Turbūt ir tau yra nutikę taip: skubi iš namų, staiga ima ir ištrūksta visos marškinių sagos, konvulsišku judesiu besiaunant batą, jis įplyšta, vienu brūkštelėjimu nepataisomai užstringa striukės užtrauktukas, tau alkūne atsitrenkus į arbatos puodelį, jis lyg raketa tėškiasi nuo stalo į šalis, išspjaudamas žoleles lyg nuodus, ir tada, lėkdamas į automobilį ar autobusą, pamažu supranti, kad per visą gyvenimą taip ir neprisijaukinai savojo tyliojo kalno drugelio. Nunarinęs galvą, su šia mintimi sliūkini virš nutilusio dangaus, įsispyręs į suplyšusius batus, storų plieninių siūlų padrikais dygsniais tvirtai užsiuvęs širdies kiaurymes. Eini kur akys veda: kartais atsitrenki į akliną sieną, kartais apsuki tai vieną, tai kitą prastos būklės tiltą, o kartais sustoji prie upės ir bejėgiškai stebi savo seniai pamirštą valtelę – suskilusią, apleistą ir vienišą. Nejučia, nesąmoningai pradedi klausytis šalia siūbuojančio apkerpėjusio klevo, kad ir kaip jis tau nepatiktų. Vis gi, juk tai yra medis, kad ir koks sutręšęs bebūtų. Vis gi, juk tu esi žmogus, kuriam duota plėsti save pagal Kūrėjo valią bei duotus talentus tiek, kiek reikia, per tam tikrus etapus ir ciklus.
Prisijaukinti šį tylos drugelį – tai gyventi visa širdimi taip, kaip tai supranti, jauti, išgyveni. Nors man sunkiai sekasi jaukintis tokią kasdienę pilnatvės būseną, tačiau leidžiu šiam drugeliui būti kažkur šalia, netoli, kad galėčiau nors ausies krašteliu girdėti jo sparnelių plazdėjimą virš bedugnių. Leidžiu jam kalbėti garsiau už bejėgiškumo, nesaugumo jausmą, nerimą, ir padrąsinti. Tokiu būdu leidžiu sau toliau jį jaukintis, po truputį, po vėžlio žingsnelį, kad ir su baime ir gėda. Tokiais trumpučiais momentais pakeliu mintis aukštyn į marmurinį saulės rato skliautą, kur kryptingai tekančios tylos gausmas blyksi akimis vos užčiuopiamomis krištolo žvaigždutėmis, ir kylu drugeliu per vieną kalniuką, kitą, sekantį… Galų gale per patį didžiausią – Tylųjį, kol randu savo vietą saulės rato centre kažkur virš perregimos viršūnės smaigalio. Tuomet socialinio darbo srities mokslininkės tyrėjos Brene Brown mintis, jog „stokos priešingybė yra pakankamumas“, arba tai, ką ji vadina „gyvenimu iš visos širdies“, atsiskleidžia per gyvą dvasinę patirtį.
Bet tam, kad gyventum iš visos širdies, visų pirma turi atrišti visus tuos susivijusius siūlų mazgus, nes tau reikia būtent tų siūlų, kad iš jų nusimegztum naują drabužį. Tai yra darbas, reikalaujantis titaniškos kantrybės bei ryžto, – jokie kiti siūlai negali pakeisti tau duotųjų, jokie kiti drabužiai nepakels savivertės kitų akyse. Tie kiti esantys šalia tavęs yra tik atspindys tavo stokos ar pakankamumo, ir tik Tas, kuris tau davė šiuos siūlus, geriausiai žino, kas tu esi bei ko tau reikia, kad gyventum pilnatvėje. Tam, kad prisijaukintum savąjį didžios išminties sielos drugelį, nereikia kitų sutikimo, įvertinimo, karštų aplodismentų ar kokio kito triukšmingo įsikišimo su fanfaromis. Tai yra tavo drugelis, kuriuo gali geriausiai pasikliauti, niekas kitas neturi teisės jo išnaudoti tarsi kokį žaisliuką, paspirti lyg nieko vertą šiukšlę į kampą vos tinkamai progai pasitaikius, niekas negali nuspręsti už tave, kaip tau augti, kokios spalvos sparnelius turėti, kokiu greičiu ar kokioje vietoje derėtų plazdėti. Kiti gali tik palydėti, paraginti, įkvėpti ar iš patirties patarti, tačiau niekada tai neatstos tavo paties širdies polinkių, ėjimo tempo, įgytos unikalios patirties.
