1896 m. lapkričio 27 dieną Frankfurte įvyko įspūdinga simfoninės poemos „Taip kalbėjo Zaratustra“ premjera. Tai buvo itin retas atvejis, kai muzikiniu kūriniu bandoma perteikti populiarią filosofinę knygą. „Taip kalbėjo Zaratustra“ yra vienas žymiausių vokiečių filosofo Friedricho Nietszche kūrinių, kuriame pateikiame radikali krikščioniškos pasaulėžiūros ir tradicinės filosofijos kritika. Tiesa, pats filosofas, nors dar ir buvo gyvas, bet vargu ar galėjo išklausyti šį muzikinį kūrinį, nes jau kentė nuo sunkios psichinės ligos ir gyveno atsiskyręs nuo visų.
Operos kūrėjas – vokiečių kompozitorius Richardas Straussas (1864–1949) gimė Miunchene. Jo tėvas buvo turtingas muzikantas, o mama buvo kilusi iš pasiturinčių aludarių giminės. Teigiama, kad pirmąsias savo kompozicijas Richardas sukūrė būdamas vos šešerių. Tėvas labai norėjo, kad sūnus visa laiką skirtų muzikai ir Richardas iš tiesų įrodė esąs labai talentingas. Jau 1977 m. jis parašė „Serenadą orkestrui“ ir pats dirigavo šį kūrinį. 1882 m. Straussas baigė gimnaziją ir taip pat turėjo progą dalyvauti Richardo Wagnerio operos „Parsifalis“ premjeroje.
Apskritai Wagnerio įtaką Straussui sunku pervertinti. Bent jau iki tol, kol vėlesniuoju kūrybos periodu kompozitorius pradėjo artėti prie klasikinių W. A. Mozarto principų.
Na, o simfoninė poema „Taip kalbėjo Zaratustra“ paprastai priskiriama brandžiajai Strausso kūrybos daliai, kai Wagnerio įtaka buvo itin stipri.
Simfoninį kūrinį „Taip kalbėjo Zaratustra“ sudaro devynios dalys, kurios atliekamos be pauzių tarp jų. Paprastai kūrinio atlikimas užtrunka pusantros valandos. Ypač populiari tapo šio kūrinio uvertiūra, pavadinta „Saulėtekiu“, kurią savo filme panaudojo režisierius Stanley Kubricks, taip pat roko grupė „Deep Purple“ viename iš savo albumų.
