Rašytoja Katherine Applegate: „Jei vaikui patinka tavo knyga – esi visiška roko žvaigždė“

Amerikiečių vaikų ir paauglių rašytoja Katherine Applegate (g. 1956 m.) mūsų skaitytojams žinoma į lietuvių kalba išverstomis knygomis „Zoja trokšta permainų“, „Džeikas sužino“ (abi iš anglų kalbos vertė Irena Buivydaitė-Kupčinskienė, Alma littera, 2002) ir Niuberio medaliu apdovanotu romanu „Tas vienintelis Aivenas“ (iš anglų k. vertė Ina Rosenaitė, Alma littera, 2014). K. Applegate – itin produktyvi autorė, kai kurias savo knygų leidžianti pasirašydama įvairiais slapyvardžiais, jaunųjų amerikiečių skaitytojų vertinama už savo mokslinės fantastikos, fantasy žanro ir nuotykių romanus, knygų serijas.

2013 m. Amerikos bibliotekų asociacijos skiriamu Niuberio medaliu apdovanotoji knyga „Tas vienintelis Aivenas“ sulaukė didelio dėmesio ir susidomėjimo ne vien kaip grožinės literatūros kūrinys, bet ir kaip tam tikras meninis manifestas, ginantis narvuose ir cirkuose laikomų gyvūnų teises. Aivenas – ne autorės išmonė, o tikrai gyvenęs pilkanugarių gorilų patinas. Gimęs Afrikos džiunglėse, Aivenas dar mažiukas buvo atgabentas į Ameriką, kur dvidešimt septynerius metus praleido uždarytas stikliniame narve, stovinčiame prekybos centre. Po tiek metų, pragyventų ribotoje erdvėje ir nematant kitų savo rūšies atstovų, galiausiai, kilus visuomenės pasipiktinimui ir įsikišus gyvūnų teisių gynėjams, gorila buvo perkelta į Atlantos zoologijos sodą (JAV), kur paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido drauge su kitomis gorilomis.

Siūlome pokalbį su rašytoja Katherine Applegate: apie Aiveną, neįprastus knygų kūrimo etapus ir geriausią pasaulyje skaitytojų auditoriją.

Kada pirmą kartą išgirdote apie Aiveną?

Perskaičiau apie Aiveną laikraštyje „The New York Times“ daugiau nei prieš porą dešimtmečių – tuomet, kai laikraščiai dar buvo gaminami iš popieriaus. Tai buvo prieš perkeliant Aiveną į Atlantos zoologijos sodą, man rodos, 1994 m. Straipsnį išsikirpau ir įmečiau į dėžutę, kurioje buvo ir milijonas kitų idėjų knygoms.

Kas jus sudomino perskaičius apie Aiveną?

Jo istorija man buvo širdį verianti ir aš sekiau ją spaudoje bei per televiziją  keletą vėliau sekusių metų, domėdamasi, kaip ji plėtojasi. Aivenas prekybos centre esančiame narve buvo izoliuotas visus 27 metus, ir žmonės pagaliau ėmė suprasti, kad nelaisvėje laikomiems gyvūnams reikia jų rūšies atstovų draugijos. Tačiau Aivenas nebuvo iškart išleistas: ilgai truko bylinėjimosi kova, kol žmonės ėmė aistringai protestuoti, net ir mano tuomet dar maži vaikai rašė entuziastingus protesto laiškus. Galiausiai Aivenas pateko į Atlantos zoologijos sodą, kuriame gyvena didžiausia gorilų populiacija mūsų šalyje.

Ar knyga apie Aiveną iškart pavyko tokia, kokią ją įsivaizdavote?

Na, man prireikė šiek tiek laiko suprasti, kaip ją parašyti. Turėjau apsispręsti, ar rašyti „laikraštinį“ variantą, ar fantastinį pasakojimą apie gyvūnus, kuriam reikėtų daugiau antropomorfiškumo. Galų gale man patiko mintis suteikti galimybę pasakoti pačiam Aivenui, panaudojant jo tikrąją istoriją kaip atspirties tašką.

Aiveno balsas – poetiškas, erdvus. Ar sunku buvo juo kalbėti?

Kai jau žinojau, kokia tai bus knyga, jo balsas radosi gana lengvai. Gorilos dėl savo sudėjimo gali pasirodyti bauginančios, tačiau jos išties nuostabios ir labai švelnios. Norėjau, kad Aiveno balsas atlieptų tą ramų orumą, su kuriuo man asocijuojasi gorilos. Ir man patinka rašyti trumpučiais fragmentais. Suvokiau, kad Aiveno balsas man puikiai tiko. Jis yra kelių žodžių gorila.

