Regresijos atvejis
Norint, kad liberali, atstovaujamoji valdžia funkcionuotų, vien laisvų rinkimų nepakanka. Politinio proceso ir individualios laisvės rezultatai: galios, privilegijų ir nuosavybės paskirstymas taip pat turi būti suprantama kaip tam tikra, gilesne prasme išreiškiantys vertybes, valdančias individų gyvenimus. Norint, kad savivaldos idėja būtų įgyvendinama, reikia, kad ji apimtų ir privatųjį, ir viešąjį sektorių. Jei taip nėra, jei viešąjį gyvenimą organizuojantys principai iš pažiūros turi mažai ryšio su principais, formuojančiais privatų gyvenimą, tada turime „susvetimėjimą“, anomiją, ir nusistovėjusių valdžios principų išnykimą.
Milton Friedmanas, savo argumentais gynęs Hayeko kraštutinę liberalistinę poziciją, rašė, jog laisvas žmogus „nepripažįsta jokio nacionalinio tikslo, išskyrus atvejus, kai tai yra konsensusas tikslų, kurių piliečiai siekia pavieniui“. Jei jis rimtai vartoja terminą „konsensusas“, tada, ko gero, jis nori pasakyti, jog tarp piliečių egzistuoja stiprus vertybių homogeniškumas, ir kad šios vertybės suteikia atitinkamą pavidalą įvairioms visuomenės, politikos ir ekonomikos institucijoms. Jei taip yra, tada tikrai yra taip, kad „nacionalinis tikslas“ automatiškai ir organiškai išauga iš pačios visuomeninės santvarkos. Kažkas panašaus atsitiko tada, kai liberalus kapitalizmas buvo pačiame jėgų žydėjime, gyvybingas ir pasitikintis savimi. Tačiau ar taip tebėra ir šiandien? Nemanau – lygiai taip pat manau, kad ponui Friedmanui „konsensusas“ reiškia ne daugiau, kaip paprasčiausią savanaudiškų tikslų sankaupą. Tokioje akloje ir atsitiktinėje aritmetikoje suma laisvai išplaukia iš dėmenų, o jos legitimumas yra be galo abejotinas.
Vidinis dvasinis laikų chaosas, kurį tokį galingą padarė paties kapitalizmo varomosios jėgos, nihilizmą padaro lengva pagunda. „Laisva visuomenė“ Hayeko prasme masiškai gimdo „laisvas dvasias“ – neturinčias moralinio pagrindo, bet vis vien varomas pirmykščių moralinių siekių. Tokie žmonės gali pridaryti pačių iracionaliausių veiksmų. Man susidaro įspūdis, kad slegiamos šiuolaikinio gyvenimo įtampos, ištisos mūsų gyventojų klasės, – o labiausiai už viską – išsilavinusios klasės, – įžengia į tai, ką griežtai klinikine prasme galima pavadinti infantiliškos regresijos stadija. Sulig kiekvienais metais viešasis diskursas tampa vis kvailesnis ir irzlesnis, tuo tarpu žmogiškos emocijos – akivaizdžiai nevaldomos. Kai kurie iš protingiausių mūsų universiteto profesorių šiandien garsiai sako tokius dalykus, kuriuos jeigu prieš dvidešimt metų būtų išsakę jų studentai, jie tikrai būtų sulaukę švelnaus ir mandagaus pabarimo.
