Kas yra savanorystė? Ką ji duoda tokia veikla užsiimančiam žmogui? Gal tai smagus laiko leidimas, o gal – neįkainojama patirtis? Apie tai pokalbis su prabėgusių Lietuvos jaunimo dienų ir Marijos radijo savanore Aiste Karpyte.
Nuo ko prasideda savanorystė? Kaip tapti savanoriu? Kaip pradėti savanorišką veiklą – ieškoti organizacijų, bendraminčių ar kitaip?
Pirmiausiai, manau, kad savanorystė prasideda nuo šeimos. Joje mes vienas kitam besąlygiškai turėtume padėti, nereikalaudami kažkokio atlygio. Tad, jeigu to nėra, nežinau, ar „mokėsime“ savanoriauti kažkur kitur. Antra, svarbu savęs paklausti – kodėl aš noriu savanoriauti? Kai žmogus sugeba atsakyti į šį klausimą ir turi patirties šeimoje, iškyla prioritetai, kuriais žmogus vadovaudamasis gali save kažkur realizuoti. Paskui, galima žvelgti į kitus dalykus – ar žmogus turi laiko savanorystei, kas jam patinka ir panašiai.
Tapimas savanoriu, manau, yra ir sunkiausias, ir kartu lengviausias savanorystės dalykas. Priklauso nuo to, kiek atsakingai žmogus žiūri į savanorystę. Vienas pažįstamas yra pasakęs, kad savanoriu tampi tada, kai pasakai – taip – kažkokiai veiklai, vėliau tai tampa įsipareigojimu. Atrodo, kas čia yra pasakyti – taip. Egzistuoja įsivaizdavimas, kad bet kada gali pasitraukti, nevykdyti savo įsipareigojimų, daryti darbus atmestinai ir pan., juk niekas už tą atliktą darbą tau nesumokės. Todėl, labai svarbu suprasti, kad tos savanorystės pirmiausiai nori tu pats ir tau pačiam jos reikia. Taigi, jeigu į savanorystę žiūrėsim atmestinai, savanoriu yra labai lengva tapti, tačiau, jeigu žiūrėsim truputį giliau ir atsakingiau, tai yra pakankamai sunkus sprendimas.
Mano pati pirmoji, jeigu galima taip sakyti, oficialioji savanorystė buvo 2013 m. Vilniaus Danske Bank maratone, pamenu buvau atsakinga už pirmąją medicininę pagalbą. Tiesa, į tą savanorystę mane tiesiog užrašė draugai ir smalsumo vedama sutikau, ir pasirašiau šiam nuotykiui. Taigi, tai buvo tiesiog smagus laiko leidimas. Po šios savanorystės dažniau įsitraukdavau į kitas savanoriškas veiklas, tačiau iki 2016 metų vasaros pabaigos tai buvo daugiausiai sporto renginiai, Santariškių klinikos ir studentiška iniciatyva „Šaukštas medaus“. Tada rugpjūčio mėnesį įsitraukiau į Lietuvos jaunimo dienų savanorystę komunikacijos komandoje. Iš tiesų, tą kvietimą pamačiau socialiniame tinkle facebook „Kataliko balso“ paskyroje. Nežinojau, ką reiškia prisidėti prie didelio renginio gimimo, tačiau sritys, kurios buvo nurodytos skelbime man buvo priimtinos ir mačiau tame prasmę, tai nusprendžiau pabandyti laimę ir parašyti, kad norėčiau prisijungti. Tiesą pasakius, teigiamo atsakymo nesitikėjau, kadangi tikrai yra žmonių, kurie ne kartą jau savanoriavo tame renginyje ir turi patirties, tačiau atsitiko tai, ko nesitikėjau, ir rugsėjo pradžioje jau keliavau į pirmą susitikimą.
Taip pat 2016 metų paskutinį rudens mėnesį prisijungiau prie „Marijos radijo“ savanorių komandos. Visgi, šiai savanorystei „pasirašiau“ tik po pusės metų nuo pirmojo kvietimo prisijungti į savanorių gretas, nes šiai savanorystei reikėjo subręsti tam, kad tai nebūtų tiesiog skubotai priimtas sprendimas. Taigi, savanorystė arba pati tave susiranda, arba ją surandi per skelbimus internete, socialiniuose tinkluose, aukštojoje mokykloje, parodose ir pan., bet kokiu atveju, manau, kad pirma savanorystė galėtų būti su geru draugu ar pažįstamu – drąsiau ir galima pasidalinti išgyvenimais.
