„Kelias“ nėra viena iš daugelio knygų apie Vakarų santykį su kinų filosofija. Tai – išlaisvinanti ir transformuojanti patirtis, pažadinanti norą kurti save ir mus supantį pasaulį. Tačiau kad tai nutiktų, mes turime išsukti iš mums gerai pažįstamo tako ir atsiverti naujoms gyvenimo galimybėms.
„Kelias“ – tai mąstyti verčianti knyga. Persvarstanti populiarias tiesas. Skatinanti skaitytoją domėtis senąja kinų filosofija. Šią knygą išleido leidykla „Tyto alba“ (2018). Pirmąją ištrauką iš šios knygos rasite ČIA.
***
Konfucijus kalbėjo: „Kai buvau penkiolikos, visos mano pastangos buvo nukreiptos į mokymąsi. Kai man suėjo trisdešimt, aš jau tvirtai stovėjau ant kojų. Būdamas keturiasdešimties, lioviausi abejojęs. Būdamas penkiasdešimties, žinojau, kokia yra Dangaus valia. Būdamas šešiasdešimties, įgijau subtilią klausą, galėdavau atskirti gera nuo bloga ir tikra nuo netikra. O sulaukus septyniasdešimties tai, ko troško mano širdis, ir tai, kas yra teisinga, galų gale sutapo.“
Knygos pradžioje buvo išdėstyta keletas drąsių teiginių; mes tvirtinome, kad daugelio iš mūsų požiūrį į tapatybę, visuomenės struktūrą ir istorinę savivoką formuoja nepagrįstos prielaidos. Mes teigėme, kad dauguma jų yra ne tik klaidingos, bet ir žalingos; jomis vadovaudamiesi mes drastiškai apribojame savo patirtį ir potencialą.
Viena nuostata ėmė dominuoti: mes išsilaisvinome iš tradicinės visuomenės gniaužtų ir dabar gyvename moderniaisiais laisve trykštančiais laikais. Ši mintis buvo tokia įtaigi, kad ilgainiui ėmėme ją suvokti kaip absoliučią tiesą: ji formavo mūsų vertybes ir lėmė mūsų veiksmus mums to nė nepastebint.
Pagal apibrėžimą tradicinė visuomenė yra klasinė, jai būdinga nuosekli, linijinė pasaulio samprata ir siaura, nuo išorinių idėjų griežtai atribota pasaulėžiūra. Šio tipo visuomenėje egzistuoja griežtos socialinės normos, kurių laikymasis žmonių gerovę užtikrina, tačiau socialinį mobilumą sumažina iki minimumo.
Jei pritariate tokiam tradicinės visuomenės apibrėžimui, vadinasi, jūs patys tokioje visuomenėje gyvenate ir vadovaujatės tradicine pasaulėžiūra. Tik pagalvokite – asmeniniame gyvenime jūs įkalinate save sustabarėjusiuose santykiuose, o planuodami ateitį susiaurinate ją iki dabarties vizijų. Visuomeniniame lygmenyje taip pat gausu tradicinės bendruomenės požymių: didžioji dalis pasaulio turtų yra sukaupta kelių išrinktųjų rankose, o socialinis mobilumas darosi vis sudėtingesnis. Taigi abiejose gyvenimo srityse jūs laipsniškai grįžtate į tradicinį pasaulį.
Vakaruose tradiciškumo ir modernumo sampratos tapo viena kitos priešybėmis. Tačiau yra ir kita galima opozicija, pagal kurią pastovus, patikimas ir natūralus pasaulis yra priešinamas su kintančiu, fragmentišku ir chaotišku pasauliu. Būtent šia opozicija rėmėsi kinų filosofai.
Kinų mąstytojai padeda mums išsivaduoti iš griežtų socialinių normų ir demaskuoti abejotinas prielaidas, kuriomis vadovaujamės mąstydami apie save ir pasaulį, kuriame gyvename. Ar mes esame įsitikinę, kad pastovumas, patikimumas ir natūralumas yra modernaus pasaulio vertybės? Vargu, tačiau vis tiek jomis vadovaujamės ir įsivaizduojame esą modernūs. Iš tiesų tik įsisąmoninus, kad esama kompleksiškumo ir fragmentiškumo, mums pavyksta ištrūkti iš tradicinio pasaulio rėmų ir tapti tikrais kosmopolitais.
