Tik-tak, tik-tak, tik-tak… Traukiniu važiuoti jaukiau. Traukinio ratų dunksėjimas atliepia širdies ritmą. Ant kelių – knyga. Skaitinėju, pasidairydama pro langą. Nutoldama į tolius, tai vėl sugrįždama savęsp. Visuomet, kai išsirengiu aplankyti Mamą, išsirenku Bronių Radzevičių. Jo „Vakaro saulę“. Pageltusio popieriaus knygelę. Aptrintą. Juo patikimesnę.
Radzevičiaus novelės – mano bendrakeleivės. Įsitveriu į jas tarsi į artimo žmogaus ranką. Manęs laukia skaudus susitikimas. Nepadeda jokie išankstiniai pasiruošimai. Liūdesys, persmelktas savigraužos, o gal net kaltės.
Mama guli lovelėj. Plaukeliai išsitaršę, šiandien dar niekas jos nešukavo. Bando pakelti galvą. Ar atpažįsta? Mato ne mane – seniai mirusią savo seserį. „Aldona“ – sunkiai beištaria. Dukters nebėra – ištirpo, pasiklydo atminties labirintuose. Gyvenimas sustojo kažkur pakelėj. Ne gyvenimas – atmintis užsikirto. Dabar ji klaidžioja laike, kai mudu su broliu dar tebebuvome vaikai. Kai mirė mūsų tėvas. Mama jauna liko našlė. Nebuvo lengva. Nedaug kas skubėjo padėti. Aldona, abu su vyru, skubėdavo. Visur, kur tik bėda…
Aldonos nebėra. Jau daugybę metų. Bet kažkurią jos dalį tebejaučiu. Globoja tuos, kuriems jau niekas kitas nebegali padėti. Mirusieji kartais yra arčiau už gyvuosius. Mamai šiandien esu Aldona. Laikau Mamos ranką – išdžiūvusią, geibią, tokią sumenkusią – kaip ir jos ryšys su gyvenimu. Nebesu jauna, bet vis dar dukra. Greit nebebūsiu, niekam nebebūsiu dukra. Būsiu mama, teta, močiutė. O dukra nebebūsiu. Niekad. Tiksi pavasaris. Vasara tiksi… Kiekviena diena – smiltelė smėlio laikrody. Tik to laikrodžio nebegalima apversti…
Kol laikau Mamos ranką, jos išblukusios akelės tyliai merkiasi. Ima kvėpuoti lygiai. Krūtinėj verdantys karkalai nurimsta. Miegas – gal tik snūduriavimas? – ramus lyg saugaus kūdikio. Bandau ištraukti nutirpusią ranką – vokai virpteli, tarsi būčiau pajudinusi netvarų laidelį, kuriuo teka gyvenimas. „Ma-ma-ma“, – nerišliai veblena, akys įsmeigtos į lubas. „Ar Tu ją matai? Ar matai mamą?“ – klausiu. Linkteli. Nepasukdama galvos. Manęs nebemato. Visi mirusieji čia pat. Artimesni. Tesu jų energijos, jų siunčiamos žinios laidininkas. Jau nebesu dukra. Jau niekam šiame pasaulyje nebesu vaikas…
Tik-tak, tik-tak… Pro langus bėga vasara. Mamai – paskutinė. Atsiverčiu Radzevičių. Žinau, kad ten, ekskavatoriaus išraustoj žvyro duobėj, sėdi berniukas ir skaito knygą apie senovės Graikiją. Nerenka aviečių, nežiūri karvių. Jam reikia skaityti, nes yra kažkas, ko jis negali pasakyti žodžiais, bet „tas kažkas turi būti svarbiau už viską“… O motina vaikšto nepažįstamo miesto gatvėmis, bet visuomet suranda savo vaiką, nes neša jam duonos. Sudiržusios rankos ilsisi ant stalo kaip rakandai. Valgyk, –pakartoja motina, bet berniukas negali nuryti gerklėj sustojusio kąsnio… Biliūniška vaiko kaltė „Vakaro saulėj“ nudažyta saulėlydžio liūdesiu, ilgesiu kažko, ko negaliu nusakyti. Ar tai ir yra išėjimo nuojauta?
Tik-tak, tik-tak, tik-tak… traukinio ratų ritmas ramina, nuglosto sugeltą širdį… Kodėl Radzevičius? Kodėl – dabar? Tuo pačiu ritmu trinksi mūsų skausmas, štai kas… Juo lesinu savo ilgesį, bandydama prisijaukinti. Gal kada nors galėsiu jį paglostyti?
Nebeturiu kur važiuoti. Bet… Kai labai skauda, sėdu į traukinį. Atsiverčiu Radzevičių… Jo „Vakaro saulę“… Kiek pasiblaškiusi, paskraidžiojusi saulėlydžio gaisuose, ilgesio paukštė nutupia man ant peties. Tik-tak, tik-tak, tik-tak…
Mano išėjusieji laimingi.
Taip sako mano širdis.
Juk šito ir norėjau?
