Kun. Juozas Zdebskis (1929 – 1986) – vienas įtakingiausių XX amžiaus Lietuvos dvasininkų. Disidentinės kovos už tikėjimo laisvę dalyvis, vienas iš Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos įkvepėjų, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narys. Jis buvo aršiai persekiojamas sovietinės valdžios, o galiausiai nužudytas imituotoje avarijoje. Kun. Juozas buvo ne tik drąsus kovotojas už laisvę, bet ir nuostabus sielovadininkas, pogrindinių rekolekcijų vedėjas.  Tai fragmentas iš magnetofono juostelėse įrašytų kun. Juozo 1977 m. rekolekcijų vienuolėms.

Pradėti šias rekolekcijas noriu klausimu – ar iš tiesų siekiate kasdien tobulėti? Ne viena iš jūsų vienuolijoje jau seniai, daugiau nei dešimt metų. Ar galite sakyti, kad per tą laiką tapote bent dešimt kartų artimesnė Dievui? Ar tikrai einate šventumo keliu ir galbūt po kurio laiko jus jau galima bus kanonizuoti? Na, tos, kurios vienuolyne jau dešimt metų ar daugiau, turėjote ne tik pasiekti Šv. Tereselės lygį, bet ir pralenkti. Ši nuostabi šventoji į vienuolyną įstojo labai jauna ir jame iki mirties teišbuvo devynerius metus. Tai reiškia, žvelgiant matematiškai, kad dalis jūsų ją jau tikrai turite būti pralenkusios. Aišku, jei tik uoliai einate šventėjimo keliu. Sesės, jei taip nėra, jei kasmet, kasdien nežengiate į priekį paskui Viešpatį, tai ar nedera rimtai susimąstyti, ką darote su savo gyvenimu?

Rekolekcijos kaip tik ir yra toks metas, kai mes skatinami mąstyti, pažvelgti į savo gyvenimus, Net jei pats prasčiausias kalbėtojas veda rekolekcijas, jei jis nenutoka nuo Šventojo Rašto, nuo Bažnyčios mokymo, tai vis vien būna kokia nors mintis, kuri kaip sėkla turi kristi į mūsų širdis.

Prisiminkime pasakojimą apie sėjėją. Jis sėjo sėklas ir jų likimas buvo skirtingas. Vienos krito ten, kur negalėjo įleisti šaknų, kitas užgožė piktžolės. Daigai buvo, bet dingo. Ar ir mums taip nenutinka? Ar tikrai sugebame būti ta derlinga dirva, kur sėkla galėtų subręsti ir duoti vaisių?

Sesės, didžiausias pavojus mums visiems – pražiopsoti gyvenimą. Tarsi kažkas vyksta mumyse, bet mes blaškomės, žengiame vieną žingsnį į priekį du atgal, Kokios priežastys? Sakau jums, turime labai rimtai tuo susirūpinti. Mes pamirštame, kad gyvenimo nebebus galima pakartoti. KIekvienas mūsų veiksmas, žodis išliks amžinai. Net jei mes ką ir ištaisysime, tai jau bus naujas žodis ar veiksmas. Visas gyvenimas praeina nejučiomis ir tiesa ta, kad visada mirtis žmogų užklumpa netikėtai.

Daugybę kartų pats įsitikinau, bendraudamas su kitais žmonėmis, kad mirtis paprastai būna netikėta. Jei net gydytojas sako, kad liko diena gyventi, ligonis viliasi, kad galbūt dvi, kad dar bus laiko. Man į širdį įstrigo vienas mirštantis senelis. Jis buvo nugyvenęs gražų gyvenimą ir gulėjo mirties patale. Jis pats tvirtai jautė, kad mirtis artėja. Jis atliko išpažintį, priėmė komuniją, prie lovos buvo jo artimieji ir paskui jis paprašė žvakės, nes jau miršta. Padavėme jam tą žvakę ir matėsi, kad žmogus supranta, kad jau tuoj, kad artėja ta žemiškos kelionės pabaigos akimirka. Paklausiau senolio, ar jam nebaisu? Žmogus, kuris ką tik atliko atgailą, priėmė Švenčiausiąjį, su visais atsisveikino, tarsi tobulai pasiruošė iškeliauti, man paskė, kad labai baisu. Jis žengė į nežinią ir tai baugino. Kaip bus išspręsta jo byla Paskutiniajame Teisme? Jeigu net tokia mirtis, sąmoninga, kai žmogus supranta, kas su juo darosi, kai ruošiasi, kelia baimę, tai kaip turėtume bijoti netikėtos mirties, kai tenka išeiti visai tam nepasiruošus?

