JAV mokslininkas, rašytojas Joseph Campbell (1904–1987) – vienas žymiausių pasaulyje lyginamosios mitologijos ir religijotyros specialistų. Garsiausią jo knygą „Herojus su tūkstančiu veidų“ žurnalas „Time“ įtraukė į 100 reikšmingiausių XX a. negrožinės literatūros kūrinių sąrašą. Tai buvo pirmoji J. Campbello knyga, išleista lietuviškai (vertė Vytautas Grenda; „Tyto alba“, 2015).
Josepho Campbello pateikiama mito samprata šiuolaikinei visuomenei yra nepaprastai aktuali. Būtent mitas kaip pasaulėjautos pagrindas suteikia gyvybės religijoms, filosofinėms kryptims, įkvepia menininkus, lemia ne tik pirmykščių žmonių, bet ir šiuolaikinės visuomenės elgesio normas, inspiruoja mokslo bei technologijų atradimus. Knyga „Mitai, kuriais gyvename“ (vertė Laimantas Jonušys, „Tyto alba“, 2018) nagrinėja šiuolaikinės visuomenės ir mito sąlytį. Kas yra mitologija šiais laikais, kaip ji veikia, kokios yra jos funkcijos moderniame pasaulyje? Ar galima mitus naudoti mūsų laikais daugelį žmonių kamuojančiai baimei ir nerimui palengvinti – ar atvirkščiai, mitai baimę tik dar labiau skatina?
Ši knyga tyrinėja universaliuose mituose slypinčią galią, kuri vis dar veikia mūsų kasdienį gyvenimą; ji aiškina, kaip buvo ir tebėra kuriamas mitas nuo primityvių visuomenių iki šių laikų, pasitelkus kūrybinę vaizduotę. Campbellas teigia, jog visų tautų mitai ir religijos visuomet rėmėsi tam tikrais pamatiniais archetipais, kurių nebegalima priskirti konkrečiam žmogui, teritorijai ar religijai. Susiedamas senąsias civilizacijas su šių laikų visuomenėje vykstančiais procesais, autorius išskiria pagrindinius mitus, vėl iš naujo atranda juos šių laikų žmoguje ir akivaizdžiai demonstruoja mito gajumą ir amžinumą.
***
Apeigų funkcija, kaip ją suprantu, yra žmogaus gyvenimui suteikti formą, ne sureguliuojant paviršių, o einant į gelmę. Senovėje visi socialiniai veiksmai buvo rituališkai struktūruoti, o gelmės jausmas suteikiamas palaikant religinę dvasią. Šiandien religinė dvasia palikta išskirtiniams, labai ypatingiems, „sakraliniams“ įvykiams. Vis dėlto apeigos tebegyvuoja mūsų pasaulietiniame gyvenime. Jų galima įžvelgti, pavyzdžiui, ne tik rūmų etikete ir karinio gyvenimo taisyklėse, bet taip pat žmonių, drauge susėdančių prie stalo, manierose.
Visa gyvybė yra struktūra. Gamtoje kuo sudėtingesnė struktūra, tuo aukštesnė gyvybės forma. Struktūra, per kurią moduliuojama jūrų žvaigždės energija, yra daug sudėtingesnė negu amebos; ir kylant aukštyn, tarkime, iki šimpanzės, sudėtingumo daugėja. Panašiai ir žmonių kultūrinėje sferoje: tiesmuką požiūrį, kad energiją ir jėgą galima pavaizduoti arba perteikti atmetus ir sulaužius struktūras, paneigia viskas, ką žinome apie gyvybės evoliuciją ir istoriją.
