Subkomendantė Markosas – poetas, rašytojas, svajotojas, partizanas, kariškis. Jo simbolinė biografija – lygiai dvidešimt metų: nuo 1994 iki 2014 m. Jis gyveno Meksikos kalnuose ir rašė laiškus, pranešimus, komunikatus, kuriuose skelbė savą filosofiją. Jis yra daugiau kaip 20 knygų autorius. Pateikiame kelias ištraukas iš Markoso darbų, kurios, mūsų įsitikinimu, padeda geriau pažinti jo pasaulėžiūrą.
I
Liūtas stiprus dėl to, kad silpni kiti žvėrys. Liūtas minta kitų gyvūnų mėsa, nes pastarieji leidžia save suvalgyti. Liūtas užmuša ne letenomis ar iltimis, jis užmuša žvilgsniu. Liūtas prisėlina tyliai, nes jo letenos minkštos, ir jis moka vaikščioti be garso. Jis šoka ir pargriauna savo auką vienu letenos smūgiu. Tačiau jis naudojasi ne tiek jėga, kiek netikėtumu.
Paskui jis žiūri į savo auką. Paprasčiausiai žiūri. Vargšas žvėrelis, kuris turi mirti, jis sustingsta ir žiūri į liūtą, žiūri į liūto akis, kuriose mato tai, kaip liūtas žvelgia į jį. Žvėrelis jau pats nežiūri, jis save mato liūto akimis. Mato save silpną ir bejėgį. Žvėrelis iki tol nemanė, kad yra bejėgis ir mažas, jis buvo paprastas žvėrelis, tačiau dabar jis mato savo baimę ir pats įsitikina, jog yra mažas ir bejėgis. Jam tampa vis baisiau. Dabar jis jau nieko nebemato, tik jaučia, kad jo kūnas stingsta iš baimės. Jis jau pasidavė ir atsidavė liūto valiai, ir šis jį sudrasko žvilgsniu. Bet yra vienas žvėrelis, kuris elgiasi kitaip Jis nesiblaško, patekęs į liūto gniaužtus, nežiūri į jį. Nes jis yra aklas. Tai – kurmis.
Kurmis yra aklas todėl, kad, užuot žiūrėjęs į išorę, jis žiūri į vidų. Niekas nežino, kada jis sugalvojo žiūrėti į vidų. Kadangi jis įprato žvelgti sau į širdį, jam nėra svarbu, kas stiprus, kas silpnas, kas didelis, kas mažas, nes širdis nepripažįsta tokių matų.
Dar liūto nebijo žmogus, kuris moka žiūrėti sau į širdį. Nes žvelgdamas į širdį žmogus nemato liūto jėgos. Jis jaučia savo širdies jėgą ir žiūri į liūtą, ir liūtas pradeda žiūrėti į save žmogaus akimis. Jis mato, kaip žmogus jį mato. Kaip paprasčiausią liūtą, tad jaučia baimę ir bėga slėptis.
II
Gili naktis. Tiesiog atsitrenkiau į Mojų, kuris taip pat negali užmigti. Kariuomenė jau seniai ilsisi. Tolumoje matyti tik sargybinio šešėlis. Mes kalbamės su Mojumi apie mirusiuosius, mūsų mirusiuosius. Aš sakau jam, jog kiekvienas iš jų yra geresnis už mane. Neseniai mus paliko Eleasaras, kuris jau atrodė sveiksta, ir staiga numirė. Nes mirtis čia neateina lėtai, nuosekliai, bet visada netikėtai ir visu ūgiu, trankydamasi durimis, ir visada lieki žiūrėti į jos pėdas ir galvoti, kad geriau jau būtų pasiėmusi tave, o ne tą, kuris mirė. Eleasaras buvo geresnis už mane, kaip ir Pedro ar Hugo, ar Fredis, ar Alvaro ir visi tie, kurių vardu neminėsiu, nes nenoriu trukdyti mirusiesiems. Eleasaras, gulėdamas lovoje, pabandė atiduoti man pagarbą kariškai, o ryte paprašė uždėti jam muziką. Mojus sako, jog mano veidas šlapias. Rankove šluostausi ašaras ir sakau jam, jog tai lietus. Mojus užsidega cigaretę, aš – pypkę. Dangus, kuriam skauda nuo tiek žvaigždžių, neverkia, bet tik žiūri į drumzliną mėnulio veidrodį.
