Algirdas Kugevičius: „Tibeto budizmas man niekada nebuvo kažkas svetimo…“

Algirdas Kugevičius – vienas žymiausių vertėjų iš tibetiečių kalbos, per daugiau nei tris dešimtmečius į lietuvių kalbą išvertęs aštuonias religinės bei grožinės literatūros knygas, o į rusų – bemaž penkiolika pamatinių budizmo tekstų.

Kruopštaus jo darbo dėka lietuviškai šiandien galime skaityti VIII-ajame amžiuje parašytą „Tibeto mirusiųjų knygą“, XI a. gyvenusio žymaus tibetiečių jogo ir poeto Milarepos giesmes, taip pat Tibeto budizmo Gelugo tradicijos pradininku laikomo Conkapos veikalą „Nušvitimo kelio etapai“.

Apie pirmąsias pažintis su rytietiška literatūra, 3 tūkst. kilometrų kelionę, ieškant savojo kelio, budizmo praktiką, tibetiečių kalbos mokymąsi ir vertimus Algirdą Kugevičių kalbina Gediminas Kajėnas.

Didžiąją savo gyvenimo dalį skyrėte pagrindinių Tibeto budizmo tekstų vertimams į lietuvių kalbą. Papasakokite, kaip susidomėjote Tibeto religija ir kultūra. 

Baigęs Kauno 5-ąją, dabar V. Kudirkos, vidurinę mokyklą ir įstojęs į Politechnikos institutą, ėmiau domėtis krikščionybe, bet bažnyčiose nesilankydavau. Antrajame kurse mane suviliojo gilioji krikščionybės tradicija – misticizmas, kurį atradau lankydamasis pas Tėvą Stanislovą. Būtent iš jo gavau paskaityti Evelyn Underhill knygą „Mysticism“. Šio dvasininko bibliotekoje buvo nemažai mane dominusios literatūros. Beje, pirmąsias budistines knygas paskaityti taip pat gavau iš šio visiems dvasiniams mokymams tolerantiško vienuolio. Pamenu, Paberžės bažnytėlėje drauge su keliais draugais medituodavau jo pamokslus, kuriuose beveik nebuvo minimas Dievo vardas.

Maždaug 1975 metais mano tėvas Vytautas Kugevičius, kuris buvo architektas, baigęs ir Vilniaus konservatoriją, Kauno Viešojoje bibliotekoje skaitė paskaitas. Taip tarp bibliotekininkų atsirado „pažįstamų“, o kartu ir galimybė Tarpbibliotekiniame abonemente, net ir iš Maskvos Lenino bibliotekos, užsisakyti ir trumpam gauti mažai kam prieinamų mikrofilmų su rytietiška literatūra.

Kadangi mano mama, architektė Birutė Grubinskaitė-Kugevičienė, savo „biure“ senamiestyje turėjo kopijavimo aparatą „Erą“, su spausdinimo iš mikrofilmų įranga, aš galėdavau gan sparčiai atsispausdinti mane dominusias knygas ir dar tą pačią dieną mikrofilmus grąžinti bibliotekai. Beje, mikrofilmus išsinešti iš bibliotekos buvo draudžiama…

Netrukus su keliais bičiuliais įnykome į „samizdatą“ (liet. knygų „savilaidą“). Kiekvienas, gavęs kokią nors įdomią knygą, ją atsispausdavo, įrišdavo ir taip kaupdavome savo biblioteką, kurios knygas galėdavo paskaityti ir kiti, ieškantys gilesnės nei ta, kurią mums piršo sovietų santvarka, literatūros.

Beje, ir dabar iš anų laikų turiu išsaugojęs ne vieną anuomet tokiu būdų „pasidarytą“ knygą Rytų tematika.

O kokios tai buvo knygos, kurias Jūs spausdinote savilaidos būdu?

Mes kaupėme įvairią religinę, grožinę, istorinę literatūrą, taip pat religijotyrininkų bei etnologų veikalus. Asmeniškai mane domino visa, kas buvo susiję su Rytais: skaičiau apie čan ir dzen budizmą, japonų bei kinų poetų eilėraščius ir daug kitų panašių knygų.

Tačiau didžiausią įtaką man padarė ilgus metus Tibete gyvenusio amerikiečių antropologo, vertėjo Walterio Y. Evans-Wentz‘o keturios knygos: Milarepos bei Padma-Sambhavos biografijos, knyga apie šešias Naropos jogas ir „Tibeto mirusiųjų knyga“. Tai tibetietiškų tekstų vertimai į anglų kalbą, padaryti XX a. pradžioje. Juos versti antropologui padėjo jo dvasinis mokytojas Kazi Dawa Samdupas.