Kaip mes tapome tradiciški?
Pirmiausia kyla natūralus klausimas: kodėl šios idėjos mums yra naujos? Juk jos atsirado prieš tūkstančius metų.
Mes jau kalbėjome apie Ašies amžių – laikotarpį, kai Eurazijoje suklestėjo religiniai ir filosofiniai judėjimai, griežtai atsiskyrę nuo praeityje klestėjusių aristokratinių režimų. Tačiau netrukus religiniai ir politiniai eksperimentai baigėsi – bent jau kai kuriose Eurazijos dalyse.
Žlugus Romos imperijai vakarinė Eurazijos dalis grįžo prie aristokratijos ištakų. Visuomenė vėl paniro į tradicinį pasaulį, kuriame socialinę padėtį ir politinę galią lėmė prigimtinė teisė. Ši paveldimumu grįsta socialinė sistema funkcionavo iki pat XIX amžiaus.
Viduramžiais valstybės buvo politiškai susiskaldžiusios, pavienius regionus kontroliavo aristokratų šeimos. Kiekvieno regiono šeimininkas kūrė savitus papročius ir įstatymus neatsižvelgdamas į tai, kas dėjosi už jo valdomos teritorijos sienų. Kadangi nebuvo stiprios ir vieningos valstybės, galinčios sukurti vientisą įstatymų bazę, niekas nesirūpino infrastruktūra ar kelių, kurie sujungtų paskiras teritorijas, tiesimu. Tai smarkiai apribojo ne tik socialinį mobilumą, bet ir ekonomikos raidą: neišvystyta transporto sistema stabdė prekybos plėtrą.
Tai, ką esame linkę laikyti moderniąja epocha, prasidėjo tik po daugiau nei tūkstančio metų: protestantizmas ir jo dėmesys individui, miestų plėtra, rinkos ekonomika, o galiausiai vidurinės klasės, pradedančios siekti politinės galios, iškilimas.
* * *
Šie aspektai buvo labai svarbūs Europos raidai ir suformavo mūsų požiūrį į Kiniją.
Europoje atsiskyrimas nuo archajiškų, hierarchija ir paveldimumu grįstų struktūrų buvo laikinas – žlugus Romos imperijai politinė sistema vėl grįžo į senas vėžes. Tačiau kitose Eurazijos dalyse atsiribojimas nuo tradicinės praeities truko gerokai ilgiau.
Ankstyvųjų imperijų laikotarpiu Hanų dinastija sukūrė efektyvią valstybės valdymo struktūrą ir, įdiegusi biurokratinį aparatą bei vieningą įstatymų bazę, panaikino paveldimumo teisę. Hanų dinastija žlugo III a., tačiau vėlesnės imperijos ir toliau išlaikė panašų valdymo modelį, padėjusį Kinijai suklestėti.
Pavyzdžiui, VII a. pradžioje šiaurės vakarų Europoje vis dar vyravo mažos pavienių feodalų valdomos teritorijos, o Kinijoje susikūrė nauja – Tangų – imperija. Naudodamiesi biurokratija ir efektyvia teisine sistema Tangai sukūrė klestinčią, kūrybingą ir kosmopolitišką visuomenę; iš Eurazijos žemyno į šalies sostinę ėmė plūsti žmonės, prekės ir religijos.
XII–XIII a. puikiai veikusi biurokratijos sistema peraugo į meritokratiją: kiekviena politinė pozicija, išskyrus imperatoriaus sostą, tapo prieinama visiems, įgijusiems išsilavinimą ir išlaikiusiems valstybės tarnybos egzaminą.
Per tą egzaminą nebuvo tikrinami prigimtiniai kandidato talentai ar konkretūs įgūdžiai. Jam būdavo užduodami klausimai, susiję su realiomis kiekvieno pareigūno darbe galinčiomis pasitaikyti situacijomis. Šiems klausimams buvo būdingos moralinės dviprasmybės ir užuominos apie interesų nesuderinamumą. Nebuvo tikimasi, kad egzaminuojamasis pateiks teisingą atsakymą, nes tokio tiesiog nėra. Buvo tikrinamas tik jo gebėjimas suvokti situacijos kompleksiškumą ir gebėjimas spręsti sudėtingas etines problemas. Kitaip tariant, per šį egzaminą būdavo vertinama, ar žmogus tinkamas būti valstybės tarnautoju.