III
Nuo to laiko, kai Meksika atgavo Nepriklausomybę, praėjo 200 metų. Nors praėjo tiek metų, tačiau indėnai ir toliau dirba ir miršta tokiomis sąlygomis, kokios buvo kolonijiniu laikotarpiu. Žemė, kurią kažkada jie turėjo, šiandien atimta. Kartais prievarta, kartais apgavyste. Odos spalva, apranga, kalba – visa tai kelia pašaipas. Žodis „indėnas“ vartojamas paniekinamai kaip žodžių „netikėlis“, „neišmanėlis“ sinonimas.
Būtų keista, jeigu po viso to jie nesukiltų. Jie tai padarė. Nepaisydami to, kad iš jų visada tyčiojosi dėl odos spalvos, jie savo kovos nepavertė kova su kita rase. Nepaisydami to, kad jie visada buvo apgaudinėjami ir išnaudojami tų, kurie kalbėjo kastiljietiškai, jie nepavertė savo kovos kova prieš kitą kultūrą. Nors visada į juos žiūrėjo kaip į tarnus, jie nepradėjo griauti. Jie pradėjo savo karą, kurį kariauja iki dabar. Karą su užmarštimi ir abejingumu.
Šiai šaliai pasisekė. Ten, kur kiti griauna, šie indėnai stato. Jie priima, kai kiti atmeta. Jie prisimena, kai kiti pamiršta. Jie nebijo naštų ir kantriai neša mūsų istorijos naštą.
Jei kas pažvelgtų į juos, pamatytų paprastus žmones, turinčius daugybę silpnybių, ydų, nuopuolių, tikrai netobulus. Tačiau kaip tik čia glūdi didžiausias slėpinys. Jei jie būtų antžmogiai, tai nebūtų keista, jog jie tiek pasiekė. Tačiau jie ne geresni už kitus, todėl kiekvienas privalo sau sakyti: „Aš taip pat turiu kai ką padaryti, nes niekas kitas už mane to nepadarys“.
Šiandien zapatistų bendruomenės nelaukia, kol valdžia įvykdys pažadus ir apibers dovanomis. Mes dirbame, siekdami pagerinti gyvenimo sąlygas, ir kai ko pasiekiame. Nors gyvenimo sąlygos dar toli gražu ne idealios, paradoksalu, jos daug geresnės nei ten, kur valdžios parama gauta.
IV
Niekas iš to, kas padaryta, nėra padaryta, kad jums patiktume. Viską darėme, idant patiktume patys sau. Viską darome dėl gyvenimo, žodžio, kelio… Mums padėjo geri žmonės iš viso pasaulio, visų socialinių klasių, visų rasių, abiejų lyčių. Kai kurie – kad palengvintų sąžinę, kiti – laikydamiesi mados, bet dauguma – iš įsitikinimo, tikėdami, jog atrado kai ką naujo ir gero. O mes, kadangi manome, jog esame geri žmonės, visada, prieš imdamiesi žygio, įspėdavome, kad kiti spėtų pasiruošti, kad nebūtų užklupti netikėtai. Suprantu, jog dėl to atsiduriame nepalankioje situacijoje.
Geriems žmonėms noriu palinkėti išlikti geriems ir neprarasti tikėjimo, neleisti užvaldyti skepticizmui, kuris uždaro į saldų konformizmo kalėjimą, kad toliau ieškotumėte ir rastumėte, kad žinotumėte, jog yra dalykų, dėl kurių verta kovoti.
V
„Visuomenės nuomonė“ – tai priedanga, kuri padeda kai kurioms visuomenės informavimo priemonėms savo kriterijus pateikti kaip visos visuomenės lūkesčius. Žinios bei komentatorių skiltis palaipsniui tampa demokratijos pakaitalu. Gali būti, kad netrukus ateis laikas, kai liaudies atstovai bus renkami ne pagal gautų per rinkimus balsų skaičių, bet pagal kurios nors laidos auditorijos skambučius.
Kalbu ne apie siaubingą žurnalistų sąmokslą. Didelė dalis žurnalistų, komentatorių yra sąžiningi ir išmintingi žmonės. Priešingu atveju jie neturėtų to autoriteto, kurį dabar turi. Tačiau yra taip pat žurnalistų, kurie aptarnauja nedidelę privilegijuotą valdžios klasę. Kurie į visas problemas žvelgia iš viršaus.
