1956 m. vasario 8 dieną Vilniuje vyko Lietuvos komunistų partijos vadovybė – Centrinio komiteto posėdis. Vienas iš klausimų buvo susijęs su Lietuvos Katalikų Bažnyčios situacija Lietuvoje. Okupavus Lietuvą buvo represuoti aktyviausi ir tvirčiausią vertybinį stuburą turintys katalikų vyskupai. Tačiau okupantams nepavyko „išrauti“ tikėjimo iš žmonių širdžių, kaip jie tikėjosi. Susidorojus su ginkluotu partizaniniu judėjimu, pradėta įgyvendinti kita strategija – bandymai „perimti“ Bažnyčios hierarchiją savo kontrolei. Tuo labiau, kad po Stalino mirties buvo kuriamas „demokratiškos“ valstybės paveikslas, kuriame esą gerbiamos visų gyventojų teisės.
1955 m. sausį vyskupui K. Paltarokui, po ilgų jo derybų su okupacine valdžia, buvo leista išsiųsti popiežiui Pijui XII laišką, kuriame įvardinti tris galimi kandidatai į naujus vyskupus. Kandidatai buvo kruopščiai atrinkti. Vieša paslaptis buvo kun. J. Stankevičiaus visiškas lojalumas sovietinei valdžiai. P. Maželis taip pat nebuvo linkęs į rezistenciją, valdžia turėjo svertus, kaip pasiekti, kad jis priimtų „reikiamus“ sprendimus. Julijonas Steponavičius buvo tas „kompromisas“, kuris, kaip valdžia planavo, galėjo tapti pretekstu Šventajam Sostui sutikti su K. Paltaroko siūlymais. Niekam nekėlė abejonių, kad J. Steponavičius buvo giliai tikintis žmogus, gerbiamas parapijiečių, tačiau tuo pačiu jis nesivėlė į jokias antisovietines veiklas ir dar, KGB žiniomis, buvo silpnos sveikatos. Jis neatrodė „pavojingas“.
Popiežiaus atsakymas nuvylė sovietų valdžią. Apmaudžiausia buvo tai, kad popiežius atmetė valdžios favoritą J. Stankevičių ir sutiko konsekruoti vyskupais tik P. Maželį ir J. Steponavičių. Būtent todėl 1956 m. vasario 8 dienos partijos posėdyje teko dar kartą apsispręsti, kaip reaguoti?
Komunistai buvo pernelyg įtikėję savo gebėjimu „pergudrauti popiežių“. Jie nutarė, kad šioje situacija derėtų leisti konsekruoti du naujus vyskupus. Svarbiausiu argumentu buvo viltis, kad pavyks pasiekti, jog būtent P. Maželis taptų Vilniaus arkivyskupu. Taip pat KGB darbuotojai užtikrino, kad nebus sunku kontroliuoti herojiškomis savybėmis, regis, nepasižymintį J. Steponavičių.
Vėliau ne kartą tiek KGB, tiek Lietuvos komunistų partijos elitas gailėjosi tos klaidos, kurią padarė vasario 8 dienos posėdyje. Popiežius paprasčiausiai juos „aplošė“. Būtent J. Steponavičius buvo Šventojo Sosto paskirtas, nepaisant visų sovietinės valdžios rekomendacijų taip nesielgti, Vilniaus arkivyskupu. Jei sovietinė valdžia turėjo svertus neleisti įvykti vyskupo konsekracijai, tai neturėjo galimybių paveikti popiežiaus pasirinkimo, kuris vyskupas bus skiriamas arkivyskupu. Na, o „blogiausia“ tai, kad romus Julijus Steponavičius, kaip pasirodė, yra nepaliaujamas tikėjimo vyras, kuris tapo itin svaria atrama visiems tikintiesiems sovietmečiu. KGB planai rimbu ar meduoliu patraukti jį į savo pusę patyrė visišką nesėkmę.