Be abejo, būta ir apribojimų: egzaminą galėjo laikyti tik vyrai, be to, tuo metu Kinijoje, kaip ir visame pasaulyje, nebuvo visuotinio ugdymo sistemos. Taigi turtingesnės šeimos savo atžaloms galėdavo pasamdyti kvalifikuotus mokytojus, parengdavusius juos egzaminui. Mažiau pasiturinčių šeimų vyrai egzaminui rengdavosi savarankiškai. Individualus mokymasis ir sąsajos su socialinė terpe lėmė, kad moralę ir dorybę jie suvokdavo kiek kitaip nei iš elito kilę kandidatai. Vis dėlto šie skirtumai galutiniam rezultatui didelės reikšmės neturėjo: egzaminas buvo laikomas anonimiškai, todėl nei kilmė, nei šeimos pinigai negalėjo išgelbėti egzaminui nepasirengusio kandidato. Egzaminą išlaikę ir pareigūnais tapę asmenys būdavo reguliariai perkeliami iš vienos vietos į kitą – taip siekta nutraukti jų ryšius su gimtąja vieta ir apsaugoti juos nuo galimų viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktų.
Ši sistema leido atsisakyti paveldimumo teisės – politinė valdžia pateko į išsilavinusio elito rankas.
Pažabojusi aukštuomenės interesus valstybė galėjo visą dėmesį sutelkti į infrastruktūrą, o štai feodalų suskaldytoje ir decentralizuotoje Europoje toks scenarijus buvo neįsivaizduojamas. Per palyginti trumpą laiką Kinijoje buvo nutiesti keliai, iškasti kanalai ir išplėtota universali teisinė sistema. Šie pasiekimai lėmė staigų ekonomikos proveržį: augant ekonomikai formavosi reikšmingi prekybos keliai, nusidriekę ne tik Kinijoje, bet ir už jos ribų. Šis kelių tinklas turėjo didelę reikšmę prekybos sistemai, kuri XV–XVIII a. apėmė pietryčių Aziją, Indijos vandenyną bei Artimuosius Rytus ir tai galutinai padėjo sujungti Kiniją su Viduržemio jūros regionu. O Venecija, perpardavinėdama iš Rytų atkeliavusias prekes, susikrovė milžiniškus turtus.
Ši jūrų keliais grindžiama ekonomika sparčiai keitė Azijos veidą, o kai kuriuose Europos regionuose tuo metu vis dar viešpatavo „tradicinės“ visuomenės, valdomos aristokratinių klanų. Šiaurinės ir vakarinės Europos valstybės – Olandija, Ispanija ir Anglija – buvo labai nutolusios nuo Azijos prekybos kelių ir jais plukdomų turtų, todėl jos pradėjo kurti savo laivynus. Aziją buvo galima pasiekti apiplaukus Afrikos krantus; tokia kelionė buvo ilga ir pavojinga, todėl europiečiai ėmė ieškoti kelio į Aziją plaukdami vakarų kryptimi. Tačiau, užuot pasiekę Aziją, jie aptiko Amerikos žemynus: kitapus Atlanto jie sukūrė naują kolonijinę ekonomiką, grįstą vergų darbu.
Ši kolonijinė ekonomika Europai atnešė didelius turtus. Tačiau norint sukurti tvirtą valstybę vien turtų neužtenka, ir žmonijos istorija tą puikiai įrodo.
* * *
XVI a. pradžioje jėzuitai ėmė rengti keliones į Kiniją. Tai, ką jie išvydo toje šalyje, juos apstulbino. Savo laiškuose jie rašė apie valstybę, kurią valdė ne aristokratai, o išsilavinęs elitas; apie įstatymus, kurie galiojo tiek valstiečiams, tiek aukštuomenei; apie žmones, kurie mokėsi norėdami laikyti valstybės tarnautojo egzaminą; apie socialinį mobilumą, grįstą išsilavinimu. Europoje visa tai buvo nauja ir negirdėta.