Gyvūnų elgesio struktūriniai modeliai glūdi paveldėtoje rūšies nervų sistemoje, o ją lemiantys vadinamieji įgimti atpalaidavimo mechanizmai dažniausiai būna stereotipiniai. Ta pati reakcija būdinga visiems tam tikros rūšies gyvūnams. Be to, fiksuotų veikimo modelių esama stebėtinai painių: tai ir kai kurių paukščių kraunami lizdai, – pavyzdžiui, volungė formuoja subtilų kabantį lizdą, – arba vabzdžių ir voragyvių voratinklio stebuklas. Jeigu nebūtume labai pripratę prie tokių dalykų, negalėtume patikėti ir atsistebėti regėdami matematiškai taisyklingą ir subalansuotą mirguliuojantį tinklą, tobulai pakabintą tarp pasirinktų šakelių kokio nors miško tako pašonėje, sumanytą ir padarytą (kaip sakytume apie kokį nors panašų žmonių darbą) neklystamai suvokiant medžiagų atsparumą, tamprumą, pusiausvyrą ir t. t. Visi tokie architektūros stebukliukai – bičių aviliai, skruzdėlynai, nautilų kriauklės ir pan. – kuriami paveldimais įgūdžiais, įsišaknijusiais rūšies ląstelėse ir nervų sistemoje.
O žmonių giminė pasižymi tuo, kad veikimą atpalaiduojantys centrinės nervų sistemos mechanizmai daugiausia yra ne „stereotipiniai“, o „atviri“. Todėl jie priima visuomenės, kurioje individas auga, įspaudų įtaką. Nes biologiškai žmonių kūdikis gimsta kokiais dešimčia ar dvylika metų per anksti. Savo žmogiškąjį charakterį, stačią laikyseną, gebėjimą kalbėti ir mąstymo žodyną jis įgyja veikiamas konkrečios kultūros, jos bruožai tarsi išraižomi jo nervuose; tad būdingus modelius, kurie gyvūnijos pasaulyje biologiškai paveldimi, žmonėse daugiausia atitinka socialiai perteikiamos formos, įspaudžiamos laikotarpiu, kuris nuo seno vadinamas „lanksčiu amžiumi“, o apeigos yra visur pripažįstama tokio įspaudimo priemonė. Mitai – psichologiniai apeigų ramsčiai, o apeigos – fizinis mitų įveiksminimas. Perimdamas savo socialinės grupės mitus ir dalyvaudamas apeigose, paauglys formuojasi taip, kad pritaptų prie socialinės ir gamtinės aplinkos, ir iš amorfiško, per anksti gimusio gamtos vaisiaus virsta apibrėžtu ir pajėgiu kokios nors konkrečios, veiksmingos visuomeninės sistemos nariu.
Toks nepaprastai ankstyvas žmogaus kūdikio gimimas, dėl kurio vaikystėje jis priklausomas nuo tėvų, biologus ir psichologus paskatino mūsų padėtį palyginti su sterblinių, pavyzdžiui, kengūrų, atsivedančių jauniklius praėjus trims savaitėms po pastojimo. Mažyčiai nepasiruošę padarėliai instinktyviai nušliaužia motinos pilvu į sterblę ir ten, niekieno nepamokyti, prisisiurbia prie spenelių ir, kol pasiruošia gyvenimui, būna penimi ir saugomi, taip sakant, antrojoje gimdoje. Kitą evoliucijos stadiją pasiekę žinduoliai įgavo naujovę – placentą, įgalinančią vaisių pasilikti motinos kūne, kol būna beveik pasiruošęs gyvenimui; tad žinduoliai paprastai gali pasirūpinti savimi vos gimę ar bent po kelių dienų arba savaičių. O štai žmonės, turintys dideles smegenis, kurioms subręsti reikia daug metų, gimsta per anksti, ir vietoj sterblės mes turime namus, vėlgi tarsi atstojančius antrąją gimdą.
Štai šioje namų gyvenimo stadijoje suformuojami visi pamatiniai socialiniai įspaudai. Tačiau jie susiję su priklausomumo laikysena, kurią reikia išgyvendinti iki psichologinės brandos. Nebrandi būtybė į aplinkos iššūkius reaguoja tikėdamasi tėvų patarimų, paramos, apsaugos, ir tam, kad įgytų suaugusiojo statusą, šį modelį reikia pakeisti. Todėl primityviose visuomenėse viena pirmųjų lytinės brandos apeigų funkcijų, taip pat būdinga visų kraštų švietimui, yra perjungti paauglių reagavimo sistemas nuo priklausomybės prie atsakomybės, – o tai nėra lengva permaina. O mūsų civilizacijoje, priklausomumo laikotarpiui nusitęsiant iki trečiojo dešimtmečio vidurio ar net pabaigos, iššūkis grėsmingesnis nei kada nors anksčiau, ir mūsų nesėkmės vis labiau matomos.