Beje, netrukus į lietuvių kalbą išverčiau mane labai sudominusią Lamos Anagarikos Govindos knygą „Foundations of Tibetan Mysticism“. Tai buvo pirmasis mano vertimas, kurį keliais egzemplioriais išleidome ir „samizdatu“.

Kada apsisprendėte labiausiai domėtis Tibeto budizmu?

Susipažinęs su W. Y. Evans-Wentz‘o veikalais. Jo knygos man padarė didžiulį įspūdį. Aš nuolat grįždavau prie jų skaitymo – žiūrėk, „apsuku ratą“, ir vėl šios knygos mano rankose…

Taip pat atradau ir įžymaus rusų budologo, puikaus pedagogo, mokėjusio sanskrito ir tibetiečių kalbas, F. Ščerbatskojaus bei jo mokinio O. Rozenbergo knygas, kurios padėjo kryptingai pasukti Tibeto budizmo linkme.

Rusijoje buvo ir šiandien tebėra labai stipri orientalistikos mokykla. O kokia situacija buvo sovietmečiu? Ar budistai, kaip ir kitų dvasinių tradicijų sekėjai, Sovietų Sąjungoje buvo persekiojami?

Žinoma, sovietmečiu budistai patyrė represijų. Pavyzdžiui, Sankt Peterburge 1904 metais buvo pastatytas budistų dacanas – šventykla ir vienuolynas, kuriame gyveno ir mokė žymūs lamos buriatai, kalmukai, tibetiečiai… Deja, 1935–1937 metais dauguma lamų buvo suimti ir kalinami, dalis jų net nuteisti mirties bausme. Tokia situacija buvo ne tik šiame dacane Peterburge, bet ir Buriatijoje, Kalmukijoje, Tuvoje…

1972 metais plačiai nuskambėjo Buriatijoje, netoli Baikalo ežero, gyvenusio mokytojo B. Dandarono byla. Tarp jo mokinių, beje, buvo ir du lietuviai – garsus vertėjas poliglotas Antanas Danielius (1941–2002) ir visame pasaulyje išgarsėjęs tibetiečių medicinos farmakognostas Donatas Butkus (1939–2016).

Šį įžymų buriatų mokytoją budistą, daug knygų parašiusį orientalistą bei vertėją, 1972 m. suėmė dėl tantrinio (ezoterinio) budizmo propagavimo ir bendruomenės, kurioje buvo daug vakariečių, įkūrimo. Pateikus sufabrikuotus kaltinimus, jis buvo nuteistas, ir 1974-aisiais mirė kalėjime. Beje, kelis mėnesius kalinamas buvo ir jo mokinys Donatas Butkus.

Taigi budizmui ir apskritai orientalistikai Sovietų Sąjungoje buvo padaryta didelė žala. Tiesa, Buriatijoje ir Kalmukijoje, kur budizmas gyvavo nuo seno, veikė vienas kitas vienuolynas, tačiau jie visi buvo stebimi. Tai, beje, vėliau ir pats patyriau.

1979 metais, ieškodamas būtent Tibeto budizmo praktikos, Jūs ir išvykote į Buriatiją?

Taip, man knietėjo praktiškai išbandyti budizmo mokymą. Artimiausias vienuolynas – Ivolginsno dacanas – buvo maždaug už 3000 km, netoli Buriatijos „sostinės“ Ulan Udės. Tiesa, kai jame apsilankiau, man šis vienuolynas nelabai patiko, nes iš knygų apie hinajaną, bendrąją mahajaną ir dzeną, buvau susidaręs gana asketiško budistų gyvenimo įvaizdį…

Tačiau likimas mane atvedė į anksčiau man visai nežinomą dacaną Aginsko apskrityje, Buriatų nacionalinėje apygardoje, kuris nuo ano vienuolyno nutolęs maždaug 600 km į rytus.

Iš pradžių apsigyvenau viešbutyje ir pradėjau reguliariai lankytis dacane, kur ir sutikau savo dvasinį mokytoją. Baigiantis kelionpinigiams, ant tvoros atsitiktinai aptikau skelbimą, kad vietinis paštas skubiai ieško darbuotojo. Taip tapau paštininku ir ėmiau savo budistinę praktiką derinti su kasdiene tarnyba nešiojant laikraščius, laiškus ir pensijų pinigus. Paštas man skyrė paprastą medinį namelį, kuriame ir apsigyvenau. Vėliau, nusipirkęs dviratį, savo darbą atlikdavau per tris keturias valandas, o likusį laiką galėjau skirti praktikai bei studijoms.