Po dviejų šimtmečių šie misionierių pasakojimai padėjo įsižiebti judėjimui, kuris Europoje buvo pavadintas Šviečiamuoju amžiumi. Tokios asmenybės kaip prancūzų rašytojas Voltaire’as (1694–1778 m.) nagrinėjo vienuolių užrašus ir ieškojo būdų, kaip kinų pasiekimus pritaikyti Europos valstybėse. Filosofai ėmė svarstyti, ar nevertėtų įsteigti institucijų, kurios prižiūrėtų biurokratinio aparato veiklą, diegtų universalią teisinę sistemą ir ugdytų išsilavinusį elitą. Europos valdovams ši valdymo sistema pasirodė patraukli ir įgyvendinama. Juk, šiaip ar taip, tokia tvarka jau egzistavo Kinijoje.
Taigi Europoje ėmė kurtis centralizuotos valstybės, turinčios stabilią įstatymų bazę ir galingą kariuomenę. Kolonijinė prekyba kitapus Atlanto pavertė jas Naujojo pasaulio galybėmis, pagaliau turinčiomis pakankamai resursų įsilieti į Azijos prekybos sistemą. Kad ir kaip būtų, vakariečiai turėjo kitų planų: jie nebenorėjo būti tik prekybos partneriais, jų tikslas buvo perimti prekybos kelių kontrolę ir taip išplėsti savo imperijų ribas, kitaip tariant, pakartoti Amerikos žemynų scenarijų.
Kaip tik tuo metu atsirado istorinė interpretacija, kuria daugelis iš mūsų vadovaujamės iki šiol. Praturtėjusios ir sustiprėjusios Europos valstybės pamažu ne tik išsivadavo iš aristokratinių režimų įtakos, bet ir ėmė suvokti save kaip istorijos lūžio dalyves: europiečiai manė, kad jiems pavyko ištrūkti iš tradicinio pasaulio gniaužtų ir duoti pradžią moderniajai epochai, tad nieko keista, kad visai netrukus kolonizuotas Azijos valstybes jie ėmė laikyti tradicinėmis ir kultūriškai atsilikusiomis valstybėmis. O tada, prasidėjus kolonizacijai, šios valstybės turėjo puikią progą „išsilaisvinti“, tai yra tapti panašiomis į Vakarų valstybes.
Net kelios Vakarų mąstytojų kartos Kiniją laikė valstybe, įstrigusia ankstyvajame evoliucijos etape. Pasak vokiečių filosofo Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio (1770–1831 m.), Kinija anuomet buvo užsiėmusi amžinosios harmonijos su gamta paieškomis. Tokiu atveju, jo nuomone, progresas neįmanomas, kad jis vyktų, būtina vadovautis europietiškomis vertybėmis: racionalumu, sąmoningumu, atsiribojimu nuo natūralaus pasaulio, gebėjimu priimti iššūkius ir toliau progresuoti. Kitas vokietis, sociologas ir ekonomistas Maxas Weberis (1864–1920), stengėsi išsiaiškinti, kodėl kapitalizmas suklestėjo Europoje, bet neįsitvirtino Kinijoje. Jis padarė išvadą, kad Kinijai sutrukdė transcendentinių principų stoka. Anot Weberio, konfucianizmas ir protestantizmas rėmėsi radikaliai skirtingomis filosofinėmis prielaidomis, skatinusiomis Kiniją prisitaikyti prie pasaulio, o Vakarus – jį transformuoti.
Daugelis pasiekimų, kuriuos laikome išskirtinai vakarietiškais, yra kilę iš Kinijos, pavyzdžiui, egzaminų samprata (stojantieji į JAV universitetus privalo išlaikyti SAT (angl. Scholastic Aptitude Test) – standartizuotą testą), žmonių lygybė prieš įstatymą ar idėja, kad valstybę turėtų valdyti išsilavinęs elitas. Netgi XXI a. Kinija darė įtaką Vakarų kultūrai.