Šiuo atžvilgiu neurotiką galima apibrėžti kaip žmogų, kuriam iš esmės nepavyko peržengti kritinio „antrojo gimimo“ slenksčio ir tapti suaugusiuoju. Stimulai, kurie turėtų skatinti atsakingas mintis ir veiksmus, sukelia norą saugiai slėptis, bausmės baimę, patarimų poreikį ir taip toliau. Jis turi nuolat koreguoti reagavimo modelių savaimingumą ir, kaip vaikas, savo nesėkmes ir bėdas yra linkęs priskirti arba tėvams, arba tam patogiam tėvų pakaitalui – jį saugančiai bei remiančiai valstybei ir socialinei sanklodai. Jeigu svarbiausias reikalavimas suaugusiajam yra prisiimti atsakomybę už savo nesėkmes, savo gyvenimą ir darbus gyvenamo pasaulio konkrečiomis sąlygomis, tai yra tiesiog elementarus psichologinis faktas, kad tokios stadijos niekada nepasieks tas, kuris nuolat galvoja, jog būtų šauniai viską susitvarkęs, jeigu gyvenimo sąlygos būtų buvusios kitokios: tėvai ne tokie abejingi jo poreikiams, visuomenė ne tokia engėjiška arba kitaip sutvarkyta visata. Svarbiausias kiekvienos visuomenės reikalavimas – jos suaugę nariai turi suvokti sudarantys jos gyvenimą bei būtį ir atitinkamai elgtis. Atitinkamai svarbiausia brandos apeigų funkcija yra įdiegti individui jausmų sistemą, tinkamą visuomenei, kurioje jam teks gyventi, tokią, nuo kurios priklauso ir pačios visuomenės egzistavimas.
Be to, moderniajame Vakarų pasaulyje yra dar viena komplikacija: iš suaugusiojo prašome šio to daugiau negu asmeniškai nekritikuojant ir nevertinant priimti vietinės socialinės grupės įpročius bei paveldėtus papročius. Veikiau prašome ir laukiame, kad jis išsiugdytų tai, ką Sigmundas Freudas pavadino „realybės funkcija“, – savybę, būtiną savarankiškai stebinčiam, laisvai mąstančiam individui, kuris be išankstinio nusistatymo gali įvertinti aplinkos ir joje gyvenančio savo paties galimybes, kritikuoti ir kurti; užuot vien atkartojus paveldėtus mąstymo bei veiklos modelius, pačiam tapti inovatyviu, aktyviu, kūrybišku gyvenimo vyksmo centru.
Kitaip sakant, mums ideali visuomenė nėra visiškai sustingusi organizacija, įkurta protėvių laikais ir turinti niekada nesikeisti. Veikiau tai yra judėjimas pirmyn siekiant panaudoti dar neįgyvendintas galimybes, ir šiame gyvame vyksme kiekvienas turi būti inicijuojantis, bet kartu ir bendraujantis centras. Todėl turime gana sudėtingą užduotį – taip išugdyti mūsų jaunuolius, kad jie, užuot nekritiškai priėmę praeities modelius, atpažintų ir puoselėtų savo kūrybines galimybes ir, užuot likę kokiame nors išbandytame ankstesnės biologijos ir sociologijos lygmenyje, atstovautų žmonijos pažangai. Tai, sakyčiau, yra ypatinga, nepaprasta visų šiuolaikinių vakariečių pareiga; nes būtent ši modernioji Vakarų civilizacija maždaug nuo trylikto amžiaus vidurio buvo – tiesiogine prasme – vienintelė atsinaujinanti pasaulio civilizacija.
