„Gyvenime niekada nebuvau ramus – vis kažką prisigalvodavau: tai piešti, tai drožinėti, tai augalus rinkti… Nuolatos atrandu kažką naujo, kas sudomina ir ilgam nebepaleidžia…“ – sako Krekenavoje, Panevėžio rajone, gyvenantis Algimantas Lūža. „Kaimo daktaras“ – taip paprastai jį vadina vietiniai gyventojai. Jau keturis dešimtmečius A. Lūža dirba šio krašto veterinarijos gydytoju, o per savo praktiką skersai išilgai išvažinėjo ne tik Panevėžio, bet ir aplinkinių rajonų miestelius bei kaimus.
Prieš keletą metų, pasiskolinęs fotoaparatą, A. Lūža išėjo į mišką „pamedžioti“. Dabar jo „trofėjų“ kolekcijoje jau dešimt parodų, kuriose įamžinta nepaprasto grožio Isos slėnio gamta.
Algimantą Lūžą kalbina Gediminas Kajėnas.
Kaip nutiko, kad prieš keletą metų įnikote į fotografiją?
Taip jau sutapo, kad tuo metu pradėjau dirbti Krekenavos girininkijoje su laukiniais gyvūnais: stumbrais, muflonais, danieliais, dėmėtaisiais elniais. Teko daug laiko praleisti miške stebint gamtą, gyvūnų elgseną, tiriant augalus, tad pagalvojau, o kodėl gi man viso to, ką pats regiu, neužfiksavus? Nuo to viskas ir prasidėjo…
Bet iki tol fotoaparatą rankose kada nors buvote laikęs?
Taip, dar sovietmečiu šiek tiek fotografavau su „Smena“. Tarnaudamas armijoje susipažinau su lietuviu, kuris atskleidė fotografavimo subtilybių, bet daugiausia mokausi dabar iš savo paties klaidų.
Tačiau pirma man visada buvo gamta, jos patyrimas. Fotografavimas – tai bandymas kitiems papasakoti apie tai, ką aš matau. Tai savotiškas žaidimas su gamta, mėginant „pagauti“ jos grožį, kaitą, stebint ir stebintis.
Nors esu kilęs iš Žemaitijos, tačiau Krekenavoje jau gyvenu keturis dešimtmečius. Isos slėnio gamta man tapo labai brangi ir, atvirai sakant, nebežinau, ar Aukštaitijoje yra kas gražiau. Tad fotografija – ir būdas atskleisti šio krašto gamtos įvairovę, parodyti ją, ir kartu išsaugoti.
Daug laiko praleidžiate gamtoje, todėl visiškai natūralu, kad Jūsų objektyvas dažniausiai ir krypsta į gamtos pastebėjimus?
Aš nežinau, ar šiuos darbus galima vadinti menais, man svarbu emocija, kurią patiriu visų pirma pats vaikščiodamas po mišką. Tai lyg terapija – gamtoje aš ilsiuosi, mano galva ir siela čia atsigauna. Visa tai aš išgyvenu tartum meditaciją – sugrįžimą į save.
Šiandieninis laikas žmogui kelia didelius iššūkius – jo gyvenime netrūksta įtampos, skubėjimo, nerimo. Kai rodau savo nuotraukas žmonėms, jie visų pirma dėkoja ne už patį vaizdą, bet už emociją, kurią fotografija jiems perteikia. Tai tartum priminimas, kad mūsų kasdienybėje yra ir kitas matas.
Jūsų krašte yra gan populiari medžioklė, tačiau pats tuo neužsiimate.
Ne, aš „medžioju“ fotoaparatu… Galų gale, esu juk veterinaras – mano darbas gydyti, tirti, bet ne žudyti. O ir poreikio aš asmeniškai tokio neturiu – juk maisto ar aprangos klausimus mes jau seniai esame išmokę spręsti kitokiais būdais…
Tiesa, medžiotojo bilietą turiu, bet ne Lietuvoje, o Kazachstane, kur bent kartą per metus nuvykstu į ekspedicijas. Kadangi ten milžiniški plotai, o ir gyvūnų įvairovė žymiai didesnė, be šautuvo į laukinę gamtą – nė žingsnio. Tad pagal visus musulmoniškus papročius buvau įšventintas į medžiotojus. Tačiau išvykdamas iš to krašto, savo bilietą ten ir palieku…
Ar galima sakyti, kad norint gamtoje „pagauti“ gerą kadrą, visų pirma reikia gerai išmanyti jos dėsnius, būti ne pašaliniu stebėtoju, bet natūraliu jos dalyviu?