Gyventi iš visos širdies – tai panerti giliau nuo nepakankamai apgalvotų pasirinkimų, beprasmybės jausmo, darboholizmo, patologiškos atsakomybės nudaužto paviršiaus, kuriuo kasdien miname lyg per duobėtą kelią. Kai darbų lavinos spaudžia ir taip nuvargusius pečius, o vienas rūpestis vejantis kitą nubloškia bet kokią menkiausią mintį apie pabuvimą tyloje, maldą ar kontempliaciją, stoka įgauna vis didesnį svorį. Stokoje jautiesi pažeidžiamas ir nusivylęs. Stoka išskaido vidinį ir išorinį pasaulį taip, kad nebeišgali atpažinti jokių tarp savęs ir supančios aplinkos jungiančių gijų. Tuomet dėkingumą užtemdo nepasitenkinimas, atleidimą – pyktis, priėmimą – savigrauža, davimą – vartojimas, empatiją – abejingumas, džiaugsmą – neviltis. Ir nors tas kažkur netoli širdies plazdantis drugelis mirksi savo visa reginčiomis akutėmis pro užkietėjusį luobą stokos jausmo, vis vien kabiniesi į tą paviršių, kuriame nėra nieko, išskyrus slegiančios tuštumos jausmą. Tai – tik viena patirties pusė. O kiek nuvertinta mažų patyrimų, kurie, pažiūrėjus iš kito taško, išaugino tave tokį, koks dabar esi.
Nuolat susiduriu su šia problema pastebėti bei pasidžiaugti tais mažais darbais, kuriuos nuveikiau iš visos širdies, kadangi toji tamsioji patirties pusė nusveria visas gyvenimo duotas dovanas. Kai jas išvynioju, negaliu atsistebėti tuo, ką turiu: per ieškojimus radau naujus talentus, draugus, įgyjau neįkainojamus patyrimus, sutikau didžius gyvenimo mokytojus, kuriuos galbūt dar ir ne visiems lemta sutikti. Didžiausia problema slypi tame, kad nedrįstame ar vengiame tas dovanas išvynioti ir apžiūrėti iš visų pusių. Vis dėlto, širdį praplečia ne pačios dovanos, o tai, kaip tu jomis pasinaudoji, – tai yra įrankis, ne koks ekspozicijai skirtas daikčiukas, kai gali sau didžiuotis turįs va kokį tai dalykų dalyką, mojuoti juo ant scenos pakylos žiopliems žiūrovams, tačiau mažai dėti pastangų įgūdžiams su šiuo įrankiu išvystyti. Su šiuo įrankiu reikia dirbti visą gyvenimą, pasitelkus Kūrėjo valią. Be šios valios, visi tavo darbai bus lyg muilo burbulai, paleisti į orą tik tam, kad susprogtų vos pakilę.
Kaip taikliai pastebėjo psichologė L. Vėželienė, kurios tinklaraštyje „Gyvoji psichologija“ randu daug tokių pat taiklių įžvalgų, „jau gana įprasta, kad žiemkenčio filosofiją propaguoja žiniasklaida, giminės užstalėje, troleibuso keleiviai, bet kai jaunos merginos kančios perkreiptais veidais šoka meilės kankinių šokius… ir gausi žiūrovų salė džiaugsmingai ploja!“ Gyvenant pagal tokio pobūdžio kančios filosofiją, kalbėti apie tylos kalno drugelio prisijaukinimą nėra prasmės, kadangi jis neišgyventų tokiomis sąlygomis, kuriose veši žmogaus ūgio piktžolės, arba, šiuo žiemkenčio atveju, niekas neišgyventų ledynmečiu, nes niekas neišaugtų įšalusioje žemėje. Tokiame „šabakštyne“ arba ledu nuklotoje žemėje, nėra vietos vaisingam grūdui užaugti ir pamaitinti drugelį tomis gyvybiškai svarbiomis maistinėmis medžiagomis.