Kadangi šis dacanas buvo už penkių kilometrų, bent kelis kartus per savaitę jame lankiausi pas savo mokytoją Gombo Cybikovą bei jauną lamą Aldarą, baigusį studijas Mongolijoje, kuris tapo mano tibetiečių kalbos mokytoju.

Tibetietiškų tekstų, skirtų praktikai, gaudavau iš Mokytojo ir paprastų tikinčiųjų. Juos dažniausiai persirašydavau ranka. Tiesa, kai kuriuos gaudavau ir dovanų, mat pardavinėti tibetietiškus budistinius tekstus buvo ir yra draudžiama.

Jurga Ivanauskaitė yra sakiusi, kad susidūrimas su kita religine tradicija kartais yra ganėtinai pavojingas, netgi žiaurus. O kaip buvo Jums?

Žinoma, jei „perlenkiama lazda“, dėl pernelyg uolaus meditavimo vakariečiai atitrūksta nuo tikrovės, tai gali jiems turėti labai liūdnų pasekmių. Dažnai ir šiandien nutinka, kad žmonės savarankiškai ima praktikuoti jiems mažai suvokiamą tradiciją ir protu nuklysta į „tolimas lankas“, neturinčias nieko bendra su budizmu ar kitomis dvasinėmis tradicijomis. Būtent todėl Mokytojo, kuris perduoda mokymą tiesiogiai konkrečiam mokiniui, vaidmuo budizme yra be galo svarbus.

Antra vertus, „atsivertęs“ į Tibeto budizmą, aš nesusidūriau su kažkokia kita, svetima religija, nes tikiu, jog ankstesnių gyvenimų patirtis mums lemia polinkius vienam ar kitam mokymui, tradicijai ar religijai. Taip, manau, nutiko ir man.

Minėjote, kad vienuolyne teko susidurti ne tik su vienuoliais, bet ir su saugumiečiais.

Man atvykus į minėtą vienuolyną, jame gyveno maždaug 15 vienuolių – 7 senukai ir kokie 8 jauni vienuoliai. Visi jie buvo vietiniai buriatai ir savo kasdienius ritualus galėdavo atlikti laisvai.

Tuo tarpu vakariečiai atvykėliai buvo akylai stebimi. Visi žinojo, kad vienuolyne yra du saugumiečiai – vienas jų dirbo sargu, kitas – buhalteriu. Norint patekti į vienuolyną bei šventyklą, tekdavo pereiti pro sargo „postą“. Pirmąsyk jo paklaustas, kodėl čia atvykau, aš atsakiau, jog domiuosi buriatų kultūra, etnografija, tautiniu paveldu… Ši „kaukė“ man leido lankytis dacane „nebaudžiamam“.

Tiesa, man gyvenant Buriatijoje, mano mamą Kaune aplankė saugumietis ir ėmė klausinėti apie tikruosius mano išvykos į tą kraštą tikslus bei priežastis. Tačiau, gavęs aptakius mamos atsakymus, paliko ją ir mane ramybėje.

Kas lėmė, kad šalia budizmo praktikos pradėjote mokytis ir tibetiečių kalbos?

Mokytojas, kuris mane vadino Aliku, pasakė, kad norint geriau suprasti Tibeto budizmo filosofiją, man reikia būtinai išmokti tibetiečių kalbą. Mat, norint medituoti, reikia skaityti tekstus, kurie padeda vizualizuoti įvairias dievybes, iš jų sklindančius palaiminamuosius šviesos srautus, atlikti pasikliovimo Trijų Brangenybių – Budos, jo mokymo ir dvasinės bendruomenės – prieglobsčio praktiką ir t.t.

Iš pradžių įvairias maldas mokiausi atmintinai, nors menkai jas suprasdavau. Vėliau, minėto lamos Aldaro dėka ir Mokytojui paremiant, klasikinę tibetiečių kalbą pramokau gana neblogai.

Kaip žinia, tibetiečių budistų raštas VII amžiuje buvo sukurtas vienuolio Thonmi Sambhotos, kuris, nuvykęs į šiaurės Indijos budistų vienuolynus, jį ir sukūrė, stilizuodamas sanskritą. Senosios Tibeto religijos, bono, sekėjams jis vėliau, matyt, pasirodė toks puikus, jog jie perėmė jį iš budistų, nors turėjo ir senesnį raštą, egzistavusį Šanšuno karalystėje aplink šventąjį Kailašo kalną.