Tačiau negalima nepastebėti, kad maždaug nuo 1914 metų mūsų pažangiajame pasaulyje vis labiau nepaisomos arba net niekinamos tos ritualinės formos, kurios kadaise pagimdė ir iki šiol išlaikė šią be galo turtingą ir vaisingai besivystančią civilizaciją. Vis stipriau reiškiasi absurdiškas „gamtos vaiko“ sentimentalizmas. Jo užuomazgos siekia Jeano-Jacques’o Rousseau aštuonioliktą amžių su dirbtiniais sąjūdžiais, kviečiančiais atgal į gamtą, ir kilniojo laukinio sampratomis. Šio idealo netikę pavyzdžiai nuo Marko Twaino laikų buvo užsienyje besilankantys amerikiečiai, kuo ryškiausiai afišuojantys nekaltą tikėjimą, kad europiečius ir azijiečius, gyvenančius senesnėje, tvankesnėje aplinkoje, reikia atšviežinti, Dievo šalies, mūsų mielos Amerikos žemės ir mūsų Teisių bilio auklėtinio grynu storžieviškumu atskleisti jiems jų pačių prigimtinį nekaltumą. Tarpukario Vokietijoje šios reakcingos moderniojo gyvenimo krypties atstovai buvo Wandervögel su kuprinėmis ir gitaromis, o vėliau Hitlerjugend. O dabar štai čia, pačioje Dievo šalyje, idiliški vaizdai – basi baltieji ir juodieji „indėnai“, ant šaligatvių stovyklaujantys su tamtamais, miegmaišiais ir krepšiais vaikams nešioti, – žada ištisas mūsų miestų dalis paversti antropologinių tyrimų erdvėmis. Mat, kaip ir visose visuomenėse, taip ir šiose esama savos aprangos, iniciacijos apeigų, būtinų įsitikinimų ir kitko. Tačiau čia jos atvirai reakcingos ir redukcinės, tarsi biologinės evoliucijos linijoje regresuotų nuo šimpanzės būvio iki jūrų žvaigždės ar net amebos. Atmetamas sudėtingas socialinis modeliavimas, ir kartu gyvenimo laisvė bei gyvybingumas ne įgyjami, o prarandami.
Būtent menų srityje redukcinis, gyvenimą sumažinantis visiškas formos jausmo praradimas šiandien labiausiai kelia nerimą, nes mene tautos kūrybinė energija geriausiai pasireiškia ir geriausiai gali būti suvokiama. Peršasi dabartinės padėties palyginimas su menais senstančioje senovės Romoje. Kodėl romėnų architektūros ir skulptūros darbai, nors ir kokie įtaigūs bei grakštūs, yra mažiau įspūdingi, mažiau jaudinantys negu graikų? Daug kas galvojo apie šią problemą, ir štai aną naktį atsakymas man atėjo sapne, ir dabar noriu jį aptarti kaip esminį nušvitimą. Yra štai kaip: mažoje bendruomenėje, tokioje kaip Atėnų, kūrybingo menininko santykis su vietiniais visuomenės lyderiais yra atviras ir tiesus, jie pažįsta vieni kitus nuo vaikystės, o tokioje bendruomenėje, kaip, tarkime, mūsų šiuolaikinis Niujorkas, Londonas arba Paryžius, norintis išgarsėti menininkas turi lankytis kokteilių vakarėliuose, kad gautų užsakymų, ir pasiseka tiems, kurie būna ne savo dirbtuvėje, o pobūviuose, kurie susitinka su reikiamais žmonėmis ir pasirodo reikiamose vietose. Jie nebūna pakankamai įsijautę į vienišo kūrybinio darbo kančias, todėl tenkinasi pirmu įgytu paklausiu stiliumi ir atlikimo technika. Iš to randasi ir „greitasis menas“, kai koks nors gudruolis, patirdamas kuo mažiau kūrybinių kančių, tiesiog pateikia ką nors netikėto, ir tai kritikuojama ir (arba) reklamuojama, arba nutylima draugiškų ar nedraugiškų laikraštininkų, kuriems irgi tenka daug lankytis susibūrimuose, ir, neturėdami pakankamai laiko papildomai studijuoti ar patirti, jie suglumsta pamatę ką nors tikrai sudėtingo ar reikšmingai naujo.
