Skelbiame antrąją ištrauką iš teatro ir kino kritikės Rūtos Oginskaitės knygos „Gib a kuk. Žvilgtelėk. Pokalbiai Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose“ (išleido „Tyto alba“). Tai jauki ir asmeniška pokalbių knyga, kurioje – 12 žvilgsnių į Grigorijaus Kanovičiaus gyvenimo tarpsnius, amatą ir kūrybą, tautos ir šeimos likimus.

Pirmąją ištrauką galite perskaityti ČIA.

Kambarys

O. Kanovič. Komunalinis butas, kuriame gyveno Grišos tėvai, buvo namo Nr. 37 antrame aukšte, po mumis – mažytė pieninė. Dima gimė, kai gyvenome ten. Penkerius metus ganėme jį Lenino aikštėje. Vežimėlį užsakėme Kaune, tokia medinė karieta. Nebuvo tada pirkti vežimėlių, galėjai tik užsakyti. Dania Bliudzas labai mėgo vežioti Dimą tame vežimėlyje, lyg būtų jo tėvas.

R. Oginskaitė. Tada dar Stalino prospektas vadinosi?

O. K. Prospektas Stalino, aikštė Lenino, ir paminklas stovėjo. Grišos tėtis ir jo kolegos siuvėjai nustatė, kad Lenino sagos – į moterišką pusę.

Paradų dienomis kiekvieną kartą penktą valandą ryto į buto duris belsdavosi kgbešnikas: ar nėra čia svečių iš kitų miestų? Ir į balkoną drausdavo eiti, kol paradas vyksta.

Tėvai miegojo svetainėje. Mes – mažesniame kambaryje. Pro mūsų kambarį buvo einama į vonią. Galėjo ir ne laiku ten užsinorėti. O visi kiti to buto gyventojai į tą pačią vonią įeidavo pro kitas duris, todėl prieš įeidami turėdavome pasibelsti – ar nėra ten kaimynų. Sudėtinga, nuotykių buvo, bet nieko, viskas gerai, visi sugyvenome.

R. O. Tame pereinamame kambaryje rašėt? Eilėraščiai, novelės, apysaka, pjesė, vertimai?

G. Kanovičius. Taip…

O. K. Iki tol tame mažesniame kambaryje tėvai gyveno, o Griša – svetainėje ant sofos. Iš virtuvės įeidavai į didelę svetainę, iš jos – į tą mažesnį pereinamą kambarį, iš jo – į vonią. Kai mes apsigyvenom, tėvai perėjo į svetainę ir kampe pastatė širmą, už jos – savo lovą.

R. O. O jums atidavė kambarį, pro kurį einama į tualetą?

O. K. Ne, tualetas buvo virtuvėje, prie pat plytos, prie pat durų į mūsų svetainę. Didelė svetainė, didelis ovalinis stalas, du langai į kiemą. Sienos storiausios kaip tvirtovės. Palangės didžiulės, ant jų jo mama dėdavo savo keptą „Napoleono“ tortą, bedieviškai skanų. Aš laukdavau, kai niekas nematys, ir mažulytį gabaliuką atsipjaudavau, kad tik būtų nepastebima. Toks skanus buvo, negalėjai pamiršti, kad jis ten padėtas. Lubos aukštos, tarp langų – veidrodis su kosmetikos staliuku. Prie vieno lango jo tėvų lova, kitas langas – tortams padėti.

Dimka

O. K. Vieną gražią dieną mūsų Dimkai maždaug penkeri metukai, jis triratuku važinėjasi aplink svetainės stalą. Sekmadienio rytas, visi namie. Staiga tyla, Dimka nebevažinėja. Iškišu galvą iš mūsų kambario ir matau: Dimka pasistiebia nuo triratuko ir žiūri į stalą, atsisėda ir vėl pasistiebia. Ant stalo stiklainyje su vandeniu buvo jo senelio dantų protezai. Seneliai dar guli. Dimka pagaliau: „Seneli, čia tavo dantys?“ Tas: mano. Dimka nustėręs: „O ausys kur?“

Nuo to laiko mes raitydavomės iš juoko prisimindami. Svarbiausia, Dimka taip rūpinosi, ieškojo, kurgi tos ausys.

Dimka vaikystėje buvo putlus berniukas, Serioža plonytis. Aš išeinu į darbą, ištisą dieną Dimka su močiute, ir auklė ateidavo – aišku, jį maitindavo kaip reikiant, kaip miesteliuose buvo įprasta. Žinot, karas baigėsi, badmetis baigėsi, ramesnis, sotesnis laikas, ir tie, kas išliko, stengėsi gerai pamaitinti savo vaikus. Buvo toks posakis: Kaj, kaj, šling a rop – „Kramtyk, kramtyk ir nuryk.“ Po karo Palangoje netoli tilto, į dešinę, nesitarę nuomodavosi kambarius išlikusios žydų šeimos, pagyvenusios moterys su vaikais – kas grįžę iš evakuacijos, kas iš lagerių, o tokie aštrialiežuviai kaip Dania Bliudzas sakydavo, kad ten gyvena šlingaropščikai.