Tikriausiai skaitytojams būtent ir patiko tai, jog „Aiveno…“ istorija pasakojama pirmuoju asmeniu. Ar svarstėte kitus šios istorijos papasakojimo būdus?

O taip, išbandžiau viską. Rašiau knygą ir trečiuoju asmeniu, rašiau ją įvairiausiais pirmojo asmens balsais, taip pat – dideliais pasakojimo skirsniais. Pasakykite bet kokį kitą galimą šios istorijos pasakojimo būdą, ir galiu lažintis, kad būsiu jį išbandžiusi.

Istorija knygoje parašyta lyg prozinės poezijos forma.

Man svarbu pirmiau atrasti knygos struktūrą, net prieš atsirandant siužetui. Mąstau apie tai, kaip knyga atrodys, koks jausmas bus ją skaityti. Galbūt toks požiūris man padeda kalbant apie reikiamų žodžių pasirinkimą.

Tačiau kai žvelgiu į romanus su besidriekiančiomis begalinėmis istorijomis, kartais… Mano vyras štai baigė rašyti 500 puslapių knygą. Man tai kelia nuostabą, nes tai lyg simfonija, o aš labiau mėgstu kamerinę muziką. Tiesiog aš mąstau kitaip ir man atrodė, kad jei jau dirbu ties gyvūno balsu, šis turėtų būti kuklus ir poetiškas.

Visgi aš tiesiog taip rašau. Štai kodėl man patinka tviteris – tikrai galiu susitvarkyti su šimtu keturiasdešimčia ženklų. O štai feisbukas man yra „o, Viešpatie, juk tai nepalyginamai daugiau darbo, negaliu ten lįsti“.

O ar svarstėte galimybę Aiveno istoriją papasakoti ne kaip grožinės literatūros kūrinį?

Mano bandymai rašyti ne grožinę literatūrą nebuvo labai sėkmingi. Kartą ketinau parašyti knygą apie dramblius, gyvenančius savanoje: buvau jau parašiusi kokius du skyrius, kai suvokiau, kad ėmiau išgalvoti pasakojamus dalykus. [ Juokiasi]

Vienoje pasakojimo vietoje Aivenas sako, kad kartais jis pamiršta kas esąs ir klausia, ar jis yra žmogus, ar gorila, pastebėdamas, kad nors žmonės turi daugiau žodžių, nei jiems iš tiesų reikia, visgi jie neturi žodžio jam, Aivenui, įvardinti. Ar sutinkate, kad Aiveno siekis suvokti savo tapatybę yra pagrindinė knygos tema?

Visiškai sutinku. Iš tiesų, toji vieta puikiausiai nusako knygos esmę.

Man nepatinka matyti nelaisvėje laikomus gyvūnus ar cirko dramblius, einančius gatve iškilmingoje eisenoje. Kai gyvūnai yra uždaryti narvuose, prarandama tai, kas jie iš tiesų yra. Žinoma, zoologijos sodai nėra tobulas sprendimas, tačiau tai mūsų sugalvota išeitis. Laimei, zoologijos sodas, kuriame savo paskutinius gyvenimo metus praleido Aivenas, – nuostabi vieta. Tačiau ir ji nėra tobula.

Ar rašydama knygą apie Aiveną lankėtės Atlantos zoologijos sode?

Iš tiesų lankiausi, vieną kartą. Buvo lietinga, šalta diena, o Aivenas itin nemėgo šalto oro. Juk jis buvo gimęs Afrikoje. Stovėjome su dukra lietuje, besitikėdamos neįtikimo dalyko, kad Aivenas išlįs ir mes bent trumpam jį pamatysime. Daugelis kitų gorilų išlindo, bet Aivenas taip ir nepasirodė. Tačiau buvo kažkaip netgi džiugu galvoti, kad pagaliau, po visų ilgų metų, kai neturėjo tam galimybės, dabar Aivenas galėjo bent šiek tiek pats valdyti savo gyvenimą.

Ko, tikitės, vaikai pasisems iš Aiveno istorijos?

Tikiuosi, jie supras, kad reikia labai daug drąsos išlikti ištikimam pačiam sau, kai esi vienišas, kai aplinkybės niūrios. Tikiuosi, juos padrąsins tai, jog Aivenas galiausiai atsidūrė ten, kur jam labiau pritiko būti.

Požiūris į nelaisvėje laikomus gyvūnus per šiuos metus pasikeitė į gerąją pusę, tačiau tai buvo labai lėtas pokytis ir kai kurių gyvūnų likimai vis dar kelia širdgėlą.

