Siūlome žymaus lenkų psichiatro, egzistencializmo atstovo, pasaulinio garso filosofo Antoni Kempinski (1918-1972) kiek ironišką žvilgsnį į savo profesiją. „Prieš srovę“ mėgusio plaukti psichiatro svarstymai, viliamės, suintriguos ne tik pačius psichiatrus, bet ir visus tuos, kuriems teko kreiptis į juos pagalbos. Nors tekstas rašytas prieš keliasdešimt metų, jis, neabejojame, aktualus ir šiandien.
Apie psichiatrus žmonės kalba kaip apie šiek tiek „trenktus“. Tai aiškinama dvejopai. Viena vertus, esą psichiatriją renkasi tik tie, kurie šiek tiek „trenkti“. Kitas aiškinimas – nuolatinis bendravimas su sutrikusios psichikos žmonėmis daro psichiatrą „trenktą“. Beje, abu aiškinimai šiek tiek teisingi. Geru psichiatru gali būti tik tas, kuris jautriai reaguoja į kitus žmones, kuris aštriai jaučia žmogaus prigimtyje esančius konfliktus, kuris sugeba įžvelgti ir savus „nukrypimus“. Kitas dalykas – bendravimas su ligoniu gydytojui atveria visiškai naują pasaulį, kuris labai skiriasi nuo įprastų socialinių kontaktų. Dažnai psichiatrui „sveikųjų pasaulis“ pradeda atrodyti nuobodus, bespalvis, veidmainingas. Tada gydytojas pradeda geriau jaustis tarp savo pacientų, o ne tarp „sveikų“ žmonių. Jis tarsi užsikrečia nenormalumu.
Psichiatro profesija pavojinga, nes įgyja paslėptą frustracinį potencialą. Pastangos, skirtos pacientui tirti bei gydyti, iš anksto pasmerktos nesėkmei. Paciento neįmanoma visiškai pažinti ir vaizdo, kurį gydytojas susidaro apie jį, patikimumas visada kelia abejonių. Pacientui niekada negalima padėti taip, kaip norėtųsi, o jei labai norisi padėti, galima net pakenkti. Net jei paciento būklė ir pagerėja, tai niekada neaišku, kas iš tiesų padėjo. Neretai padėti gali tai, apie ką psichiatras net negalvojo, ko nebuvo įtraukęs į savo terapinį arsenalą.
Nuolatinis frustracijos pojūtis skatina psichiatrus keisti profesiją arba „pabėgti“ kitais būdais. Galima įvardyti kelis „pabėgusių“ psichiatrų tipus.
„Pavargęs“ psichiatras. Jis viską žino, ir nė vienas pacientas negali jo nustebinti ar pasakyti ką nors naujo. Jis lengvai priskiria tam tikrą etiketę kiekvienam pacientui ir atranda jam vietą savoje psichiatrijos sistemoje. Jis panašus į tuos muziejaus prižiūrėtojus, kurie visada sėdi nugara į didingiausius meno kūrinius.
Psichiatras „mokslininkas“. Jį labiau domina ne pacientas, bet pati mokslinė problematika. Pacientą jis traktuoja kaip „mokslinę medžiagą“ ir domisi juo tik tiek, kiek šis jam reikalingas tyrimams. Paskui pacientas nustebęs ir sutrikęs pastebi, jog nebedomina gydytojo.
Psichiatras „didaktikas“. Jis ieško įdomių simptomų, atvejų, kad galėtų vėliau sudominti savo pasakojimu kolegas ar kitus pašnekovus. Pacientus jis skirto į „banalius“ ir „įdomius“ atvejus. Beje, dažniausiai pacientai tai puikiai jaučia ir, bandydami sudominti gydytoją, visaip grąžina savo simptomus.
Psichiatras – „paslaugų teikėjas“. Jis savo darbą suvokia kaip „paslaugų teikimą“, kurio tikslas ligonius paversti „normaliais“ žmonėmis. Ligoninė jam – tai psichinės sveikatos fabrikas. Kiekvieną psichinį nukrypimą jis vertina griežtai neigiamai, nes pagrindinis jo kriterijus – visuomenės aprobuotas „normalumas“.
„Elitinis“ psichiatras. Jis paprastai apriboja savo pacientų grupę, pasirinkdamas tik tam tikrą kontingentą, savotišką elitą. Ne kiekvienam tenka malonė tapti jo pacientu. Norėdamas į šią grupę patekti, pacientas pirmiausia turi pademonstruoti atitinkamą intelektinį lygį ir, nori to ar ne, priimti psichiatro koncepciją.
Psichiatras – „individualus visuomenininkas“. Jis stengiasi kuo patogiau sutvarkyti paciento gyvenimą. Daro viską, kad ligoniui būtų lengviau gyventi. O kai pacientas pradeda tam priešintis, stengdamasis išlaikyti laisvės likučius, susierzina ir pyksta dėl žmonių nedėkingumo, atsisako nedėkingojo ar kitaip išreiškia savo nepasitenkinimą.
Psichiatras – „kolektyvinis visuomenininkas“. Ypač rūpinasi pacientų socialine buitimi, jam svarbu, kuo geresnės jų gyvenimo sąlygos ligoninėje, globos kokybė. Taip pat rūpinasi, kad ir namuose pacientai turėtų kuo geresnes gyvenimo sąlygas. Jis tiek daug dėmesio skiria jų gyvenimo sąlygoms, kad laiko patiems pacientams taip ir nelieka.
Psichiatras „artistas“. Jis – bohemos žmogus. Psichiatrijoje jam taip pat reikia svaigių išgyvenimų ir įdomybių. Gydydamas pacientus, jis pirmiausia ieško kuriozų, netikėtumų, kad patenkintų savo „menines ambicijas“ ir taip sumažintų frustraciją.
Psichiatras „moralistas“. Jis visas jėgas skiria kovai už vertingų idėjų įsikūnijimą. Jis žino, kaip pakeisti pasaulį ir pasirengęs padaryti viską, kad įgyvendintų savo idėjas. Pavyzdžiui, jis žino, kuris metodas yra teisingas, kovojant su alkoholizmu. Jis žino tikruosius atsakymus, tai, kas veiksminga, o kas – ne.
Kad ir koks būtų psichiatras, pacientui jis visada liks svarbus žmogus, kuris gali jį suprasti ir suteikti bent šiek tiek dvasinės šilumos.
Parengė Andrius Navickas.
