Kviečiame susimąstyti, ar nesame tarp tų, kurie papuola „po padu“ žmonių, kurie moka manipuliuoti mūsų jausmais? Nes ne paslaptis, kad šiandien net pačios giliausios emocijos gali būti panaudojamos kaip manipuliacijos instrumentas…
Mūsų kultūroje (literatūroje, kine, dailėje, tv…) įvairiapusiškai garbinamas pasitikėjimas. Visi, nuo autoritetingų literatūros kritikų iki žinomų tv vedėjų, aukština tuos, kas su ypatinga jėga išreiškė savo jausmus, tarsi tai pakelia jų darbo kokybę. Jeigu kažkoks rašytojais, ryžtingai kritikuoja viską, kas, nesigėdykime to, juda, tai didelė tikimybė, kad jis bus priimtas kaip giliamintis šiuolaikinės visuomenės analitikas. Jei pradedantis dainininkas atliks dramatišką dainą ir pasirodymo pabaigoje apsiverks, tai publika jį pamils iki begalybės.
Šioje aistrų jūroje dera nepamiršti, kad emocijas reikšti žmones dažniausiai verčia viena priežastis: daryti poveikį tiems, kurie mus supa. Evoliucijoje teoriją palaikantys psichologai tai aiškina taip: evoliucijos procese žmogus įprato pranešti aplinkiniams apie tam tikras savo reakcijas. Mes išreikšdavome pyktį todėl, kad galiausiai tie, kurie mus pykdė, arba atsitraukdavo, arba iš baimės pakeisdavo savo elgesį su mumis. Mes išreikšdavome džiaugsmą, kas suteikdavo galios aplinkiniams mums patikėti sėkmės paieškas. Mes parodydavome meilę, kad žmogus, kuriam ji skirta, pajustų mums dar didesnį prieraišumą. Mes pasakojame apie savo nesėkmes, kad aplinkiniai mūsų pagailėtų ir mums padėtų.
Pasiekimai biochemijos srityje leidžia tvirtinti, kad mūsų emocijų išreiškimas daro didelį poveikį kitiems žmonėms. Tarkim, neseniai Izraelio Veicmano mokslų institute buvo įrodyta, kad moterų ašaros stabdo/lėtina testosterono išsiskyrimą vyrų, kurie jas mato, organizme, tokiu būdu mažindamos jų agresyvumą. Liūdint, susipykus, džiaugiantis visi iš pirmo žvilgsnio subjektyvūs emocijų pasireiškimai iš tiesų tėra poveikio artimajam priemonė. Juk jei aplinkiniai į mūsų jausmus reaguotų abejingai, tai jausmai ir emocijos tiesiog nustotų egzistavę. Suvokiame tai ar ne, bet tikslas visada tas pats – paveikti kitą. Tai viena iš agitacijos formų, su tikslu pakeisti aplinkinių dėmesį.
Yra žmonių, kurie šį poveikį išnaudoja racionaliai, kiti tai atranda bandymų ir klydimų būdu. Pirmieji patenka į tą kraštutinumą, kurį būtų galima vadinti automonitoringu. Tokie žmonės seka savo emocijas, nuolatos sau duodami ataskaitas apie tai, kokį poveikį tai daro aplinkiniams žmonėms. Jie kontroliuoja savo jausmus (tarkim, nerodo susijaudinimo, kai jiems tai nenaudinga, ir išnaudoja švelnumą, kai tai reikalinga), nuolatos analizuodami socialinę terpę, kurioje randasi. O kitas kraštutinumas – tie, kurie mažai arba išvis neseka savo jausmų – juos būtų galima pavadinti betarpiškais – ir negalvodami sako tai, ką galvoja, todėl ne tiek priklauso juos supančios terpės ypatybių.
Bet kurio atveju, ir vieni, ir kiti, siekia daryti įtaką likusiems. Tie, kurie užsiima autmonitoringu, jų emocijų išreiškimas nelabai domina – nuo pat pradžių jie siekia užsibrėžtų tikslų. O tie, kurių šis bruožas ne taip ryškiai išreikštas, ženkliai ramina savo emocijų išreiškimas, nors tai ir nereiškia, kad jie nesiekia tam tikrų tikslų. Labai daug žmonių siekia veikti kitus, išnaudodami tam savo emocijas kaip efektyviausią instrumentą.
Atlikti tyrimai patvirtina, kad nepriklausomi nuo kitų emocijų žmonės tampa tik jau gana garbingame amžiuje (maždaug nuo 70 metų). O jaunystėje viskas atvirkščiai: kitų jausmai mus veikia itin stipriai. Antroje gyvenimo pusėje tai, kas darė mums poveikį, tampa nebe taip svarbu, nes sustiprėja mūsų patikėjimas savimi pačiais, dėl to tam tikros grupės mus veikia vis mažiau. Šiame amžiuje žmonės vis labiau linkę į savianalizę. Jaunystėje mes mokomės, o tapdami suaugę – suprantame. Kai jaunimas pirma daro, o tik paskui galvoja, vyresni žmonės daug labiau siekia galvoti apie save ir, tikėtina, būtent todėl jiems geriau pavyksta pažinti vienam kitą ir ne taip stipriai reaguoti į aplinkinius. Prie viso to vienišumo problemos, kurio mažai jaudina jaunus žmones, brandžiame amžiuje paaštrėja. Kitų jausmais daro mums poveikį, nes tai ir yra jų funkcija. Jausmų išreiškimas tik tada nedarys mums poveikio, jei manysime, kad jokio poveikio jis nedaro.