Galiausiai, norėčiau, kad vaikai nustotų melsti savo tėvus, kad šie juos nusivestų į cirką. Tai mane džiugintų labiausiai.

Tikrasis Aivenas mirė 2012 m. rugpjūčio 20 dieną. Gražu ir liūdna, kad būtent tais metais pasirodė ir jūsų knyga apie šią gorilą. Jūs dalyvavote Aiveno pagerbimo renginyje, tiesa?

O, tai buvo taip jaudinančiai graudu! Ir tik vos vos trūko, kad nebūčiau ten sudalyvavusi, nes, žinote, kai praneši šeimai, kad šoki į lėktuvą dalyvauti gorilos laidotuvėse, į tave gali pažiūrėti su neslepiamu išgąsčiu.

Ten buvo galbūt šimtas žmonių, susirinkusių iš visos šalies. Tarp jų buvo Aiveno prižiūrėtojas ir primatologas, kuris daugiausiai prisidėjo prie Aiveno perkėlimo į zoologijos sodą. Ten buvo daug ir šią gorilą tiesiog mylėjusių žmonių, buvo tokių, kurie užaugo nuolat jį matydami prekybos centre, kur lankydavosi būdami maži, mojuodami Aivenui per stiklą…

Ten buvo didelė siena su padėkos laiškais, daugelis jų buvo parašyti vaikų, per vidurį tos dienos buvo Aiveno nuotrauka. Pasirodo, jis buvo nemenkas išdaigininkas. Aivenui nepatiko sušlapti kojas ir nepatiko drėgmė, tad kai eidavo į lauką drėgnu oru, jis pasiimdavo šiurkštaus audinio maišą (šiuose maišuose į zoologijos sodą buvo pristatinėjama kava), pasitiesdavo jį po užpakaliu ir rankomis, ir taip slydinėdavo po aptvaro teritoriją. Tad ant sienos kabėjo ir maišas, simbolizuojantis Aiveno išėjimą.

Buvo miela matyti, kad tie visi žmonės susirinko dėl gorilos, nors jos gyvenimas daugeliu atžvilgiu ir buvo tragiškas.

Kaip jūs rašote knygas, kaip vyksta kūrybos procesas? Ar iš pradžių sukuriate personažus, ar istoriją, kurioje vėliau apsigyvena personažai?

Esu keistoka tuo, kad pirmiausiai galvoju apie pasakojamos istorijos formą. Pirmiausiai įsivaizduoju „pastolius“ – stilių, žodžių skambėjimą puslapyje, kaip tie puslapiai atrodo – net prieš apsispręsdama dėl personažų ar siužeto.

Dažnai ant savo stalo turiu šūsnį – 20 ar 30 – knygų, ir galvoju apie tai, kaip man patinka pirmojo asmens balso skambesys knygoje A, trumpi skyreliai knygoje B, lyrinių žodžių pasirinkimas knygoje C. Lyg kurčiau receptą iš to, ką turiu po ranka.

Žinoma, visas tas personažų ir siužeto reikalas taip pat svarbus. Tiesiog man šie dalykai išryškėja vėliau, proceso metu.

Esate parašiusi nemažai knygų įvairaus amžiaus jauniesiems skaitytojams. Ar yra skaitytojų amžiaus grupė, kuri jums pati mieliausia?

Pradinės mokyklos amžiaus skaitytojai. Pati geriausia auditorija planetoje.

Koks didžiausias gėris rašant skaitytojams vaikams?

Jei vaikui patinka tavo knyga – esi visiška roko žvaigždė.

Ką patartumėte pradedantiems rašytojams?

Tai geriausias darbas pasaulyje. Tačiau jis sunkus – sunkesnis, nei atrodo. Reikia storos odos, kadangi „ne“ girdėsite dažniau nei mažas vaikas. Reikia mokėti įsiklausyti – tam, kad galėtumėte kritiškai žvelgti į savo pačių kūrybą ir tam, kad žinotumėte, kas vaikams priimtina. Ir reikia būti sąžiningam, nes vaikai nesąžiningumą užuodžia per mylias.

Ir vienas išbandytas bei teisingas patarimas: nuolat skaitykite. Kiekviena knyga gali jus išmokyti to, kas tinkama ir netinkama rašant.

Rizikuokite. Rašykite drąsiai. Nusiteikite, kad jums nepasiseks – dažnai ir smarkiai.

Ak, taip – ir tegu tai veža.

Parengė Diana Gancevskaitė

Šaltiniai: middlegrademafia.com, publishersweekly.com, www.slj.com