Tačiau Vakaruose šie pasiekimai įgavo naują pavidalą, nes, jei kalbame apie filosofinį palikimą, Europa iš Kinijos perėmė tik Modzu ir jo sekėjų intelektualų – legistų – idėjas. Ši Europoje išpopuliarėjusi mąstymo kryptis žmogų traktavo kaip racionalią būtybę, kuri vadovaujasi universalia morale ir įstatymais. Europoje buvo vertinami tik egzaminą laikančiojo gebėjimai, į tai, ar jis geras, ar doras, nebuvo atsižvelgiama. Moistų idėjos buvo ištrauktos iš pirminio etikos konteksto ir tiesmukai pritaikytos biurokratiniam aparatui kurti: legalizmas tapo modernios ir racionalios valstybės pamatu. Kinų filosofų idėjos, susijusios su žmogaus morale, gerumu ir saviugda, vakariečiams pasirodė bevertės.
Europos valstybės perėmė Azijoje vyravusias valdymo formas, tačiau pritaikė jas skirtingai. Siekiant užtikrinti, kad meritokratija Kinijoje būtų skaidri, buvo stengiamasi politinę galią atskirti nuo ekonominės galios. Vakaruose elgtasi priešingai: vaduojantis iš aristokratinių režimų įtakos politinę ir ekonominę galią norėta sutelkti vienose rankose, kitaip tariant, Europoje socialinį mobilumą lėmė ne išsilavinimas, o turtas – būtent tai užtikrino politinę galią. Taip ekonomika tapo svarbesnė už valstybę.
Kelias, kuriuo pasuko Europa, padėjo jai ištrūkti iš aristokratų valdomo pasaulio, tačiau svarbu suprasti, kad šis kelias – ne vienintelis. Visą ankstesnę žmonijos istoriją laikydami „tradicine ir pasenusia“ mes nuvertiname idėjas, kurios galėtų mums praversti.
Atsiverdami pasaulio patirčiai mes galime pradėti naują epochą, kurioje klestėtų universalių idėjų įvairovė. Atsižvelgiant į asmenines ir socialines problemas, su kuriomis šiandien susiduriame, šios idėjos gali būti geriausias mūsų šansas.
Vakarai iškraipė Rytų idėjas
Kai kurie iš jūsų, ko gero, manote, kad Azijos idėjos jau prigijo Vakaruose. Pavyzdžiui, prieš keletą dešimtmečių itin išpopuliarėjo budizmas, kartu išpopuliarindamas ir įvairias su budizmo praktikomis susijusias idėjas: meditaciją, dėmesingą įsisąmoninimą, tylos stovyklas. Daugybė žmonių jautė tuštumą – juos nuvylė didžiosios Vakarų civilizacijos idėjos, tad jie ėmė ieškoti kitų gyvybingumo židinių, kurie galėtų užpildyti ir įprasminti jų gyvenimą.
Tačiau, pritaikant budizmą vakariečiams, neišvengta iškraipymų. Žmonės šią religiją suvokė kaip priešnuodį Vakarų puikybei ir godumui – kaip tik tai ir lėmė jos sėkmę. Rytų kultūra ir budizmas buvo romantizuoti ir tapo „pagedusių“ Vakarų priešingybe, tačiau iš tiesų klaidingos budizmo interpretacijos tik dar labiau sustiprino vakarietišką individualumo sampratą.
Pavyzdžiui, pagal šiuolaikinę sampratą, sąmoningo dėmesingumo technika padeda pažvelgti į save iš šalies, skatina neteisti mus supančio pasaulio ir neleidžia išoriniams dirgikliams išmušti mūsų iš vėžių. Sąmoningas dėmesingumas tapo praktika, kuri pašėlusiu greičiu skriejančiame pasaulyje padėdavo išlaikyti ramybės būseną. Šiandien, siekiant padidinti kolektyvo efektyvumą ir produktyvumą, šis metodas plačiai taikomas verslo mokyklose, korporacijose ar netgi kariuomenėje.
Vis dėlto pirminė sąmoningo dėmesingumo funkcija buvo siekiamybė diskredituoti asmenybės sampratą. Budizmo doktrinoje nėra „aš“, visos budistinės praktikos pabrėžia, kad jos atsisako „tikrojo aš“. Tačiau šie budizmo aspektai buvo ne tik ignoruojami, bet ir transformuojami į radikaliai priešingas praktikas, skatinusias susitaikyti su savo „vidiniu aš“. Taigi ilgainiui budizmas įgijo paradoksalų pavidalą: „vidinį aš“ neigianti doktrina padėjo žmonėms spręsti „vidinio aš“ problemas.