Kokios buvo Jūsų pirmosios tibetiečių kalbos pamokos?

Susidraugavau su minėtu lama Aldaru, taip pat savarankiškai gilindavausi į tibetietiškus tekstus, o nesuprantamas vietas aiškindavausi su juo. Parankinėmis mano knygomis buvo Sarato Čandra Daso tibetiečių-anglų kalbų žodynas ir Jurijaus Rericho gramatika „Tibetiečių kalba“.

O mano dvasinis mokytojas Gombo Badmajevičius turėjo talentą mokyti ir be žodžių. Būdavo taip: ateinu pas mokytoją turėdamas paruošęs klausimų, o iš jo išeinu jau žinodamas atsakymus, nors, dažniausiai, tų klausimų jam nespėdavau nė užduoti… Taip būdavo ir studijuojant tekstus.

Mano kalbos studijos apsiribojo klasikine tibetiečių kalba. Norint išmokti šiuolaikinę rašytinę ir šnekamąją tibetiečių kalbą, kurios gramatika ganėtinai skiriasi nuo klasikinės kalbos, reikia laiko ją perprasti betarpiškai bendraujant su pačiais tibetiečiais. Anuomet man gyvenant Buriatijoje, niekas dacane ja nekalbėjo, o Tibete ar Indijoje, kurioje dabar įsikūrė daug tibetiečių pabėgėlių, man kol kas gyventi neteko.

Jūs mokėtės tibetiečių kalbos, puikiai suvokdamas, kad nieko, ką išversite, negalėsite išleisti… Kam gi to reikėjo?

1981-ųjų vasarą, mano mokslams jau einant į pabaigą, iš tuometinio Leningrado į dacaną atvyko budizmu ir ypač tibetiečių medicina besidomintis jaunuolis Aleksandras Breslavcas. Su juo susidraugavome, pakeliavome, aplankėme šventąjį Alchanajaus kalną už kelių dešimčių kilometrų nuo Aginsko. Jis man papasakojo, kad Leningrade yra žmonių, besidominčių Tibeto budizmu. Vėliau, maždaug 1984 metais, su jais susipažinau lankydamasis Leningrade.

Sužinojęs, kad esu pramokęs tibetiečių kalbą, jis man patarė išversti garsiojo XIV–XV a. budizmo mokytojo Džė Conkapos „Didįjį nušvitimo kelio vadovą“, dar vadinamą „Didžiuoju Lamrimu“. Taip atsirado tikslas ir galimybė toliau gilintis į Tibeto budizmo filosofiją bei tęsti kalbos studijas, verčiant konkrečius veikalus.

Grįžęs į Lietuvą, Anykščių krašte, netoli Puntuko, gavau labai gerą „darbą“ saugoti vieną bemaž nebegyvenamą sodybą. Šeimininkai ten atvykdavo tik vasaroti, bet kiekvieną ar kas antrą savaitę man atveždavo maisto, taip pat dar mokėdavo 25 rublių „algą“. Gyvenau visiškai vienas tarp miškų. Tai buvo tikras užsisklendimo laikotarpis. Čia ir pradėjau versti „Didįjį Lamrimą“.

Pirmasis jo tomas rusų kalba pasirodė jau sugriuvus Sovietų Sąjungai, 1994 metais. Tai buvo kolektyvinis darbas, kurį atlikti labiausiai padėjo garsus budologas, mano bičiulis Andrejus Terentjevas. Dar iki Sovietų Sąjungos subyrėjimo su draugais peterburgiečiais spaudai buvome parengę keturis šios knygos tomus iš penkių. Paskutinė, penktoji, knyga pasirodė, berods, 2001 metais. Dabar šis veikalas Rusijoje dvitomio pavidalu išleistas jau tris kartus.

Taigi, nors ir menkai tikėjomės savo darbo rezultatų, mus lydėjo sėkmė…

Beje, pirmieji mano vertimai iš tibetiečių kalbos – „Milarepos giesmė“, Končogo-Tenpadronmės „Posmai apie nepastovumą“ ir keli kiti glausti tekstai – pirmiausia pasirodė lietuvių kalba. Nepriklausomybės pradžioje jie buvo publikuoti savaitraštyje „Literatūra ir menas“ bei žurnale „Krantai“. 1998 metais buvo išleistas pirmasis „Mažosios Tibeto budizmo antologijos“ tomelis lietuvių kalba, į kurį ir sudėjau šiuos vertimus.