Kas yra savanoris? Kuo skiriasi savanoris nuo ne savanorio? Ar kiekvienas gali būti savanoriu? Ko reikia, kad juo taptum?
Pirmiausiai, savanoris yra žmogus. Tai labai svarbu nuolat priminti sau. Kodėl sau? Todėl, kad žmogus suprastų, kad jis turi ribas – šeimos, laiko, sugebėjimų, poilsio ir kt. Tikrai yra atvejų, kai žmogui taip patinka savanoriauti, kad jis savanorystę laiko prioritetu šeimos atžvilgiu – kai savanoriauja, gauna vis naujus savanorystės pasiūlymus, su jais sutinka, o seniai pamiršti tėvai vis laukia, kada galės su savo vaikais pasidžiaugt arbatos puodeliu ir mamos skaniai iškeptu obuolių pyragu. Todėl svarbu, kad savanoris turėtų ir žinotų savo ribas, kadangi kitu atveju, manau, kad jis tampa savimyla, kuris tik nori patenkinti savo poreikius, kurie dažniausiai būna dideli, todėl ir atsiranda noras kuo daugiau visur savanoriauti. Tačiau savanorystė nėra tik dalyvavimas ir gavimas. Tai yra savęs dovanojimas, savo laiko, talento, nuotaikos, todėl svarbu, kad šie dalykai būtų protingai naudojami.
Ar kiekvienas gali būti savanoriu? Manau, kad taip. Kiekvienas bent kartą gyvenime yra savanoriavęs – padėjo tėvams sutvarkyti namus, nors niekas neprašė, atidarė duris nepažįstamam žmogui, padėjo senutei pereiti gatvę, užleido kėdę autobuse mamai su dviem mažamečiais vaikais – tai, manau ir yra gražiausia savanorystė, kuri gyvuoja šiandieniniame pasaulyje ir kuriai nereikia skelbimų, kad ieškomi žmonės savanorystei. Tai žmonės daro savo noru, vedini žmogiškumo, pagarbos kitam ir supratingumo. Todėl pirmiausiai, norint tapti savanoriu, manau, kad reikia turėti moralę ir supratimą, kad kiekvienas žmogus bei kūrinys yra svarbus, nepaisant savo išankstinių nusistatymų.
Kaip atrasti savąją kryptį? Ar reikia bandyti visas savanorystės rūšis, ar gal geriau paklausti aplinkinių? Kiek savo gyvenimo galima atiduoti savanorystei?
Atrasti savąją kryptį, manau, kad nėra taip paprasta. Jeigu kažkas būtų manęs paklausęs prieš 1,5 metų, kur aš norėčiau savanoriauti, turbūt būčiau pasakiusi, kad sporto renginiuose arba santariškių klinikose, nes ten savo savanorystę pradėjau, ten aš joje augau, tačiau dabar, jeigu kažkas paklaustų, turbūt pasakyčiau, kad nežinau. Savanoriauju dvejose vietose ir jaučiuosi visiškai savoje stichijoje.
Pirmiausiai, turbūt, pasiūlyčiau susivokti, kas iš tikrųjų patinka Tau. Nepaisant, ką pasakys aplinkiniai, draugai, svarbiausia, kad toje veikloje matytum prasmę, kartais iššūkius, kurie neleis nuobodžiauti ar tiesiog smagiai leisti laiką. O tada jau ieškoti, kur galima būtų save realizuoti. Pamenu, kaip pati prieš kelis metus norėjau išvažiuoti į misiją Afrikoje, noriu ir dabar, tačiau suprantu, kad nesu pasiruošusi nei fiziškai, nei finansiškai, nei psichologiškai tam, kas manęs ten gali laukti, įvertinus visus veiksnius. Tam tiesiog reikia suaugti ir įvertinti, dėl ko tas noras kyla, ko dar negaliu padaryti. Žinoma, visada galima klausyti aplinkinių liudijimų apie savanorystes, jomis žavėtis, tačiau visada svarbu įvertinti savo ribas.
Kiekviena savanorystė duoda neįkainojamą patirtį, jeigu ji nėra teorinis pliusiukas tavo gyvenime, bet tavo gyvenimo dalis.
Ar tu duodi savanorystei daugiau, ar ji tau? Ar įsivaizduoji savo gyvenimą be jos? Ko savanorystė tave išmokė?
