Ant seno suvargusio suoliuko sėdi dvi senutės. Jų drabužiai nenuspėjamos spalvos, apnešti kelio dulkėmis, kurios primena pasenusias meiles, aptrauktas užmaršties pelėsiais. Nebenuvalomas, pernelyg įprastas ir įsisenėjusias. Meiles, panašias į susiraukšlėjusias nejautriais veidais senes, kurios rymo ant suoliukų nieko naujo nebepamatysiančiomis akimis, pažįsta visas kvailybes ir jomis nebesistebi. Jose kadaise degusios viltys ir svajonės susitraukė it pernokę susiraukšlėję obuoliai ant obels, o išvagoti veidai skleidžia tylų susitaikymą. Ir jų vienatvės ramios kaip atrajojančios karvės palaukėje.
Sėdi abi viena šalia kitos, uodžia orą. Kvepia ką tik sužaliavusia žole. Viskas tik pradeda žydėti ir skleisti svaigų kvapą. Kalbasi jos labai nežymiai, numeta vieną kitą žodį lyg trupinį ir vėl kurį laiką tyli. Jų trobelės stovi viena priešais kitą. Tik pilkoji daržinė jau išrietusi nugarą lyg glostoma katė, nežinia kiek dar atlaikys. Keista, tiek metų laikiusi, o jau ima žergtis, kai tiek nedaug bereikia, jau net šieno tiek nebeprikemša kiek anksčiau, kai turėjo daug gyvulėlių.
O dabar abidvi su savo karvėmis – senos ir vienišos. Juda palengva, iš lėto, krypuodamos it antys, sunkiai vilkdamos sulinkusias kojas, sunkiai alsuodamos.
Sėdi juodvi ant suoliuko ir raižo kažką savo lazdomis. Žodžiai nublanksta ir nusitrina.
Taip sėdi visą pavasarį, per tą laiką nužydi slyvos, vyšnios ir obelys. Sėdi ir vasarą. Rudeniop pavargusiomis akimis žiūri į tą pačią kriaušę, kuri sunokinusi sultingas kriaušes. Šios karts nuo karto bumbsi ant žemės, tada viena kuri pamažu keliasi ir iš lėto eina po medžiu, prisirenka pilną skreitą sultingųjų ir grįžta ant suoliuko. Paspaudo paspaudo pirštais, suranda kokią minkštesnę vietą ir kanda dar likusiais dantimis. Abi ilgai vienodai gromuliuoja. Rudenį prisirenka obuolių ir paberia tarp savęs ant suolo. Jų būna tiek daug, kad moterys sėdi paskendusios obuoliuose, palikusios sau vietos tik atsisėsti. Ne tiek valgo, kiek surenka iš įsisenėjusio įpratimo. Žiemą senutes gali pamatyti lyg dvi apsnigtas skulptūras parke tarp nesuvalgytų sustingusių kriaušių po sniego paklote ir sušalusių obuolių, raudonuojančių ant obels it sniegenos.
Neaplanko jų nei sūnūs, nei dukterys, ką jau kalbėti apie jų vaikus. Bet jos dėl to nedūsauja, jų meilė savo artimiesiems pavirto į viržių lauką, žydi ir kvepia, bet nieko nereikalauja. Gali eiti tuo lauku ir svaigintis, matyti vien tik rausvą spalvą, kol apraibs akyse. Bet nieko nebereikalauti. Jos – senos senos gegutės, išmėčiusios po pasaulį vaikus, kukuojančios gegužį. Tik rymo ant suoliuko ir gaudo vėjo dvelksmą. Šioms senoms moterims vėjas seniai jau pažįstamas. Daugybę metų lietęs skruostus, rankas, kedenęs plaukus iki žilumo. Jau nieko nebeatnešantis. Ir saulė veidus nugairinusi, lydėjusi nuo mažens iki senatvės, privertusi užderėti ir nunokti.
Ramu joms ant to suoliuko sėdėti tarp obelų. Tai apibirus obelų žiedais, tai rudeniniais lapais ant skreitų ir tarp kaulėtų rankų, tai sniegui dengiant raukšlėtus veidus. Visko joms jau pakanka. Abi mato, kaip lengvas vėjelis šiurena užderėjusį javų lauką, it vienatvės pasėlius…
Žurnalas Kelionė.