Kitos Rytų idėjos – daoizmas ar net konfucianizmas – irgi buvo interpretuotos ir paverstos nuosekliomis ideologijomis, skatinančiomis susitaikyti su esamu pasauliu ir mūsų vaidmeniu jame.
Šios interpretacijos dar kartą patvirtina, kad Vakarų pasaulis Rytus suvokia kaip kultūriškai atsilikusį ir nieko bendra su modernybe neturintį regioną. Anot vakariečių, Azija reprezentuoja senovės išmintį ir idilišką, gamtos ir harmonijos persmelktą gyvenimo būdą. Tačiau taip vertinant iškyla grėsmė: jei mes, siekdami, kad mūsų savijauta būtų geresnė, imame paisyti savo „tikrojo aš“, susitaikome su pasauliu ir nusiraminame, vadinasi, visai nedaug trūksta, kad imtume raginti žmones nekelti bangų, susitaikyti su likimu ir prisitaikyti prie tradicinės visuomenės, kurioje gyventi mums buvo lemta nuo pat gimimo. Beje, mes išmokome susitaikyti su savo trūkumais ar net mėgautis tuo, tačiau pamiršome turį galimybę keistis į gerą pusę.
Vakarų kultūra, perimdama Rytų idėjas, į jas nesigilino – buvo aklai pasiduota dominuojančiai Vakarų įtakai, pasikliauta vakarietiškais išsilavinimo standartais ir istorijos samprata. Toks požiūris mus apribojo, nes mes nesugebėjome suprasti tikrosios šių idėjų reikšmės ir jose slypinčio potencialo. Šioje knygoje pristatyti filosofai įrodė, kad yra labai daug būdų keisti ir tobulinti tiek save, tiek pasaulį, kuriame gyvename.
Tikroji beprasmiškumo ir pasyvaus susitaikymo su savimi priešingybė yra ne sąmoningas dėmesingumas, o aktyvus įsitraukimas į mus supančio pasaulio vyksmą. Šioje knygoje aptariamoms idėjoms būdingas pragmatiškumas – jas visas galima pritaikyti kasdieniame gyvenime. Pradėję nuo pačių mažiausių kasdienio gyvenimo aspektų mes galime gerokai pakeisti savo aplinką.
Galimybė, kurią siūlo fragmentiškas pasaulis
Daugelis praktikų, apie kurias kalbėjome šioje knygoje, mums gerai pažįstamos, kai kurias iš jų netgi taikome savo kasdienybėje. Kinų filosofai moko mus analizuoti savo elgseną ir identifikuoti impulsus, apie kurių poveikį kartais nė nenutuokiame. Jie atskleidžia, kad mūsų būsenos – iliuzinės: kai jaučiamės aktyvūs, iš tiesų elgiamės pasyviai; kai manome esą ištikimi sau, iš tiesų save apribojame. Kinų mąstytojai skatina suvokti pasaulį kaip nenuspėjamą ir nuolat kintančią terpę, kurioje mes augame pasikliaudami ne autentiškumu, o gebėjimu keistis.
Gyvenimo prasmę ir kokybę kinų mąstytojai suvokė skirtingai, tačiau juos vienijo kritika deterministinėms idėjoms: jie netikėjo, kad praeitis lemia mūsų ateitį, kad egzistuoja universali pasaulio tvarka, moralė ar įstatymai, kuriuos žmogus privalo gerbti ir jų laikytis.
Jie meta mums iššūkį ir kviečia pasvarstyti, kaip gyventume, jeigu nesivadovautume šiomis idėjomis.
Tai nėra lengva, nes mes siekiame sukurti dėsningą ir nekintantį pasaulį. Kai kurie iš mūsų vadovaujasi universaliomis etinėmis nuostatomis – panašiai kaip moistai. Kiti remiasi Kanto moraliniais imperatyvais ir laikosi jų be išlygų. Treti tiki, kad Visata vieninga, ir stengiasi užmegzti su ja harmoningą ryšį. Vakaruose įprasta manyti, kad didžioji tiesa slypi mumyse – mums belieka ją atrasti.