Vienareikšmiškai savanorystė man yra daug daugiau davusi, negu aš jai. Prisimenu, kaip 2016 metų pavasarį savanoriavau gerontologijos centre Vilniuje. Tai buvo, turbūt, stipriausia savanorystė mano gyvenime. Susipažinau su moterimi, kuriai buvo apie 50 metų ir, kuri apie 5 metus jau buvo tame centre. Prieš tiek laiko į šį centrą ją atvežė vyras su dviem vaikais. Moteriai buvo diagnozuota išsėtinė sklerozė. Taigi, 5 metus ji dieną iš dienos guli lovoje, žiūrėdama į lubas, tačiau, nepaisant to, savo paauglius vaikus vadina princese ir princu. Moteris, kuri negalėdama pasijudinti, turi begalinę meilę savo šeimai, kuri ją lanko, kada gali. Sunku parašyti, koks dėkingumas sklido iš tos moters, su kuria praleidau gal valandą laiko, skaitydama Gailestingumo Kongreso knygutę ir ištraukas iš Šventojo Rašto. Apskritai dėkingumas Dievui už tai, kad jos vaikai ir vyras sveiki, kad jie ją aplanko, kad ji, negalėdama jų apkabinti, geba juos mylėti, paklausti, kaip sekasi, kad apskritai turi mylinčią šeimą. Savanoriaujant tikrai galima suprasti, kad didžiausios vertybės tai ne tai, kaip tu atrodai, kiek šiandien daug visko padarei, bet ką suteikei kitam žmogui, kad jis jaustųsi laimingas.
Neįsivaizduoju savo gyvenimo be savanorystės, tai tarsi gyvenimo mokytoja, kuri išmoko žvelgti į gyvenimą mylinčio žmogaus akimis, augti bendrystėje, savo silpnumuose bei ribotumuose.
Nedrįsčiau teigti, kad mane savanorystė puikiai kažko išmokė, galbūt ji mane kaskart moko, kaip mažą vaiką. Čia, turbūt, panašiai kaip su tais akmenukais (savanorystės iššūkiais ir pamokomis) vandens puode – kaskart įmetus vandens lygis pakyla ir, galbūt, vieną dieną jis pasieks kraštus, kai pradės lietis pro juos ir tada tos vertybės, kurių mokausi savanoriaudama, liesis iš manęs. Taigi, manau, kad esu mokymosi procese, kurio pasekmes dažniausiai pastebiu bendraudama su kitais žmonėmis. Turbūt didžiausias pastebėjimas – savanorystė padarė mane besidžiaugiančią, atvirą gyvenimui ir bendrystei.
Ar Lietuvos valstybės šimtmečio kontekste savanorystė yra svarbi? Kaip savanoriaudama prisidedi prie Lietuvos, lietuviškumo – ar Tau svarbu patriotizmas? Ką daryti, kad jaunoji Lietuvos karta labiau įsitrauktų į savanorišką veiklą?
Žinoma, kad Lietuvos valstybės šimtmečio kontekste savanorystė yra svarbi. Žiūrint į Lietuvos istoriją, karus, tą pačią Sausio 13 dienos istoriją. Tai buvo savanoriai, kuriems buvo svarbi Lietuvos istorija, nepriklausomybė, tautiškumas. Dėka žmonių, kurie savo noru buvo susirinkę tą naktį prie televizijos bokšto, lietuviai gali gimti ir mirti nepriklausomoje šalyje, gali tikėti, kurti, džiaugtis gyvenimu.
Anksčiau dažnai užduodavau sau klausimą – ar man patinka Lietuva, ar geriau emigruoti? Šiandien galiu pasakyti labai ramiai, kad man patinka Lietuva ir savo ateitį planuoju kurti joje. Nelaikau savęs patriote, tiesiog myliu Lietuvą ir tiek. Na, o Lietuva ir savanorystė turbūt labiausiai šiuo metu atsiskleidžia per dvejas mano savanorystes: tai savanorystę Lietuvos jaunimo dienose, kurios, tikimasi, apims visą Lietuvos ir gal kažkiek pasaulio jaunimą ir taip pat savanorystė „Marijos radijuje“, prisidedant prie Gerosios Naujienos skleidimo visoje Lietuvoje ir pasaulyje.
Iš tiesų, visuomet gera matyti, kad jaunoji Lietuvos karta savanoriauja, kad mato tame prasmę. Visgi, manau, kad ta savanorystė tik pradeda ryškėti Lietuvos horizonte kaip unikali patirtis, todėl geriausia, ką galima daryti, tai liudyti savanorystę savo darbais.
Parengė Indrė Kukučionytė
Žurnalas „Ateitis“