Reformuojanti dvasia ir koservatyvusis idealas
Ir vis dėlto, nors šiandien liberalaus kapitalizmo situacija atrodo tokia nesaugi, ji tikriausiai dar ilgai išliks, kad ir todėl, jog modernioji era nesugebėjo pasiūlyti jokių įtikinamų alternatyvų. Socializmas, komunizmas ir fašizmas pasirodė esantys arba utopinės iliuzijos, arba niekingos apgavystės. Tad mes dar turėsime laiko – nors tai ir nesitęs amžinai, nes jau nemaža jo išeikvojome. Šiandien mūsų situacija nelabai skiriasi nuo tos, kurią aprašė Herbertas Croly`s savo veikale Amerikietiškojo gyvenimo pažadas (1912):
„Mūsų nacionalinio Pažado esmę sudarė… gerėjanti gyventojų ekonominė padėtis, kurią užtikrino demokratinės politinės institucijos ir iš to kylantis moralinio ir visuomeninio gyvenimo gerinimas. Šių daugeriopų privalumų turėjo būti pasiekiama paprasčiausiu apsišvietusio amerikiečių tautos verslumo išlaisvinimu. … Amerikietiško Pažado įvykdymas buvo laikomas neišvengiamu, nes jis buvo paremtas žmogaus prigimties savanaudiškumo ir prigimtinio gerumo deriniu. Kita vertus, jeigu mūsų nacionalinio Pažado įvykdymas jau nebegali būti laikomas neišvengiamu, jeigu jis turi būti laikomas ekvivalentišku sąmoningam nacionaliniam tikslui, o nebe nepermaldaujama nacionaline lemtimi, tada iš to neišvengiamai išplaukia tai, kad pasitikėjimas, glūdėjęs individo savanaudiškume, tam tikru mastu buvo išduotas. Tada nebegali būti jokios iš anksto numatytos harmonijos tarp laisvo ir gausaus privačių poreikių tenkinimo ir moraliai bei socialiai trokštamų rezultatų siekimo.“
Crol`io šiandien beveik niekas neskaito. Jis buvo liberalus reformatorius, siekęs iš esmės konservatoriškų tikslų. Taip pat, kaip ir pusę amžiaus anksčiau Matthew Arnoldas, – o jo šiandien irgi beveik neskaito. Nė vienas jų nepatektų į tradicines liberalios ar konservatoriškos minties antologijas. Manau, kad tai tik liūdnai patvirtina liberalių ir konservatyvių įsitikinimų bergždumą. Ir man dėl to labai gaila. Nes jeigu tarp mūsų privataus ir viešojo pasaulio dar kada nors, mums gyviems esant, užsimegs bendras ryšys, – jeigu dorybei lemta atgauti prarastąjį patrauklumą, – tada, manau, jog toks reformų dvasios ir konservatyviojo idealo derinys būtų žutbūtinai trokštamas dalykas.
Aš sąmoningai vartoju žodį „konservatyvus“. Nors nepatenkintieji mūsų civilizacija išreiškia save „išlaisvinimo“ ir „lygybės“ retorika, po šiuo paviršiumi galima aptikti stiprų tvarkos ir stabilumo ilgesį – tik, suprantama, legitimios tvarkos ir legitimaus stabilumo. Šia prasme stiprėjantis skeptiškumas ekonominės plėtros ir technologijos inovacijų atžvilgiu man atrodo pats įtaigiausias. Toks skeptiškumas buvo būdingas konservatyviems liberalaus kapitalizmo kritikams nuo XIX a. pradžios. Šį skeptiškumą sutinkame Coleridge`o, Carlyle`io ir Newmano veikaluose – jį demonstruoja visi, kurie įsitikino, kad neįmanoma priimti „pažangios“ žmonijos istorijos ar socialinės evoliucijos sampratos. Gal šiandieniniai kitaminčiai ir laiko save itin pažangiais; tačiau šiai kategorijai niekaip negalima priskirti tų, kurie labiau akcentuoja ne „paprastą“ materialinį praturtėjimą, o „gyvenimo kokybę“. Mat pažangos idėja moderniojoje epochoje visada reiškė tai, kad gyvenimo kokybę neišvengiamai pagerins materialinė gerovė. Abejoti tuo reikštų abejoti politine modernybės metafizika ir pradėti ilgą kelią atgalios į ikimodernią politinę filosofiją: Platoną, Aristotelį, Tomą Akvinietį, Hookerį, Calviną ir t. t. Man atrodo, kad ši kelionė yra visai reikalinga. Galbūt čia mes atrasime kai kuriuos elementus, kurių labiausiai reikia dvasiškai nuskurdusiai civilizacijai, kurią sukūrėme ant to, kas kadaise rodėsi esą tvirti buržuaziniai pamatai.
Parengė Rūta Tumėnaitė.
Tekstas skelbtas rinktinėje Moralė ir politika: neokenservatyvusis požiūris, sud. A. Navickas, Vilnius: DPI – 2005.