Žurnalistai tampa tarsi akrobatai, kurie laviruoja tarp etikos ir cinizmo. Ir tik vieni žvelgdami į veidrodį jie žino, kas jie iš tiesų yra.
Žurnalistika vis labiau išstumiama politinės rinkodaros. Ypač per rinkimus. (Nepamirškime, kad šių laikų politikoje šis laikotarpis praktiškai niekada nesibaigia). Reklaminis įvaizdis keičia principus. Seniau politikams buvo reikalingi tie, kurie rašo jiems kalbas, o šiandien labiausiai paklausūs tie, kurie daro reklaminius klipus.
Apsvaigusi nuo tiesioginio ryšio su valdžia, žurnalistika labai rizikuoja. Ypač kai pradeda valdžią suvokti kaip vienintelį reikšmingą savo adresatą, pamiršdama apie socialinę žurnalistikos funkciją. Jei tokia tendencija išliks, tai netrukus vienintelė žurnalistų auditorija bus kiti žurnalistai, kurie domisi, kas kur rašoma. Turiu nuliūdinti – politikai paprastai nežiūri naujienų laidų ar debatų, nes turi padėjėjų, kurie jiems pateikia reziumė.
Panašiai kaip šiandien politikai gyvuoja be tų, kuriems esą atstovauja, taip ir žurnalistai pradės gyvuoti be auditorijos. Tada jie sveikins vienas kitą po laidos ar reportažo ir vienas kitam kartos: „Kokie mes svarbūs“.
VI
Įprasta kalbėti apie du pasaulinius karus. Tačiau jų pabaiga nereiškė taikos įsigalėjimo. Po Antrojo pasaulinio karo iš karto prasidėjo Trečiasis. Tiesa, jis dažniausiai vadinamas Šaltuoju, tačiau pagal visus požymius tai buvo tokio pobūdžio karas, kaip ir anksčiau vykusieji. Žinoma, kiekvienas naujas karas yra kitoks, nes keičiasi situacija. Tačiau pasaulinio karo ypatybė – jis pranoksta vienos ar kelių nacionalinių valstybių ribas, jo metu siekiama užimti priešo teritoriją ir ją savaip pertvarkyti. Trečiasis pasaulinis karas baigėsi sulig Berlyno sienos griūtimi, kai pasaulis tarsi prarado dvipoliškumą. Kapitalizmas ir rinkos ideologija, regis, akivaizdžiai nugalėjo.
Tačiau iš tiesų karas nesibaigė. Vyksta naujas pasaulinis karas. Šį kartą tai karas prieš visą žmoniją. Kaip ir visi karai, jis siekia pasaulio perdalijimo. Naujas pasaulio padalijimas reiškiasi kaip turtų koncentracija ten, kur yra turtų, ir skurdo koncentracija ten, kur yra skurdas. Kiekviena valstybė, kiekvienas miestas, kiekvienas žmogus tampa mūšio lauku. Vienoje pusėje kovoja neoliberalizmas, naudodamasis sudėtingomis ir galingomis struktūromis, kitoje – žmogus.
Tiesa, yra žmonių, kuriuos tenkina tai, jog jie tapo tik vienu skaičiumi Pinigų Valdžios biržoje. Yra žmonių, kuriuos tenkina vergo padėtis. Karjeros kopėčios labai primena grandinę, kuria esame pririšti. Yra žmonių, kurie džiūgauja, jog parsiduoda ir gali tenkintis trupiniais nuo šeimininko stalo. Visose pasaulio vietose yra žmonių, kurie patenkinti tuo, kas yra. Visame pasaulyje yra vyrų ir moterų, kurie nustoja būti žmonėmis ir tampa tik sraigteliais globalioje rinkoje. Tačiau visame pasaulyje yra ir paprastų vyrų bei moterų, kuriems nėra tas pat, kurie nusiplėšia valdžios pasiūtą konformizmo rūbą ir sako BASTA (gana). Paradoksalu, kai jau Pinigų Valdžia tarsi pasiekia galios apogėjų, kai niekas nėra toks galingas, kad ją įveiktų, staiga įvairiose pasaulio vietose atsiranda paprastų žmonių, kurie sako „ne“ ir tampa jai nepavaldūs.