Dabar mes žinome, kad panašios idėjos egzistavo ir senovės laikų Kinijoje. Kad ir kaip būtų, kinų filosofai buvo įsitikinę, kad pasaulis yra fragmentiškas ir nenuspėjamas, o žmonių santykiai – netobuli ir kupini nesibaigiančių konfliktų.
Protėvių garbinimo ritualą Vakarų pasaulis laikė įrodymu, kad kinai paiso mirusiųjų valios ir gyvena jų šešėlyje. M. Weberis šį ritualą interpretavo tiesiogiai: anot jo, ritualo dalyviai nuoširdžiai tiki, kad pasaulis yra harmoningas, o apeigos – tikslingos.
Tačiau iš tiesų protėvių artimieji puikiai suvokė, kad su jais susijusios apeigos neturi nieko bendra su realybe. Jie suprato, kad gyvena fragmentiškame pasaulyje, o ritualas padeda bent trumpam pamiršti chaotišką tikrovę ir pasikliauti vaizduotės galimybėmis. Per apeigas žmonės nešlovindavo praeities – jie kūrė ateitį. Šis įsivaizduojamas pasaulis leido mirusiojo palikuonims susitaikyti su ramybės neduodančiomis šmėklomis ir perkurti praeitį. Tai buvo nesibaigiantis procesas, nes protėvių vėlės niekada neranda visiškos ramybės.
Kaip tik dėl to ritualas kartojamas nuolat, ir tik tada įvyksta pokytis. Savo atsidavimu gyvieji tarsi byloja: „Jei praeitį būtume vertinę taip, kaip dabar vertiname dabartį, mūsų gyvenimas būtų susiklostęs visiškai kitaip.“ Reguliariai perkuriant praeitį gyvųjų gyvenimas iš tiesų pasikeičia.
Ritualas mus daug ko išmoko. Juk dažniausiai mūsų pačių pastangos sujungti išsibarsčiusius pasaulio fragmentus lieka bevaisės. Šmėklos arba, kalbant nemetaforiškai, praeitis persekioja mus įvairiais pavidalais: tai gali būti prisiminimai, susiję su sudėtingais santykiais, profesinėmis klaidomis, netektimis ar neteisingais sprendimais. Jei norime atsikratyti šmėklų, mums reikia ritualo, kuris atliktų panašią funkciją kaip ir protėvių garbinimo apeigos. Mes galime sukurti geresnį pasaulį ir sustiprinti santykius su mus supančiais žmonėmis tik tada, kai kasdien laviname savo emocijas. Praeitis, negatyvios emocijos ir žmogiškųjų santykių trapumas mus apriboja ir įkalina – šitai suvokę galime tobulėti ir keistis. Be abejo, rūpintis vienas kitu yra sunkus darbas, reikalaujantis begalinio supratingumo, prisitaikymo ir jautrumo. Tačiau drauge tai yra vienas iš maloniausių ir reikšmingiausių dalykų, kuriuos galime nuveikti.
Mes suteikiame formą fragmentuotam pasauliui, tačiau tai dar nereiškia, kad turime užgniaužti neprognozuojamas savo emocijas ar slėpti mumyse slypinčią netvarką. Priešingai, dėmesį mes turėtume sutelkti į savo emocijas bei prigimtį ir kasdien lavintis. Juk ritualai gerina mūsų santykius su aplinkiniais; ugdydami savo kūno energiją mes jaučiamės gyvybingesni; stiprindami proto ir širdies dermę priimame teisingus sprendimus, o atsispyrę pagundai atsiriboti nuo savo patirties mes išliekame atviri ir jautrūs naujiems potyriams bei atradimams.
Žmogiškųjų ryšių ir pasaulio, kuriame gyvename, tobulinimas yra begalinis. Vis dėlto ilgainiui mes išmokstame pakreipti situacijas kita linkme ir atverti duris nesuskaičiuojamai daugybei naujų pasaulių. Jei patikėsime šių filosofinių idėjų potencialu, jos gali pakeisti mūsų gyvenimą.
Mūsų rankose – nuostabi galimybė: juk jei pasaulis išties fragmentiškas, vadinasi, mes galime jį kurti iš naujo. Vėl ir vėl, ir vėl. Didieji pokyčiai prasideda nuo mažiausių kasdienybės detalių, pakeitę jas, pakeisime viską.