Su nepaguodžiamu pasibjaurėjimu prisimenu Finegano budynės recenzijas, pasirodžiusias 1939 metais. Negana to, kad šis tikrai epochinis kūrinys buvo atmestas kaip neperprantamas, – jis buvo atmestas su pretenzinga panieka kaip gryniausias pasityčiojimas ir žmonių laiko švaistymas; o po dvejų metų Thorntono Wilderio pjesė Per plauką nuo žūties, nuo pradžios iki galo visa paremta įkvėpimu, temomis, charakteriais, siužeto motyvais ir net atsitiktinėmis detalėmis, tiesiogiai, akivaizdžiai ir begėdiškai paimtais iš didžiojo airio Finegano budynės, buvo įvertinta žurnalistine Pulitzerio premija kaip geriausia to nelemto sezono amerikiečių pjesė. Reikšminga šiuolaikinė kūryba beveik be išimčių, visų pirma, apskritai sunkiai sulaukia visuomenės dėmesio, antra, kai tokia pasirodo, vadinamieji kritikai beveik garantuotai ją sudirba. Pavyzdžiui, argi ne įdomu (grįžkime prie Jameso Joyce’o), kad per visą gyvenimą šis didžiausias mūsų amžiaus literatūros genijus taip ir negavo Nobelio premijos? Tad gal ir nekeista, kad šiuo metu neturime jokio žinomo kūrinio, atitinkančio reikalavimus ir galimybes šio pasakiško mūsų laikotarpio po Antrojo pasaulinio karo – bene didžiausios dvasinės metamorfozės žmonijos istorijoje? Šis trūkumas itin pražūtingas todėl, kad tik iš savo kūrybingų aiškiaregių ir menininkų kiekviena tauta semiasi tinkamų, gyvastį palaikančių ir brandinančių mitų bei apeigų.
Čia norėčiau prisiminti Nietzschės teiginius apie klasikinį ir romantinį meną. Jis įžvelgė dvi jų abiejų kategorijas. Yra tikrai galingas romantizmas, griaunantis savo meto formas ir anapus jų atrandantis naujas formas; bet taip pat yra romantizmas, negebantis įgauti jokios formos, tik iš apmaudo daužantis bei niekinantis. Panašiai ir klasicizmo atveju: yra toks, kuris lengvai perima pripažintas formas ir gali žaisti jomis kaip tinkamas, per jas sodriai ir gyvybingai išreikšdamas savo kūrybinius tikslus, bet yra ir klasicizmas, desperatiškai įsikibęs formos iš silpnumo, sausas ir kietas, autoritarinis ir šaltas. Noriu pabrėžti, – manau, tai buvo ir Nietzschės mintis, – kad forma yra terpė ir priemonė, per kurią gyvenimas pasireiškia įspūdingu stiliumi, raiškiu ir didingu, o paprasčiausias formos triuškinimas tiek žmonių, tiek gyvūnų pasauliui pražūtingas, nes apeigos ir etiketas yra visų civilizacijų struktūruojančios formos.