VII
Dabar vykstančio pasaulinio karo kitas pavadinimas – globalizacija, o jos ideologinis pamatas, jos religija – neoliberalizmas. Globalizacija – tai rinkos universalizacija, kuriai žmonija tik trukdo. Visa, kas žmogiška, trukdo rinkos universaliam triumfui ir turi būti pašalinta iš kelio. Taigi mes visi – indėnai, ne indėnai, žmogaus teisių gynėjai, mokslininkai, menininkai, intelektualai, mokytojai – esame kliūtis. Kiekvienas, kuris teigia esąs laisvas.
Vienas iš neoliberalizmo mitų tvirtina, kad ekonominis augimas skatina geresnį gėrybių paskirstymą ir didina užimtumą. Tai melas. Lygiai taip pat kaip karaliaus valdžios didėjimas nesuteikia didesnės valdžios jo vasalams. Finansinis absoliutizmas nesukuria daugiau laisvės, nesukuria naujų darbo vietų. Priešingai, jo padariniai yra skurdas, nedarbas, prastėjančios darbo sąlygos. Galbūt pasaulyje dar niekada nebuvo pagaminama tiek daug prekių, nebuvo sukurta tokių modernių gamybos mašinų, tačiau tikrai galiu pasakyti, kad pasaulyje dar niekad nebuvo tiek skurdo.
XX amžiaus 6-7 dešimtmetyje skurdžiais, pagal Pasaulio banko kriterijus, buvo 200 milijonų žmonių. Paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje tokių buvo jau 2 milijardai. 200 turtingiausių pasaulio firmų valdo turtą, kuris lygus ketvirčiui viso pasaulio turto. Turčiai turtėja, skurdžiai skursta. Tik turčių darosi vis mažiau, o skurdžių – vis daugiau. Socialinė nelygybė didėja. Ar tai ir yra rojus, kurį mums paruošė neoliberalizmas?
Globalizacija skatina migraciją. Pastaroji pasiekė nematytą mastą. Daugėja žmonių, kurie neturi šaknų, tik persikėlimo košmarą atmintyje. Daugėja žmonių, kuriuos visą gyvenimą persekioja svetimumo jausmas, į kuriuos vietiniai, kaimynai žiūri kaip į vagis, atvykusius atimti jų duonos kąsnio. Priešiškumas tik didėja.
Kartu vyksta valdžios ir nusikalstamo pasaulio susiliejimas. Turto valdžia elgiasi kaip nusikalstama grupuotė, jaučiasi esanti aukščiau įstatymų, elgiasi taip, tarsi valstybė būtų jos koncernas. Valdžia išpažįsta neoliberalizmą ir kliedi apie ekonominį augimą, o valstybė atsisako paskutinių prievolių piliečiams.
Globalizacijos kabarete galime stebėti nacionalinės valstybės striptizą, kurio metu pastaroji nusimeta paskutinius savo įsipareigojimų rūbus. Galiausiai neliko nieko, išskyrus vienintelę funkciją – represyvią. Valstybė, perdavusi visą savo finansų tvarkymą transnacionalinėms korporacijoms, tarptautiniams fondams, nebeturi net galimybės amortizuoti skirtumų tarp skirtingų grupių. Natūralu, kad, užuot skyrusi lėšas viešajam gėriui, valstybė vis daugiau lėšų skiria represinio aparato stiprinimui. Nes jos svarbiausias uždavinys – kontroliuoti visuomenę.
VIII
Pirmoji stambi kliūtis globalizacijos kelyje – nacionalinė valstybė. Reikia sunaikinti viską, kas daro valstybę „nacionalinę“ – kalbą, kultūrą, ekonomiką, politinę struktūrą ir socialinį audinį. Turime pripažinti, kad nacionalinės valstybės šiandien primena kvailį, paleidusį šūvį šarvuotame kambaryje. Šis šūvis – tai globalios tvarkos kūrimas. Dabar kulka atšoka nuo sienų ir naikina patį šaulį. Ji nenurims, kol šis nebus sunaikintas.
