Jau savo karjeros pradžioje David Lynch (g. 1946) save apibūdino kaip renesansinį žmogų modernioje JAV filmų kūrimo industrijoje.
Jis pasaulinio garso režisierius, scenaristas, televizijos prodiuseris, fotografas, animatorius, kompozitorius ir grafikas.
Galima sakyti, kad jis nuolat vaikščioja ant lyno ir bando balansuoti tarp avangardo ir populiaraus meno.
Savo kino juostose David Lynch ne kartą perteikė itin tamsų ir sukrečiantį realybės vaizdą, atskleidė košmarui prilygstančius reiškinius, kaip kad žiaurus smurtas, tuo pačiu pasitelkė keistoką, gal kiek ekscentrišką humorą ir demonstravo nepaprastą estetiką, keistą, siurrealistinį, veikiausiai eiliniam žiūrovui neįprastą grožį, jo supratimą.
Šiandien šiam režisieriui esame dėkingi už daugybę kino juostų, kaip kad „Blue Velvet“ (mėlynas aksomas), „Dune“ (kopa), „Wild At Heart“ (laukinis širdyje) ir, žinoma, garsųjį serialą „Twin Peaks“ (Twin Pykso miestelis), kuris po ne vieną dešimtmetį trukusios pertraukos, šiemet vėl žada sugrįžti į mūsų ekranus.
Šiandien dalinamės su Jumis David Lynch gyvenimo filosofija, jo įžvalgomis, samprotavimais apie pasaulį, laimę, pyktį ir kūrybą bei pomėgį medituoti.
Susidomėjote transcendentaline meditacija, nes nesusidorojote su turimu pykčiu?
Tiesiog pastebėjau, kad savyje turiu pykčio. Daug žmonių jo turi ir aš esu vienas iš jų. Dažniausiai pyktį nukreipiame į tuos, kurie gali jį pakelti. Mano gvenime šį vaidmenį atliko buvusi žmona.
Kai pradėjau medituoti, po poros savaičių ji sunerimusi paklausė: „Kas vyksta?“. Nesupratau, ką ji turi omenyje. „Kur visas tas pyktis?“ – ji jo nebematė manyje.
Labai dažnai pats žmogus, užsiimantis meditacija, pokyčius pastebi vėliau nei aplinkiniai.
Kodėl išvis pradėjote medituoti?
Susidomėjau jau 1973 metais. Pati idėja, kad žmogus gali pasiekti nušvitimą, atrodė žavinga.
Mane labai dirgino informacija, kad žmogus naudoja tik iki dešimties procentų savo smegenų. O kas su likusia dalimi? Kaip gali ištreniruoti protą, kad naudotum jo kuo daugiau? Kiek daugiausiai įmanoma jo panaudoti?
Dauguma teigia, kad meditacija yra kaip bėgiojimas ar deginimasis paplūdimyje. Tai rodo, kad žmonės visai nesuvokia, kas iš tiesų yra meditacija. Tai kelias į savo vidujybę, į giliausią pasiekiamą sąmonės sluoksnį, transcendenciją, absoliutą, visapusiškumą, gryniausią realybę. Tai būdas visa tai patirti. Žmogus yra būtybė, sutverta būtent tam.
Meditacija – kelias į savo vidujybę, į giliausią pasiekiamą sąmonės sluoksnį…
Manote, jog tai, kad Jūsų filmai aprėpia gilias prasmines plotmes, daro Jus geresniu režisieriumi?
Nežinau. Tikrai giliaprasmės idėjos gali atsirasti, kai medituoji.
Intuicija stiprėja, o ji labai svarbi kūrėjui. Juk intuicija – tai jausmo ir mąstymo kombinacija.
Sunku paaiškinti, bet kai pavyzdžiui tapai, atrodo, kad atrandi savyje tam tikrą žinojimą, kuris patį tapymą paverčia daug džiaugsmo ir jausmų suteikiančia veikla. Taip pat ir su filmais. Mėgavimasis dirbant, kuriant didėja. Idėjos plaukia, o jas gaudai, suvokdamas, jog jas supranti teisingai, kad jos gali tau suteikti tam tikrą žinojimą, praturtinti. Tai labai gražus procesas.
Ar vis dar kartais jaučiatės liūdnas, apimtas depresijos?
Žinoma, vis dar gali sulaukti depresyvių emocijų bangos ar neapykantos prisilietimų. Bet visa tai realiatyvu. Po truputį to darosi vis mažiau ir mažiau. Kančia pradeda trauktis.
Žmonija nebuvo sukurta kančiai. Palaima yra mūsų prigimties pagrindas.
Žmonija nebuvo sukurta kančiai. Palaima yra mūsų prigimties pagrindas. Mes turėtume būti laimingi. Visiškai įmanoma save užpildyti laime. Realia, gilia, palaiminga, plačių mostų laime. Džiaugsmas gyventi, daryti dalykus daug intensyvesnius, kai turi savyje tą augančią palaimą ir leidi jai kerotis.
Galite paaiškinti, kaip tai konkrečiai paliečia Jūsų kasdieninį gyvenimą?
