Viena pažįstama mergaitė probėgšmiais žvilgtelėjo į veidrodį ir suriko: „Gad! Atrodau kaip bomžas!“ Jos draugė prisimerkusi nuskenavo veidą ir pagyrė: „Ne kaip bomžas, o kaip bamžara!“ Nuaidėjo juokas. Man šis groteskas pakuteno ausį.
Kalbėti taisyklingai, vartoti pasyvųjį lietuvišką žodyną, vengti piktžodžių, raiškiai tarti ir tinkamai kirčiuoti – moksleivio pažadas persikėlęs į suaugusio gyvenimą. Jei be norminės kalbos vartojimo dar mokėtume ir sklandžiai dėstyti mintį taptume pirmojo įspūdžio meistrais – ištarėme žodį ir susipakavome pašnekovą į vidinę švarko kišenę greta savo vizitinės kortelės. Graži kalba turbūt yra viena ryškiausių įvaizdžio detalių, deja, sunkiai įgyjama.
Žodis, ištartas vaikiško šlifo, ar jau pagyvenusio tembro, su patoso nuojautom, aštriai kirčiuotas, dažniausiai į mikrofoną kalbino širdį kiekvienos valstybinės šventės rytą. Turbūt tada išvesti jį iš virtuvės ir tapo kilniausia tautine pareiga. Gražiai gimtąja kalba kalbantis nepažįstamasis pelno nepaaiškinamą pagarbą ir neužtarnautą pasitikėjimą, o susitikusi su lituaniste drauge negaliu atsitraukti nuo jos pasakojimo nė kavos gurkšniui, švari ir lengva, labai inertiška jos kalba prikausto mane kaip nuobodžiaujantį vaiką pasiglemžia žaidimas. Galbūt kiekvienam lietuviui kliuvo šiek tiek to mokyklinio skiepo reaguoti į kalbos grožį, gaila tik, ne kiekvieną lietuvį mokykla išmokė puoštis kalba.
Klausydama mokyklinių autoritetų regėjau lietuvišką žodį stūksantį greta bažnyčių, plazdantį virš altorių, aidintį vėjo lopšinėje glostančioje Just. Marcinkevičiaus klonius ir arimus. Žodis, tai kraujo lašas ant baltos staltiesės, tautos vienybės simbolis, įrankis tavo sąžinei sakyti tiesą. Vis tik, kadaise giliai širdin įsmigę laukas, pieva, kelias, upė šiandien sugrįžta labiau priekaišto nei pasididžiavimo aidu. Kasdienė komunikacija sulipdyta iš pauzių, žvilgsnių, gestų ir vos kelių pasikartojančių ritminių kombinacijų – paduok/ ko nori/ myliu, atitolino nuo nuosavos minties iliustracijų, poezijos ir žinoma liaudies dainų. Galvoje ošia gatvė, bet ne kalba.
Mūsų šventas kalbos monumentas meta milžinišką, vėsų šešėlį ant mažyčio žmogaus. Jos įkvėpimai telkšo numirusioje, nuostabioje praeity, iš kurios savo tobula fabula ji išdidžiai reikalauja uolaus paklusnumo. O gal pats laikas išsižadėti pareigos, kurios ištikimai nevykdai? Leisti sau prabangą įliet gyvenimui kūrybos, netvarkos, žaismės, net maišto. Jei į savo kalbą žvelgtum kaip į individualų savo bruožų rinkinį, o ne ryškintum vis tautos, vis ne savo veidą? Jei paliktum baimę nusikeikti tame pačiame tvarte kuriame gimei? Jei skolintumeisi žodžius, svetimus, bet taiklesnius ir žaismingesnius už lietuviškus atitikmenis, kurie dėl savo amžiaus įgavo nuobodos ir moralo konotacijų. Jei savo lietuviškoj padailintoj barzdoj įveltum ir savą dailią prakalbą, paties surankiotą ir niekam nebūdingą? Kiek daug dar padorumui esame skolingi šnekėti normiškai, o kiek mažai teturime pasaulietiškos laisvės įgarsinti savo eklektiška šnekta Europos skersvėjus. Žinoma, ne žemių derlumu ir ne šalies gražumu gyvuoja tautos, bet šiandien kryžkelėj jau nebe du takai, o kas gi ta kalba be manevro – skaidrus vanduo be duženos dugne, meilės laiškas be ašara sulietos raidės, vis ta pati nuspėjama eilutė vakaro kupletuose.