Daug laiko praleisdamas gamtoje, galiu pasidžiaugti, kad neblogai ją pažįstu, tačiau iki galo perprasti jos, turbūt, neįmanoma. Visą laiką išlieka dalis paslapties – juk pražiopsota akimirka jau nebepasikartos, o jei ir bus kažkas panašaus, tai vis tiek jau kitaip…
Yra fotografų, kurie gamtoje vieno kadro gali laukti kelias dienas ar savaitę. Man toks požiūris yra visiškai svetimas. Atvirai sakant, net nematau tokios veiklos prasmės. Žinoma, laukimo savaitė gali atsipirkti – fotografui pavyks užfiksuoti nuostabią akimirką, „pagauti“ savo kadrą. Bet juk susitelkęs į vieną tašką jis nebemato visumos, viso to, kas vyksta aplink jį, čia pat prieš jo akis. Fotoaparatas man yra tik priemonė užfiksuoti akimirką, bet matyti reikia savo akimis.
Aš esu fotografas natūralistas, mane domina tai, kas vyksta savaime. Kas vyko ir vyks nepriklausomai nuo to, ar yra, kas tai mato. Pavyzdžiui, eidamas mišku, galvodamas apie kažkokius savo reikalus, staiga pamatau įdomios formos gulintį medį ar pražydusią gėlę. Kodėl aš tai pamačiau – nežinau, juk miške – tūkstančiai medžių ir gėlių?.. Kodėl mano žvilgsnis „užkliuvo“ būtent už šio? Tai labai įdomu. Nežinau, ar tai galima paaiškinti racionaliai. Žinoma, apsiskaitęs žmogus skubės išvesti kokią protingą teoriją, kuri atitiks jo domėjimosi sritį. Bet man tai visiškai nesvarbu. Man užtenka to, kad aš esu gamtoje, o ji yra manyje…
Ar tai reiškia, kad specialiai niekada nevykstate fotografuoti, tačiau fotoaparato eidamas į gamtą niekada nepamirštate?
Taip, būtent taip. Gamta man nėra kažkas kita, kažkas išskirtinio. Dėl savo darbo aš nuolatos būnu gamtoje: keliuosi anksti ryte, todėl dažnai matau saulėtekius, važinėju po kaimus, todėl regiu įvairius gamtovaizdžius, vaikštau miškais, o ten vaikšto ir visokia gyvastis – nuo kirminų iki stumbrų. Taip mes ir susitinkame…
Kas bus, nuo to nepabėgsi – tokio požiūrio mane išmokė kazachai ir dabar juo vadovaujuosi dirbdamas savame krašte. Mes dažnai pernelyg sureikšminame savo darbus, savo pastangas, rezultatų siekius. O juk viskas vyksta ir be mūsų įsikišimo. Gamta – tai nuolatinis kitimas. O žmogus – tai gamtos dalis. Mumyse taip pat kas akimirką viskas keičiasi. Tai aš ir vadinu natūralumu. Iš esmės juk žmogaus gyvenimas nelabai kuo ir skiriasi nuo kirmino, paukščio ar žvėries gyvenimo. Gal būtent todėl gamtoje žmogus jaučiasi lyg būtų sugrįžęs į namus. Žinoma, šį jausmą daugelis esame praradę. Bet tikrai ne visi…
Pavyzdžiui, žiūrint mūsų partizanų nuotraukas, vieni mato jų emociją, kiti aprangą, ginklus, treti pažįsta juos vardais ir slapyvardžiais. O aš jų veiduose matau gamtą. Juk didžioji jų dalis buvo kaimo bernai – iki išėjimo į mišką gyvenę gamtos vaikų gyvenimus. O, tiesą sakant, ir miške tas pats: 10 metų kovos su milžiniška karine jėga – kaip būtų buvę tai įmanoma, jei ne tampant visiškai natūralia miško, žemės dalimi…
Kuo, Jūsų manymu, gamtos fotografija skiriasi nuo kitų? Juk čia negali paprašyti gyvūno, kad akimirkai sustotų, kol fotografas pasiruoš, arba – kitas žmogus, atsidūręs miške, galvos tik kaip nepasiklysti, todėl nieko jis paprasčiausiai nematys.
Gamtos fotografas gamtoje turi jaustis kaip namie. Taip pat turi turėti įžvalgos, pastabumo dovaną. Juk čia veiksmas vyksta nuo pačios apačios – samanų, iki viršaus – medžių viršūnių ir dangaus.
Fotografui yra būtina intuicija, šeštasis pojūtis. Žmonija tai jau seniai yra praradusi, tačiau atskiras žmogus per savo kasdienę veiklą gali tai ir išsiugdyti. Man padėjo veterinaro praktika, kuria užsiimu jau daugiau nei 4 dešimtmečius. Kai pavyksta padaryti gerą kadrą – džiūgauju lyg vaikas…
O Jūsų, kaip veterinaro, patirtis padeda fotografuojant?