Gyvenimo įvykiai išlieka daugiau mažiau tokie patys, bet išmoksti geriau su jais dorotis, juos išgyventi. Mano filme „Kopa“ (“Dune”), visa ta patirtis galėjo mane pribaigti. Tai buvo siaubinga. Aš labai stipriai save susieju su kuriamais filmais. Jaučiau, kad parsidaviau ir meditacija buvo vienintelis dalykas, stabdęs mane, kad nenušokčiau nuo skardžio.
Aš labai stipriai save susieju su kuriamais filmais.
Yra posakis: Pasaulis yra toks, koks esi tu. Gali nešioti tamsiai žalius akinius su purvinais stiklais, ir tai bus tavo matomas pasaulis. O gali nerti į save gilyn ir patirti neribotą tyros palaimos, sąmoningumo, kūrybingumo, sumanumo vandenyną ir dėvėti rožinius akinius. Ir tavo pasaulis bus rožinis. Jis bus gražesnis, geresnis.
Sakyčiau, kad Jūsų filmuose, rodos, žvelgiama į pasaulį per tamsius akinius. Kodėl?
Jei žiūrėtum filmą, kurio pradžia būtų rami, vidurys būtų ramus ir pabaiga rami – kas per istorija tai būtų?
Mums reikia kontrastų, konfliktų, kad kažką papasakotume. Pasakojime turi būti ir tamsos, ir šviesos, ir sumišimo. Bet tai nereiškia, kad filmo kūrėjai privalo kankintis, kad papasakotų apie kančią. Patys pasakojimai turi išgyventi kančią, o ne pasakojantys žmonės.
Kaip Jūsų turimos idėjos susideda į visumą ir tampa kino juosta?
Visada sakiau, kad idėjos vairuoja laivą. Idėjos yra didžiulis palaiminimas, dovana. Bandai sugauti idėją, kurią paprasčiausiai pamilsti.
Kiekvieną kartą, kai kuriu filmą ne pagal kažkieno knygą, sukurtą scenarijų, tai visada viskas nutinka būtent taip.
Pradžioje ateina tik fragmentai ir tie patys fragmentai tarpusavyje susikrausto į tam tikrą scenarijų.
Užsirašai kilusią idėją ir lauki, kol kita idėja ateis. Pamažu, pačios idėjos kažkaip nugula į scenarijų, sukuria tam tikrą tvarką, susidėlioja tarpusavyje.
Vėliau imiesi filmavimo, koreagavimo, pridedi tam tikrus garsus, muzikos takelį. Tai procesas. Kartais idėja suteikia tau istoriją, kuri nėra itin aiški, veikiau abstrakti. O kartais ji tau padiktuoja itin aiškią istoriją.
Kuriam variantui šiuo atveju teiktumėte pirmenybę?
Man patinka įvairus kinas. Nėra jokių taisyklių. Kai kurios abstrakcijos manęs visai nepaveikia, o kartais vos neišeinu dėl jų iš proto. Vieni aiškūs, tvarkinga seka sudėlioti filmai man visai nepalieka įspūdžio, o štai kiti tiesiog įžiebia ugnį manyje.
Tai kinas, tai bilijonai elementų. Sakoma, kad kinas savyje aprėpia septynis menus. Tai pilnavertis tarpininkas, kuris nestabdo klajojimo proceso, leidžia drąsiai sekti paskui idėją.
Kinas tai galingas, ypatingas, gražus tarpininkas.
Ar esti filmų, kurie paklojo pamatus Jūsų individualiam kino supratimui?
Visi turėtų surasti savo balsą. Tai visai ne kopijavimo procesas. Bet žinoma, Godard, Fellini, Bergman buvo mano herojai.
Yra daugybė puikių filmų, kurie mane įkvėpė.
Ar jie, galbūt nesąmoningai, padarė įtaką Jūsų kuriamiems filmams?
Na, pavyzdžiui, galima būtų teigti, kad vojeristinis konceptas mano filme „Mėlynas aksomas“ (“Blue velvet”) buvo įkvėptas „Langas į kiemą“ (“Rear Window”). Nesu tikras, ar tai galima laikyti tiesa ar ne.
Kinas egzistuoja jau daugiau nei šimtmetį ir jau nelabai įmanoma sukurti kažką tokio, ko negalima būtų palyginti su kažkuo, kas jau buvo sukurta.
…nelabai įmanoma sukurti kažką tokio, ko negalima būtų palyginti su kažkuo, kas jau buvo sukurta.
„Mėlynas aksomas“ man yra „Mėlynas aksomas“. Gyvenimas yra filmas, trunkantis visa parą, septynias dienas per savaitę. Idėjos gimsta iš jo. Sunku pasakyti, ar kinas pats kuria asociacijas. Tai viskas kartu. Daugybė idėjų plaukioja aplinkui ir tiesiog turi jas pagauti.
Idėjos primena žuvis. Jei nori pagauti mažytę žuvytę, tau užteks paviršinio vandens, bet jei norėsi pagauti didelę – teks nerti gerokai giliau. Giliai giliai slepiasi pačios galingiausios ir tyriausios žuvys. Jos milžiniškos, jos abstrakčios. Ir jos neįtikėtinai gražios
Parengta pagal the-talks.com/ bei kitą užsienio spaudą.