Nacionalinės kalbos globalizacijos kuriamam pasauliui jau nereikalingos, būtina įtvirtinti naują universalią kalbą. Ne, tai net ne anglų kalba, kaip galėtų atrodyti – tai informatika. Visas kalbas reikia suvesti į vieną modelį, kurio pamatas informatika. Taip pat ir visos kultūrinės ypatybės, kurios daro daną danu, vokietį – vokiečiu, italą – italu, meksikietį – meksikiečiu, turi būti sunaikintos, nes jos trukdo globalizacijai. Svarstoma jau ne tai, kaip sukurti rinką prancūzams, rinką anglams, bet kaip sukurti bendrą rinką, kurioje visi, nepriklausomai nuo to, kur gyvename, galėtume vartoti tuos pačius produktus, o patys elgtumėmės kaip pasaulio, o ne savo valstybės piliečiai.
Visa tai, kas netinka rinkos ir informatikos logikai, yra naikinama. Ypač tai drastiška Europoje, kur valstybės turi senas kultūrines tradicijas. Ekonominiai klausimai dabar jau sprendžiami pasauliniu lygiu ir jokios autonomiškos valstybių ekonominės struktūros nebereikalingos. Ar yra, pavyzdžiui, Europoje likę didžių politikų, kurių nuomonė ką nors reiškia? Esu įsitikinęs, kad svarbiausi politiniai veikėjai šiandien yra Tarptautinis valiutų fondas, bankininkai.
Karo su nacionaline valstybe metu į draiskalus suyra ir socialinis audinys. Buvusią socialinę pusiausvyrą konkrečios visuomenės viduje keičia atskirų grupių, tokių kaip lesbietės, gėjai, migrantai, gynimas. Pasaulyje bandoma įtvirtinti tik vieną gyvenimo būdą. Pagrindine pramoga turi tapti informatika. Pagrindine žmogaus vertybe tampa savo kreditinių kortelių skaičiavimas, gamybinės bei vartotojiškos galios didinimas.
IX
Didysis paradoksas yra tas, kad globalizacija nepaverčia pasaulio viena visuma, tačiau jį suskaldo į daugybę fragmentų. Užuot atradę vis daugiau bendrybių, žmonės atranda vis daugiau skirtumų. Didėja įvairiausių mažumų skaičius.
Kiekvienas jaunas žmogus turi savo mėgstamą grupę, savo gyvenimo sampratą, pavyzdžiui, kiekvienoje valstybėje yra savų pankų ir skinhedų. Skirtumų dabar tik daugėja. Blogiausia, kad šiandien jaunam žmogui nesiūloma pažiūrėti į veidrodį ir pamatyti šalia skirtumų bendrumus. Jam siūloma žiūrėti tik į savą veidrodžio šukę. Taip valdžiai lengviau valdyti.
Pasaulinė rinka siekia paversti pasaulio teritorijas ne valstybėmis, bet prekybos centrais. Galima keliauti iš šalies į šalį ir atrasti tų pačių produktų. Jau nėra skirtumo tarp Sen Kristobalio ir Paryžiaus. Niveliavimas ir skaidymasis vyksta vienu metu.
Tai nacionalinių valstybių pabaiga. Ne tik jų. Tai pabaiga ir jas sudarančių žmonių. Visa, kas tėra svarbu – tai rinkos dėsniai. Jie nustato tavo vertę. Kiek gali pagaminti, kiek gali suvartoti, tiek ir tesi vertas. Orumas, pasipriešinimas, solidarumas – tai trukdo rinkai. Žmogus paverčiamas gamybos ir vartojimo mašina. Jis nenaikinamas tiesiogiai, bandoma sunaikinti bet kokį jo žmogiškumą.
Būtent todėl sakau, kad Ketvirtasis pasaulio karas – tai kova su žmoniją. Dalis žmonių – skurdžiausiose regionuose – naikinami fiziškai, atimant iš jų pragyvenimo pagrindą. Kiti – naikinami netiesiogiai, ištrinant iš jų visa, kas savita ir paverčiant juos rinkos sraigteliais, įteigiant, kad viltis, didvyriškumas, orumas – tai praeities dalykai, kurie jau esą seniai pralaimėjo.
Zapatistai dalyvauja Ketvirtajame pasauliniame kare. Jie kaunasi žmogaus pusėje ir yra įsitikinę, kad skirtingose pasaulio vietose dar liko žmonių, kurie nepasidavė. Tai žinoti labai svarbu. Tai – įkvėpimo šaltinis.
Parengė Andrius Navickas
