Vilniaus katedros aikštė. Varpinė, surikiuota veidų atžvilgiu, kaip visada statiškai ironiška, balansuojanti tarp atlaidumo ir priekaišto, stebi besifotografuojančias merginas, nuostabiai pralinksmėjančias prieš objektyvo kirtį.
Ryto žinių žurnalistė, maskuodama nerimą entuziazmu, žvaliai kreipiasi į varpinės bokštą: „Septynetą šimtmečių gyvenate miesto širdyje, esate Kalėdinio šurmulio liudininkė. Ar galite pakomentuoti kaip keitėsi Vilniečių Kalėdų laukimo tradicijos paskutinių amžių sandūroje? O kokiomis nuotaikomis miestiečiai gyvena prieš šias Kalėdas?“
Žurnalistės žvilgsnis nuskrieja tolyn į viršutinius bokšto piliastrus, o išdidi pašnekovė, tarsi nuslėpdama atsakymus į visus pasaulio klausimus, iš naujo pradeda tūkstantmetę tylą. Tokį laiko tvyrojimą ištveria tik ūksmingi, minkštai nusamanoję miškai ar juodi dangūs, durstomi žvaigždžių auskarėlių. Tuo tarpu amžinybės kontekste kiekvieną akimirką senstančią menkaplaukę moters galvą glostantis laukimas koneveikia tūžtančią prigimtį. Pasimetusi, bet dar neleisdama sau supykti, ji pradeda dvejoti „galbūt buvo paklausta per daug abstrakčiai? O gal trūko ceremonialo? Viduramžių etiketas man visai svetima tema. Palauksiu, kol ranka nebenulaikys diktofono, o tada mėginsiu dar“.
Slenkantys laužyto žiemos dangaus štrichai raizgo varpinės arkas ir teikia jai iškilmingo sopulio, kuris monumentą, kaip ir žmogų, papuošia nusivylimu ir išlaisvina nuo privalomo takto. Žurnalistė, pamiršusi laukimą, susitelkė į tirpstančią ranką. Ji nebejuto nerimo, buvo beįsižeidžianti, pakankamai, kad leistų sau šiek tiek ironijos. Padariusi keletą įtūpstų ir ištempusi kūno raumenis ištiesė diktofoną atšiauraus bokšto link ryžtingiau:
– Jūs, kaip ypatingą istorinę vertę ir visuotinę dvasinę reikšmę išsaugojęs reliktas, esate vienas patraukliausių Lietuvos artefaktų šių dienų jaunuoliams. Net Arkikatedra Bazilika su visais savo kunigaikščiais ir šventaisiais nepritraukia tiek jaunimo susidomėjimo asmenukėms, kaip jūsų gotikinis mūras.
Pasigailėjo, pasirinkusi kreipinį „mūras“, dėl to teko atlyžti.
– Taigi, esate fenomenas, išlaikęs populiarumą šimtmečius, kaip Jums tai pavyksta?
Žurnalistė ėmė jaudintis: „Ir vėl pabaiga visai netikusi, dar reikėjo paklausti, kur glūdi jos grožio paslaptis.“
Temstančiame danguje ji išties buvo graži, priminė švyturį nakties atvirukuose, be savo pirminės paskirties ji turėjo dešimtis simbolinių-poetinių reikšmių žmogaus dvasios ilgesiui jautrinti. Jauni veidai glaudėsi prie jos balto kūno išreikštomis šypsenomis, nesutrikę ir nesusidomėję, vis ieškantys vizualumo nuotraukai. Varpinė ištiestos rankos perspektyvoje visada atrodo tolima ir arogantiška, neketinanti bendradarbiauti, tarsi įsižeidusi už išnaudojimą. Ji jau turėjo susitaikyti su dekoracijos vaidmeniu. Šių laikų moterų tikslas tėra išraiškos natūralumas, įrėmintas plaukų apimtimi, atsitiktinumas, laikrodžio ciferblato varis, nuauksintas pakelės žibinto šviesos, supratingas, žemyn nudelbęs akis praeivis. Turistams irgi reik to paties, kita vertus, daugumos atvykėlių veidai, vos įžengus į aikštę, suka į katedrą dialogo su savo tikėjimu. Provincialumo įrodymų ieškantiems vakariečiams žymiai įdomesnis nušliaužęs Gedimino pilies kalnas, o vaikų simpatijas visada nukonkuruoja eglė. Gedimino paminklas neįdomus niekam.
Žurnalistė, pabudusi iš užsimiršimo, inertiškai žengė žingsnį į priekį ir leido sau būti savimi: „Nagi guviau! Juk adventas! Dvidešimt pirmas amžius!“
Nuoširdumui pasruvus po oda ji pasijuto apkvailinta, tarsi visos ypatingos pokalbio aplinkybės ir vidinės ambicijos būtų sudribusios jai po kojomis kaip sumirkę popieriai. Susigėdusi nuleido pamirštą ranką.
– Prakeikta išlika, – burbtelėjo.
Staigiu judesiu išėmusi diktofono kasetę, dar palaikė keletą akimirkų rankoje, lyg nebūtų visiškai tikra dėl savo sprendimo, ir išmetė.
Ji greitai ėjo tolyn nuo varpinės. Pasukusi link Gedimino prospekto kavinių mąstė daug, ir šuoliais. Ji norėjo grįžti ir įsiamžinti su miesto egle, Kalėdų seniu persirengusiu vyru, su imbieriniu meduoliu ir karštu vynu. Ji norėjo būti laiminga jos akivaizdoje, susikaupusį įtūžį išspinduliuoti gaivia nejautra ir viską atlikti klasiškai. Sustojusi prospekto vidury ji laukė papildomos minties, argumento priversiančio ją grįžti išgyventi keršto glotnumą. Motyvas pasijusti geriau nepateisino šio žaidimo, tačiau trumpa sekundė dramatiško laukimo pripildė moterį potencialo, ir priminė kaip malonu pasitikėti savimi. Ji apsisuko sugrįžti.
Varpinės laikrodžio rodyklės strėlė krustelėjo į dešinę.