Kaip išvengti disonanso, kada paaiškėja, kad jausmai, prie kurių mes pripratome, labai tikėtina, buvo išreiškiami tik tam, kad mus paveiktų. Kad išvengtume psichologinės įtampos, turime mechanizmą, kurį galėtume pavadinti „būtinybe tikėti tuo, kurį mylime“. Kai patiriame prieraišumą tam tikram žmogui ir atsiranda emocinis kontaktas, tai pradedame laikyti, kad jo jausmai yra nuoširdūs ir atviri. Tai taip stipriai įsitvirtina mumyse, kad tai pastebime tik po to, kai viso to nebelieka. Kai nutraukiame santykius su artimais žmonėmis, netenkame tėvų ar susipykstame su draugu, tai pradedame pastebėti emocijų dirbtinumą, nenatūralumą. Pradedame matyti, kad ašaros – tai viso labo emocinio šantažo instrumentas, o nuoskaudos – tai dogmatiškas būdas įtvirtinti savo galią… Kol neįvyksta santykių atšalimas, mes tikime, kad kitų jausmai yra nuoširdūs ir leidžiame ašaroms ar žvilgsniams daryti mums įtaką. Mes nesugebėtume gyventi nuolatiniame įtarinėjimų režime: pastebėti smulkų melą ir toliau tikėti – pakankamai sunku. Mylėti, žavėtis ir dalintis patirtimi su tam tikrais žmonėmis, reiškia būti su jais atviriems. Mes galime tik sekti kitų žmonių jausmų išraiškomis.
Mes turime teisę…
Reiškiant emocijas egzistuoja visiškai maža, bet raktinė riba tarp ketinimo paveikti ir ketinimo manipuliuoti. Kai siekiame pirmojo tikslo (paveikt), tai reiškiame savo jausmus taip, kad kitas žmogus juos priimtų kaip savo paties ir prieitų vienokio ar kitokio elgesio, laikydamas juos tokiais pat svarbiais. Antruoju atveju (manipuliacijos) vienintelis, kas mus domina – tai mūsų emocijos: mes norime primesti jas kitam žmogui kaip absoliutų prioritetą, panaudodami tam bet kokias priemones, net ir tas, kurios ignoruoja kito žmogaus jausmus.
Ne taip paprasta nustatyti, kas vyksta su mumis: pirmasis ar antrasis atvejis, todėl galbūt pravers pagrindinių emocinių kiekvieno žmogaus teisių sąrašas. Būtų naudinga perskaityti dėmesingai, kad suprastumėte, ar netapote emocinio šantažo ar manipuliacijos objektu. Nors, tiesą sakant, ne mažiau svarbu būtų ir dėmesingai išanalizuoti mūsų nuoskaudas, džiaugsmus ir pavojus prieš tai, kad pareikštumėte apie tai ar suvoktumėte.
…laikytis savo jausmus tokiais pat svarbiais, kaip ir kitų. Emocijos subjektyvios: mes mylime ar bijome skirtingų žmonių, džiaugiamės ar liūdime dėl skirtingų priežasčių. Nėra objektyvių priežasčių vienus jausmus laikyti geresniais nei kitus.
…prašyti informacijos apie tuos jausmus, kurie jus paliečia tiesiogiai. Žmogus, į kurį kreipiamės su klausimu, gali išreikšti arba slėpti savo emocijas, taip pat ir jų priežastis. Tam, kuris to nedaro, teks susitaikyti, kad jo jausmai taps beverčiai.
…prašyti (ne reikalauti) kitų, kad jie patenkintų mūsų emocinius poreikius, ir patiems spręsti, ar patenkiname, kitų poreikius. Kol nesuvoksime, kad kiti privalo atsakyti, prašymas tenkinti mūsų poreikius neturės svarios reikšmės.
…priimant emocinius sprendimus, išnaudoti mums reikalingą laiką sprendimui priimti ir neleisti kitiems primesti savo tempo. Daugeliu atveju manipuliacija susijusi su greitumu: žmonės, siekiantys patenkinti savo emocinius poreikius, stengiasi pagreitinti ar sulėtinti mūsų tempą.
…atsisakyti prašymų ir nesijausti dėl to egoistais. Kito žmogaus egoizmas – pagrindinis instrumentas tų, kurie siekia manipuliuoti kitais. Reikia suvokti, kad kito žmogaus prašymais taip pat yra egoistiški, todėl labai svarbu mokėti pasirinkti.
…jausti ir išreikšti savo jausmus. Labai svarbu išmokti pasikliauti tik savo jausmais. Niekas neturėtų priimti sprendimo veikiamas kitų žmonių jausmų.
…jausti skirtingus jausmus ir dėl to nepatirti kaltės jausmo. Mylėti ir nebemylėti, pykti ar atleisti – visos emocijos yra emocinio gyvenimo dalis. Tam tikros permainos yra neišvengiamos, dėl to reikia mokėti susitaikyti.
Parengta pagal užsienio spaudą