Draugas kunigas pasakojo, kad važiavo motosciklu ir išvydo avariją. Susibūrę žmonės laukė greitosios pagalbos, o ant žemės gulėjo du vyrai. Kunigas pasiteiravo,a r gali kuo jiems padėti. Viena siš jų dar atliko išpažintį, o kitas tik rusiškai nusikeikė ir pasakė, kad jam jokios pagalbos nereikia. Po dvidešimties minučių jis mirė. Man net baisu įsivaizduoti, ką jis turėjo jausti tą akimirką, kai amžinybės šviesa pradėjo jam šviesti ir viskas jam tapo aišku, kai jis suprato, kokią siaubingą kvailystę ką tik padarė,

Sesutės, kiek daug žmonių miršta, stengdamies negalvoti, nukreipti savo mintis kažkur kitur. O kaip mes gyvename? Rekolekcijos – tai kartu yra proga suvesti gyvenimo balansą ir galiu jums pasakyti, kad lengviausia tai daryti, kai į savo gyvenimą žvelgi iš mirties perspektyvos. Jei norime išmokti gyventi išmintingai, turime išmokti į savo gyvenimą žiūrėti iš mirties taško. Tada visai kitaip viskas atrodo, daugelis dalykų pasidaro aiškūs, daug lengviau atskirti, kas nuo pikto, kas nuo Dievo.

Labai svarbu, kad skirtume laikui mąstymams ir mąsttomajai maldai. Ji neturi būti labai sudėtinga. Prisiminkime, kad Šv. Teresė Avilietė turėjo tik vieną mąstomąją maldą, skirtą apmąstyti Tėve mūsų maldai. To jai visiškai pakako visam gyvenimui.

Tokios maldos esmė – atrasti motyvus, kurie gali stipriai paveikti mano jausmus. Mes visi žinome, kad blogio nereikia daryti, kad reikia daryti gera, Paklaustas, kiekvienas taip atsakys. Tačiau atrandame Šv. Pauliaus skundą, kad jis daro ne tai, ką nori, bet tai, ko nenori. Taip būna visų mūsų gyvenimuose. Kiekviena nuodėmė yra jausmų audra. Pagunda niekada tiksliai nepasako, kur ji veda. Jei Šėtonas atėinų pas mu sir paskaytų, kad siūlo keliauti paskui jį, mes tikrai atsisakytume. Tačiau kiekviena pagunda ateina pridengta, Ji yra melagingas pažadas.

Pavyzdžiui, drugelis skrenda į žvakės šviesą tikrai ne todėl, kad nori sudegti. Jis ieško šviesos, jis galvoja, kad čia ras laimę, Jį valdo smalsulys. Mes gerai žinome kiekvienos nuodėmės konstrukciją. Paprastai paskui puikiai suvokiame, kad nereikėjo taip daryti, kad taip kenkėme sau. Tačiau tai galime suprasti jau tada, kai jausmų audra yra praėjusi, nest ą akimirką, kai nusidėjome, mes nematėme visumos, buvome susitelkė tik į tam ttikrą tašką, išgyvenome jausmų audrą.

Žmogus sukurtas džiaugsmui ir laimei. Tačiau nusidėjėlis supainioja tikrą džiaugsmą ir jo regimybę. Jis mato kažką viliojančio prieblandoje, rūjke ir nusprendžia, kad surizikuos, kad galbūt laimės daugiau.

Mąstomoji malda turi mums padėti išgryninti jausmus, įnešti skaidrumo, padėti mums geriau matyti tai, kas gera, kas teikia džiaugsmą. Na, o rekolekcijų tikslas – padėti mums nepražiopsoti gyvenimo. Deja, vien tas faktas, kad esate vienuolės, jus neapsaugo nuo galimybės pražiopsoti gyvenimą. Čia nepakanka geros aplinkos, reikalingos ir pačio žmogaus pastangos, apsisprendimas gyventi taip, o ne kitaip. Kartais, žvelgiant žmogišku žvilgsniu, labai sunku suprasti, kodėl žmogus pražiopsojo gyvenimą. Tarsi buvo nebloga dirva, ji buvo laistoma, ravimos piktžolės, tačiau sėklos nedavė derliaus. Žmogaus prigimtis yra paslaptinga šventovė ir be paties žmogaus sutikimo, apsisprendimo čia nieko negali padaryti aplinkiniai, gerriausios institucijos.

Kokią taktiką taiko Šėtonas? Jis bando nukreipti dėmesį. Visa bedieviška propaganda veikia tokiu pat metodu – ji bando nukreipti dėmesį nuo to, kas svarbu, į nereikšmingus dalykus. Propagandos tikslas neleisti žmogui būti mąstančiu. Galiu drąsiai sakyti,a kd šiandien svarbiausia problema – išlikti mąstančiais žmonėmis ir tik tai užtikrins, kad prie Nemuno krantų dar skambės lietuvių kalba, gyvens mūsų tauta.

Parengė Andrius Navickas.

Žurnalas ATEITIS.

 

One Comment