G. K. Tai jau tema kitam romanui – žydų gyvenimas po karo.

Vardai

R. O. Kodėl jūsų sūnų vardai rusiški, o ne žydiški?

O. K. Mano anyta neištardavo r. Kai mes visi rinkom vardą pirmam sūnui, ji sakė: ne, šito negalėsiu ir šito negalėsiu… Ir ji sugalvojo – Dima. Jau visi jį ir vadino Dima. O aš norėjau kito vardo ir ilgai jo niekaip nevadinau. Prieidavau prie lovelės ir kai niekas negirdėdavo, tyliai tyliai: Dima, Dima… Stengiausi priprasti. Grigorijus mane užtiko šitaip šnabždančią. Aha, sako, aha, tu jau ištarei Dima, vadinasi, taip ir bus, kaip mama pasakė. O Serioža kažkaip savaime, net nebeatsimenu, kaip.

R. O. Dmitrijus ir Sergejus, bet ne Jokūbas, ne Dovydas, ne Leonidas…

G. K. Ne, ne. Turiu jums pasakyti, kad žmonės, kurie išrašydavo dokumentus, būdavo nepatenkinti žydiškais vardais ir patardavo geriau rinktis rusišką.

O. K. Mūsų kartos žydų šeimose daug kas vaikams patys parinkdavo rusiškus vardus.

G. K. Maišytose šeimose atsirasdavo ir tarptautinių vardų.

O. K. Ela, Stela…

G. K. Eduardas… Arba sugalvodavo: Engelsas, Lenina… Gyvena žmonės tokiais vardais. Tai irgi tam tikro nutautėjimo ženklas. Tikro žydų vardo toje šalyje – ne Lietuvoje – žmonės nesuvokdavo ir dažnai nepakęsdavo. Ikikarinėje Lietuvoje žydiški vardai galėjo būti, galėjai vadinti kad ir pačiu ilgiausiu, sudėtingiausiu žydišku vardu.

O. K. Vėliau žydiškų vardų jau bijojo. Rachelę vadino Raja. Perdirbdavo žydišką vardą neatpažįstamai.

G. K. Vaikas su žydišku vardu mokykloje būdavo pravardžiuojamas. Mes su Olia tą žinojom. Sakykim, labai paplitęs žydiškas vardas Abram tapo tiesiog klička – pravarde – kiekvienam žydui. Arba – Chaim. Etiketė su minuso ženklu.

Svarbiausia, abu sūnūs išaugo gerbdami kiekvieną tautą, ir savo tautą. To iš žmogaus ir reikia.

Šventės

R. O. Ar savo namuose švęsdavote žydų šventes? Ar jų būdavo po karo, vėliau?

O. K. Mes atskirai, savo namuose – ne. Net jo tėvai nelabai. Bijojo visi. Kai gyvenom su tėvais – šeštadienį būtinai chala, farširuota žuvis – jo mama pasirūpindavo.

G. K. Tėvai nebuvo religingi, bet per šventes mama ruošdavo ypatingus pietus. Chalą kepė.

O. K. Chalą ji kepė kiekvieną šeštadienį, Griša. Karo metu ne tai rūpėjo, bet po karo – visada.

G. K. Tame pačiame bute su tėvais gyveno Gordinas, kuris dainavo Pora v put dorogu, jis buvo labai religingas, kiekvieną savaitę vaikščiojo į sinagogą. Tik pas žydą tai pamatysi: ant stalelio prie jo lovos gulėjo Tora ir Tolstojaus „Karas ir taika“.

R., O. Tai kaip atrodydavo jūsų šeštadieniai?

O. K. Jo mama visų patiekalų pati negalėjo paruošti. Tauro gatvėje, kampiniame name, gyveno žydaitė, kuri namuose gamindavo visokiausių žydiškų saldumynų, žmonės patylom eidavo pas ją ir pirkdavo. Visų pavadinimų neatsiminsiu, bet mes pirkdavom teigalach – sausainių, išvirtų meduje. Chalos ten būdavo. Ir dar – saldainių iš morkų.

G. K. Trijų rūšių silkė…

O. K. Kepta silkė: su svogūnais, juodom slyvom ir razinom. Taip skanu, kad Serioža iki šiol – mama, padarom. Smirdi visas butas, vargšai kaimynai. Kepa orkaitėj, kad ir iš viršaus luobelė būtų. Nepaprastai skanu. Išmokau, ruošdavau. Ir gefilte fisch išmokau, kažkaip pavyko.

