gale tai yra pasirinkimas.
Holokausto pamoka yra lengvumas, su kuriuo daugelis žmonių, atsidūrę situacijoje, kurioje pasirinkimo galimybės ribotos arba pasirinkimo kaina labai aukšta, atmeta moralinę atsakomybę (arba nesugeba jos prisiimti), pasirinkdami racionalaus intereso ir savisaugos principus. Sistemoje, kurioje racionalumas ir etika yra skirtingos priešingybės pusės, žmonija pralošia. Blogis gali dirbti savo blogus darbus, tikėdamasis, kad daugelis žmonių daugeliu atvejų susiaikys nuo neapgalvotų, beprotiškai drąsių veiksmų, – ir priešinimasis blogiui yra neapgalvotas ir beprotiškas. Blogiui nereikia nei entuziastingų pasekėjų, nei plojančios auditorijos – pakanka ir savisaugos instinkto, kurį skatina raminanti mintis, kad, dėkui Dievui, tai dar ne mano eilė: pasislėpęs dar galiu to išvengti.
Yra dar viena holokausto pamoka, nė kiek ne mažesnės svarbos. Jeigu pirmoji yra įspėjimas, tai antroji siūlo viltį. Būtent antroji pamoka verčia prisiminti pirmąją.
Antroji pamoka mums sako, kad savisaugos iškėlimas prieš moralinę pareigą jokiu būdu nėra iš anksto nulemtas ir neišvengiamas. Mes galim būti spaudžiami tą daryti, bet niekas negali būti priverstas to daryti, todėl niekas iš tikrųjų negali užkrauti atsakomybės, kad jie tą darė, tiems, kurie juos spaudė. Neturi reikšmės, kiek žmonių pasirinko moralinę pareigą vietoj savisaugos racionalumo, – svarbu, kad kai kurie ją pasirinko. Blogis nėra toks visagalis. Jam galima priešintis. Faktas, kad kai kurie pasipriešino, sugriauna savisaugos logikos autoritetą. Jis parodo, kad galų gale tai yra pasirinkimas. Kiek žmonių privalo nepaklusti šitai logikai, kad blogis būtų nugalėtas? Ar yra koks stebuklingas nepaklusnumo slenkstis, ties kuriuo blogio mašina būna priversta sustoti?
Post Scriptum iš: Zigmunt Bauman. Modernity and Holocaust. Cambridge: Polity Press, 1989.
Vertė Tomas Balkelis. Vertimas publikuotas 1999 m. „Šiaurės atėnuose“