Na, o „Nušvitimo kelio etapai“ – Vidutinės apimties Lamrimas lietuvių kalba pasirodė 2013-aisiais. Į šį vertimą įtraukiau daug medžiagos iš „Didžiojo Lamrimo“ ir papildžiau išsamiais paaiškinimais.

Koks apskritai yra rašytinis Tibeto kultūros palikimas?

Didžiąją dalį sudaro religiniai ir filosofiniai tekstai, išversti iš sanskrito kalbos arba parašyti vienuolynuose. Tačiau nemažai yra ir istorinių bei medicinai skirtų tekstų.

Be jokios abejonės, yra ir grožinės literatūros. Antrasis „Mažosios Tibeto budizmo antologijos“ tomelis, kurį išleidome 1999 metais – kaip tik tokios literatūros pavyzdys. Jį sudaro tibetiečių folkloras – „Stebuklingojo numirėlio pasakos“ bei eiliuoti liaudies išminties posakiai, užrašyti XIII amžiuje gyvenusio garsaus Sakjos tradicijos mokslininko, įvairių traktatų autoriaus Sakja Panditos.

Ar Tibeto kultūroje požiūris į šventuosius raštus kažkuo skiriasi nuo mūsiškio?

Knyga yra šventas dalykas. Niekas knygų nededa ant žemės ar kėdės, nevalia knygos ir peržengti ar laikyti nepagarbioje vietoje. Tibeto budizmo tradicijoje šventieji tekstai yra gerbiami labiau nei šventųjų atvaizdai. Ant knygos negalima dėti net Budos statulėlės.

Suirę ar nuo senumo išblukę tekstai gali būti tik sudeginami, bet ne metami į šiukšlių dėžę. Toks budizmo požiūris į šventuosius tekstus nesiskiria nuo kitų religijų tradicijų.

O apskritai, ar per tekstą galima pažinti kitą kultūrą? Štai Jūs kalbate apie Tibeto budizmą – o jis juk iš esmės yra dvasinė patirtis.

Žinoma, budizmas – tai, visų pirma, dvasinė praktika. Saviugda. Vien knygos mažai gali padėti dvasiai. Be abejo, budizmą galima studijuoti ir moksliškai, remiantis vien knygomis bei savuoju intelektu. Tiesa, tokiu būdu galima pažinti budizmo filosofiją, bet ne jo esmę.

Štai kodėl budizme toks svarbus yra Mokytojo vaidmuo: jis gali paaiškinti nesuprantamus dalykus, kuriuos mokinys perskaito knygose, ir padėti jam neišklysti iš dvasinio kelio. O svarbiausia, būdamas įžvalgus psichologas, gali skirti konkrečiam asmeniui tinkančias praktikas.

Iš esmės knygose yra atskleidžiama ankstesnių kartų patirtis, įgyta per dvasines praktikas bei analitinį mąstymą. Šventieji tibetiečių tekstai, kurių dauguma versti iš sanskrito, turi labai aiškią paskirtį – skaidrinti protą, gilinti įžvalgą, padėti atsikratyti žalingų emocijų, jas permainant į nušvitimo galias.

Ar sekate tai, kas šiandien vyksta Tibete?

Taip, šiek tiek seku. Žinau bendrąją situaciją. Daug žinių atskrieja apie susideginančius bei kasdien nuo kinų komunistų genocido kenčiančius tibetiečius…

Pastaraisiais metais Jūs išvertėte ir lietuvių kalba buvo išleistos bent penkios Tibeto budizmo knygos, atskleidžiančios esminius budizmo filosofijos principus, aiškinančios meditacijos pagrindus, supažindinančios su skirtingų budizmo mokyklų požiūriais. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje budizmas yra gyvas?

Taip, Lietuvoje jis jau gyvas. Tikrąja budizmo pradžia mūsų šalyje galima laikyti praeito amžiaus septintojo dešimtmečio pradžią, kuomet dvasinių praktikų perdavimus iš garsaus buriatų mokytojo Bidijos Dandarono gavo du pokalbio pradžioje jau minėti mokiniai – A. Danielius bei D. Butkus.

Dabar į Lietuvą atvažiuoja daug garsių mokytojų – ne tik tibetiečių, bet ir japonų, vietnamiečių, korėjiečių… Kai įvairių tėkmių dabar yra tiek daug, budizmu besidomintiems žmonėms sunku išsirinkti ne tik dvasinius Mokytojus, bet ir asmeniškai artimas kryptis, kelius, takelius… Gal todėl čia dažnai pasitaiko ir snobizmo…

Ši publikacija parengta pagal projektą „Aštuntoji diena“, kurį remia „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“.