R. O. Šventės – slaptai?

O. K. Tokių kaip švenčių nebūdavo, stalas tiktai. Taip, macų dar būdavo pas tą moterį Tauro gatvėje, paskui sinagoga ėmė kepti viešai. Velykoms – Pesach. Griša, kada tai buvo? Mes gal dar studentai buvom? Ne, kai baigėm. Po Stalino mirties turbūt.

G. K. Vilniaus sinagoga viešai kepė macus. Atvažiuodavo žmonės iš kitų respublikų pirktis macų. Kitur buvo uždrausta juos kepti. Važiuodavo į Vilnių iš Rusijos, Baltarusijos, Latvijos.

O. K. Gal tik po Stalino mirties žydams buvo trumpas atšilimas, kai leido viešai kepti macus? Juk daug kas manė, kad į macus dedama vaikų kraujo. Kaip Grigorijus parašė „Miestelio romanse“: Jonavoje užeidavo policininkas Giedraitis, gerai kalbėjęs jidiš, ir klausdavo – na, Dovydai, kraujo ten daug? O Dovydas atsakydavo: a bisele – truputis. A, jeigu a bisele, tai duok. Ir taip kasmet.

Gražus žodis a bisele.

R. O. Ir kokia gera pavardė romano policininkui – Giedraitis. Tokia jo pavardė ir buvo Jonavoje?

G. K. Giedraitis buvo puikus žmogus. Pavardė jo gal kitokia, bet jis buvo Jonavos pažiba, žydai jį labai mėgo. Buvo tokie laikai, kai policininkai neturėjo ką veikti Jonavoj. Muštynių nebuvo, žudynių nebuvo, vagysčių pasitaikė.

Kalbos

G. K. Pragyvenau Izraelyje dvidešimt dvejus metus. Hebrajiškai moku tiek, kad galėčiau susikalbėti: pasisveikinti, atsakyti, išklausyti, nusipirkti, kas reikalinga, nuvažiuoti, kur man reikia, ir grįžti atgal. Mes su žmona jau tokio amžiaus, kai nelengvai į galvą tie žodžiai lindo. Sūnus Sergejus kalba hebrajiškai laisvai, jo žmona Jurga taip pat, vyriausias anūkas Nojus – kuo puikiausiai. Kalba yra raktas, be kurio čia negyvensi, tai visiškai teisinga. Lietuvoje gyvendamas aš visada sakiau, kad reikia mokėti lietuviškai ir kalbėti su žmonėmis lietuviškai. Mano tėvo ir motinos pavyzdys byloja, kad be šitos kalbos neapsieisi. Jonavoj, kur buvo pilna žydų, iš kitur atvažiuodavo siūtis irgi žydai, – nes savo mieste Kėdainiuose buvo susipykę su trim siuvėjais, – visi kalbėjo žydiškai. O kai atvažiavom į Vilnių, tėvas buvo truputį pramokęs rusiškai armijoje, nes ten muštras. Keiktis mokėjo rusiškai. Vilniuje tėvas turėjo įvairių klientų, tarp jų buvo ir lietuvių – advokatų, universiteto dėstytojų, – o tėvas su jais vos vos susikalbėdavo. Moroiskas!.. Mes su Olia šitos klaidos nepakartojome. Olia nemokėjo nė vieno žodžio lietuviškai. Aš truputį gaudžiausi. Mes išmokome, o namie bendraujame rusiškai. Olia verta didelės pagarbos, nes abu mūsų sūnus ryžosi leisti į lietuvių mokyklą, nors ją daug kas atkalbinėjo. Ir Dima, ir Sergejus baigė Salomeiką. Aš tave giriu, Olia, už tai.

O. K. Dėl Dimos aš visai neabejojau – tik lietuvių mokykla, o dėl Seriožos ėmiau svarstyti. Juk aš lankydavau tėvų susirinkimus ir truputį svetima jaučiausi, gerai nemokėdama lietuvių kalbos. Jis nevaikščiojo į susirinkimus ir nežinojo, kurioje klasėje vaikai mokosi, manęs klausdavo kartais. Užsiėmęs! Ir aš ėmiau galvoti, kad gal leisiu Seriožą į rusų mokyklą, man lengviau bus. Nors Salomeikoje rusų kalbos mokytoja Irina Venclovič kartą mane buvo pakvietusi vesti pamokos – kad vaikai išgirstų mano rusų kalbą. Dimos bendraklasės ir dabar kartais parašo feisbuke, kad atsimena mano pamoką. Vienam protingam mūsų draugui Jurai Bluvšteinui pasakiau: atėjo laikas Seriožą leisti į mokyklą, Salomeikoje viskas gerai, bet man taip nejauku, kad aš silpnai kalbu lietuviškai, todėl jaučiuosi balta varna, o jei mokėčiau geriau, vaikščiočiau ten iškelta nosimi. Vėliau turėjau gerą kalbos mokytoją – Virgį Gasiliūną, jie su Sergejumi kartu studijavo lietuvių kalbą universitete. Jis pusę metų pas mus gyveno, o per vestuves pasakė tostą: geriu už savo antrą mamą. Jo kalba negaliu atsigrožėti – kaip skaniai jis kalba lietuviškai. Klausyčiau jo ir klausyčiau. Kodėl apie tai pasakoju?.. A, Sergejus į mokyklą… Bluvšteinas man atsakė: tik į Salomeiką, nes jeigu Sergejų leisi į rusų mokyklą, turėsi du skirtingus sūnus. Klausau. Ir Sergejų nuvedžiau į Salomeiką.