Gyventi pilna širdimi – tai kasdien ją maitinti geromis intencijomis, atsigręžimu į kitą, nuoširdžiu rūpesčiu, vietoje to, kad diena iš dienos, kąsnį po kąsnio, nuolat gromuliuotum tas pačias savo ydas. Iš savo patirties galiu patvirtinti, kad toks nesuskaičiuojamą kartų ragautas „maistas“, tokia žiemkenčio būsena, veda tik į klampų negatyvą, į dvasinę ir fizinę savidestrukciją, vietoje to, kad visą šį laiką verčiau skirtum daug naudingesniems užsiėmimams. Juk ir laukiniam augalui pakanka šiek tiek saulės, geros dirvos, drėgmės bei kito šalia esančio draugo augalėlio, kad jaustųsi ramus ir saugus. Kam sau kelti tokius lūkesčius, kurie tik dar labiau sustiprina nepakankamumo jausmą? Tad žiemkentys turi mokytis išeiti iš „graužtuko“ stadijos, ne mazochistiškai kentėti didžiuodamasis ir demonstruodamas savo išaukštintą kančią kitiems, ar atvirkščiai, užsidarydamas, atsiskirdamas su savo kančia pats sau vienas ankštame urvelyje, bet atsigręžti į saulę ir po truputį, mažais gurkšneliais, gerti ją ir dvasiai gyvybės teikiantį tylos lietų, kad dirva būtų paruošta drugeliui prisijaukinti.
Pamaitinus sielą šviežiu, švariu, jai naudingu maistu, tokiu kaip malda, meditacija, kasdienėmis pakylėjančiomis, ne lyg rūgstančio pieno mintimis, bei veikla, kuri teikia jėgų, o ne išsiurbia paskutinius gyvybės syvus, tampi savyje lengvesnis, stipresnis, jaučiantis tvirtą pamatą po kojomis, atviresnis savo ir kitų pažeidžiamumui. Taip stokos jausmas susitraukia iki mažo juodo taškelio ir atsiranda daugiau vietos priimti įvairias patirtis už jų nebeužkliūnant, bet leidžiant joms tave lydėti pirmyn, nepaisant to kartais užgulančio svorio. Ne kartą iki kaklo neįklimpti stokos jausme man padėjo atsigręžimas į save, kaip antrąjį sužeistąjį „aš“ ir jo stebėjimas iš aukštesniojo „aš“ pozicijos, galiausiai – iš To, kuris mane sukūrė, perspektyvos. Tokiu būdu regi kitu žvilgsniu – plačiau, paprasčiau, tuo pačiu ir subtiliau, toliau savo ankštos dėžutės, kurioje neretai prikuriame su realybe prasilenkiančias išvadas: „Mus supa dalykai tokie, kokie jie yra. Naktį stebėdami dangų, juk nekeliame klausimų apie tai, kokios žvaigždės yra geros, o kokios blogos, kaip gerai ar blogai yra sudaryti žvaigždynai“ (A. Watts).
Lygiai taip pat neverta ieškoti trūkumų ten, kur jų nemato tavo aukštesnysis „aš“ bei Kūrėjas, kaip lygiai taip pat nėra prasmės vis iš naujo „virškinti“ kitų neretai neadekvačiai primestus vertinimus apie tavo silpnybes, kurios, galbūt, žvelgiant iš aukštesnio požiūrio taško, laikomos stiprybėmis. Verčiau leisk sau pakilti virš to gaudžiančio tylos gausmo, pasilypėti žingsneliu aukščiau tylos kalnu, kartais pabūti su tuo užgriuvusiu svoriu jame neištirpstant, neperdegant nuo jo sukeltos ugnies, netraumuojant savęs tarsi daužytumeisi į bokso kriaušę. Taip pat leisk tave lydinčiam drugelio sparneliui prisiliesti prie krentančios žvaigždės ir perduoti ją kitam kaip paraginimą kopti toliau. Nes gyventi iš visos širdies – tai ne vengti to, kas tave supa, ar tai būtų teigiama, ar neigiama. Gyventi pilna širdimi – tai išdrįsti visur ir visuose įžvelgti stiprybes, kad ir kiek minusų norėtųsi iškelti. Tai nėra lengva, jei gyveni pagal žiemkenčio nusistatytą programą, tačiau su laiku ateina suvokimas, jog gyvenimas pilnatvėje suteikia daug daugiau vidinės laisvės ir džiaugsmo, nei jokia kita aplinkos įdiegta ar paties susikurta paviršutiniškų nuostatų rolė.