Ir dar kaip… Juk veterinaro darbas neapsiriboja tik gyvūno gydymu, mes turime išmanyti ir anatomiją, ir chemiją, ir biologiją. Šios žinios padeda geriau suprasti priežastis ir pasekmes, kurios daro įtaką gyvūno būsenai ar elgsenai. Dėl šių priežasčių aš galiu kai ką numatyti, kas turėtų įvykti, o tai man suteikia tam tikro pranašumo…
Jūsų fotografijose daugiausia užfiksuota laikinė gamta. Ar neplanuojate padaryti serijos iš savo, kaip veterinarijos gydytojo kasdienybės? Pamenu Aleksandro Macijausko albumą „Gyventi“ – ten buvo įspūdingų kadrų iš veterinarijos klinikų.
Aš juk negaliu pats savęs nufotografuoti… Tiesa, esu fotografavęs keletą savo kolegų, bet pastebėjau, kad nėra tokio laisvumo, kokį išgyvenu būdamas gamtoje. Vis dėlto, fotografuoti žmogų yra kas kita, nei fotografuoti laukinę gamtą.
Tiesa, šiandien praktiškai jau nebeliko „kaimo daktaro“ tipažo, – taip pas mus vadinamas veterinaras – koks egzistavo vos prieš kelis dešimtmečius. Aš dar turėjau laimės praktikuotis pas smetoninius veterinarus, kurie buvo ir žolininkai, ir medikai, ir psichologai. Iš jų ir pats mokiausi platesnio mūsų specialybės matymo. Todėl aš ne tik fotografuoju visokias žoles, bet jas renku, darau tinktūras, pritaikau jas savo praktikoje. Esu ištyręs daugiau nei tris šimtus augalų rūšių, chemines, toksines bei maistines jų savybes. Šios žinios dabar yra neatsiejama mano darbo dalis. Kaip mėgstu sakyti: medikai gydo žmogų, o veterinarai – žmoniją… Tačiau žmogaus fotografavimą dar paliksiu ateičiai…
Minėjote, kad susitikimuose mokyklose, kuriuose pasakojate apie gamtą bei rodote savo darbus, vaikai žiūri išsižioję, nes nieko tokio nėra matę. Ar tai reiškia, kad mes pamažu vis labiau tolstame nuo gamtos, nebepažįstame augalų, gyvūnų, nebežinome jų vardų?
Neseniai man skambino viena biologijos mokytoja ir paprašė sugalvoti keletą klausimų vaikams bei tėvams jos rengiamai viktorinai. Aš ir paklausiau: „Apibūdinti pečialindą, ausuotąjį kragą ir laukį“. Mokytoja neturėjo, ką pasakyti – man teko jai paaiškinti, apie ką čia kalbu. Tad jei biologijos mokytoja to nebežino, ką kalbėti apie kitus?
Kartais mane pakviečia į mokyklas, kur pasakoju apie mūsų krašto gamtos unikalumą, rodau savo nuotraukas, kalbu apie žvėris, paukščius, augalus… Vaikams tai – lyg pasakos, istorijos apie niekada negirdėtas ir seniai išmirusias gentis. Bet juk aš kalbu apie tai, kas yra visai čia pat, ką gali pamatyti išėjęs į artimiausią mišką. Žinoma, pažinimui reikia laiko, įgūdžių, pastangų, bet gamta nėra kažkas kita ir svetima mums, tai mūsų pačių dalis, todėl ją pažinti ir išmanyti – tiesiog būtina.
Ar galima sakyti, kad Jūsų darbai – tai ir edukacija, bandymas parodyti tai, ką mes pamažu pamirštame?
Tai priminimas to, kas pamažu nyksta iš mūsų kasdienybės. Ypatingai, kalbant apie miesto žmones. Aišku, yra žmonių, kuriems išėjimas į gamtą yra natūrali būtinybė – jie kaip baterijos pasikrauna ir toliau gali gyventi ir darbuotis mieste.
Kiti užsisukę savo kasdieniuose darbuose, įsipareigojimuose, visiškai atitrūksta nuo gamtos, o poilsį patiria prekybos centruose, kavinėse, kino teatruose. Kiekvienam savo. Bet, esu įsitikinęs, kad toldami nuo gamtos, mes tolstame nuo savęs pačių. Aišku, miestai yra natūrali mūsų civilizacijos raida, prieš tai kovoti būtų kvaila. Bet sugrįžimas į gamtą, bent trumpam, grąžina žmogų prie jo esmės, prie to, iš kur mes atėjome ir kur link judame…
Būnant gamtoje reikia pamiršti viską ir tiesiog leisti sau ramiai būti – kvėpuoti, ganyti akis, klausytis. Tai daro labai didelį poveikį – lyg gerą knygą būtum perskaitęs ar genialiai nutapytą paveikslą pamatęs. Paskui norisi dar ir dar tai patirti…
Tokia yra mano edukacija…
Pokalbis iliustruotas Algimanto Lūžos nuotraukomis
Ši publikacija parengta pagal projektą „Aštuntoji diena“, kurį remia „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“.