R. O. Ir jis ten jautėsi prastai. Dimos laikais Salomeikoje dar buvo nemažai žydų, o Sergejaus…

O. K. Jis man nepasakojo.

R. O. Jis pasakojo apie tai, atsakydamas į klausimą per interviu. Žinoma, ne mokyklos laikais, o jau šiame šimtmetyje.

Sergejaus citata: Pirmiausia susiduri su stereotipais – žeidžiančiais, nepakančiais, nuo „a“ iki „z“ išmoksti buitinio antisemito žodynėlį. Nuolat atsiduri situacijoje, kur kas nors vienaip ar kitaip pabrėžia, jog esi kitoks – kiemo vaikai, mokyklos bendraklasiai, net klasės auklėtoja. Todėl kiekvienas, kuris vertina tave ne pagal plaukų ar akių spalvą, o pagal tai, koks esi, tampa malonia išimtimi iš labai nemalonios taisyklės. Vilniuje buvo labai aiški atskirtis tarp lenkiškų, rusiškų ir lietuviškų mokyklų. Taip susiklostė, kad aš ėjau į Salomeiką (Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazija – D. D.). Mano brolio laida (o brolis 8-eriais metais vyresnis) – pusė mokinių buvo žydai. Kai jis baigė mokyklą, visoje Salomeikoje tebuvo du žydai – aš ir Benjamino Gorbulskio dukra. Saldu nebuvo. Vienu metu tėvai svarstė, kad vertėtų mane perkelti į rusakalbę mokyklą, kurioje buvo gausu žydų ir aplinka nebuvo tokia priešiška. Vis dėlto baigiau Salomeiką.  (http://literaturairmenas.lt/pokalbiai/508-sergejus-kanovicius-uzmarstis-silpnesne-uz-atminti)

O. K. Skaičiau, taip. Aš net sakiau: Serioža, aš ne viską žinau apie tavo gyvenimą? Jis: mama, nenorėjau tavęs skaudinti. Jį skriaudė. Atstūmė. Ką darysi, gyvenimas yra gyvenimas.

Atstumti

R. O. O jūs patys esate pasijutę panašiai – kad jus atstumia? Ne kūryboje, o gyvenime, buityje?

G. K. Matot, karo meto įvykių kvapas vis dėto jautėsi ilgokai. Labai daug žmonių buvo įsitikinę, kad žydai kliudė Lietuvos nepriklausomybei ir dėl to nukentėjo. Niekas nesakė, kad pelnytai, bet tas mitas buvo gyvas ir jis gyvas iki šiol: kad dauguma žydų komunistai, dauguma bučiavo tankus, dauguma šaukė valio ateinantiems Raudonosios armijos kariams… Šitas kvapas tvyrojo ore. Paskui pamažu pamažu pamažu jis tapo retesnis.

Labai gajus įsitikinimas, kad žydai gyvena ne taip, kaip norėtų visa žmonija. Mano požiūriu, galbūt aš apibendrinu: kai mažai pažįsti tautą, gali jai priskirti bruožų, kurie jai nebūdingi arba būdingi labai mažam skaičiui. Tai, ką mūsų didieji rašytojai tvirtina, man atrodo, turi pagrindo: žydai tampa atpirkimo ožiais. Pradedant Kristaus nukryžiavimu, baigiant kaltinimais dalyvavimu tuose vadinamuosiuose kairuoliško pobūdžio judėjimuose. Svarbiausia, užmirštama, kad dauguma žydų buvo engiami, beteisiai, viešai laikomi antrarūšiais. Tas keliavo iš amžiaus į amžių ir išliko iki dabar – ypač dėl to neišsprendžiamo Artimųjų Rytų konflikto, kai dvi tautos pretenduoja į tą pačią žemę. Čia tokia painiava, į kurią nenorėčiau lįsti, tai nėra mano pareiga, nesu istorikas, nesu visuomenės veikėjas. Esu laisvas ir nejaučiu priešiškumo nė vienai tautai.