Aš pats itin gyvai pajutau gyvenimą išplečiančią apeigų funkciją, kai kadaise Japonijoje buvau pakviestas į arbatos ceremoniją pas iškilų jos meistrą. Ir jeigu kur nors šiame pasaulyje yra didesni formalaus tikslumo reikalavimai negu japonų arbatos ceremonijos procedūros, tai norėčiau sužinoti, kas ir kur tai galėtų būti. Man sakė, kad Japonijoje yra žmonių, kurie, studijavę ir praktikavę arbatos ceremoniją visą gyvenimą, nepasiekė tobulybės, – tokios subtilios tos taisyklės. Nereikia nė sakyti, kad mažytėje arbatinėje aš buvau kaip dramblys porceliano krautuvėlėje. Iš tikrųjų Japonijoje užsieniečiai ryškiausiai patiria būtent tai, kad niekada tiksliai nepataikys. Tos formos neįsismelkusios jiems iki gyvo kaulo, net ir jų kūnai netinkamo pavidalo. O arbatos ceremonija – tos be galo formalizuotos civilizacijos viso formalizuoto stebuklo tikriausias grynuolis – po ritualizuotų parengiamųjų žingsnių formos viršūnę pasiekia itin stilizuotu veiksmu: arbatos meistras maišo ir patiekia arbatą labai negausiems svečiams. Detalių neaiškinsiu – nesugebėčiau, net jeigu norėčiau. Užtenka pasakyti, kad valdomas kiekvienas gestas, net galvos pakreipimas; vis dėlto vėliau su manim kalbėdamiesi kiti svečiai pagyrė šio meistro spontaniškumą. Vienintelis tuo metu man į galvą atėjęs palyginimas buvo poetinis soneto menas, nes tai irgi labai reikli forma, – bet ją įvaldęs poetas įgauna tokią raiškos jėgą ir mastą, kokių be jos nebūtų turėjęs, o kartu ir naują laisvės pobūdį. Japonijoje turėjau garbės stebėti ne vieną arbatos meistrą ir įgudau pamatyti, kaip jie visi šį darbą atlieka laisvai, atsipalaidavę. Civilizacijos ritualas tarsi suaugęs su meistru, ir jis juda spontaniškai, išraiškingai rutuliodamas ceremoniją. Poveikis savaip panašus į gražaus japoniško sodo, kuriame gamta ir menas susieti į visumą, juos abu įkūnijančią ir išreiškiančią abiejų darną.
Ar turime ką nors panašaus mūsų šiuolaikinėje Šiaurės Amerikos civilizacijoje?
Aną vakarą įsijungiau televizorių ir pataikiau į gražias lengvosios atletikos varžybas, vykstančias Los Andžele. Tai buvo pirmos tokios varžybos, kurias regėjau nuo tada, kai pats rungdavausi trečiojo dešimtmečio vidury, – praėjo apie keturiasdešimt metų, ir visą tą laiką nekreipiau dėmesio į šį sportą, labiausiai dėl to, kad jis man sukeldavo daug sunkiai valdomų jausmų. Pataikiau į mylios bėgimą su šešiais nuostabiais bėgikais – buvo tikrai gražu. Bet pasibaigus komentatorius pareiškė, kad bėgimas nuvylė. Buvau nustebęs. Distancija buvo įveikta per keturias minutes šešias sekundes, kiti du bėgikai nuo laimėtojo atsiliko dviem sekundėmis; o mano laikais mylios greičiausias laikas vos peržengė keturias minutes penkiolika sekundžių, ir atsimenu, kiek jaudulio sukėlė šis rezultatas. Dabar rekordas yra mažiau kaip keturios minutės. Pamąsčiau taip: na štai – kai žaidimas tikrai rimtas, ne kokie kokteilių vakarėliai ir panašiai, o tiesiogiai imamasi sąžiningo iššūkio rungties take, mes tebeturime formą ir rodome puikų stilių! Oswaldas Spengleris veikale Vakarų saulėlydis „kultūrą“ apibrėžia kaip „geros formos“ visuomenės būseną – ta prasme, kaip sportininkas būna „geros formos“. Rankų laikysena, kūno pasvirimo kampas: kiekviena sportinės formos detalė padeda sužibėti gyvenimo išsipildymo akimirkai. Tas pats būdinga subtiliai sustyguotam „geros formos“ visuomenės stiliui, „geros formos“ japonų arbatos meistrui, civilizuotų žmonių „geros formos“ susibūrimo socialiniam etiketui. Sugriovęs formą, nelaimėsi nei mylios bėgimo, nei kultūrinės konkurencijos, ir kadangi tai pagaliau yra rimtas pasaulis, civilizuotas gyvenimas išliks tik ten, kur palaikoma geriausia forma. O pralaimėjus bėgimą pakartojimo nebus.
O dabar, iliustruodamas, kaip didžiai apeigos padeda visuomenei, norėčiau priminti tą labai oficialų valstybinį renginį, vykusį Vašingtone po prezidento Kennedy nužudymo. Kalbu apie visuomenei labai būtiną ritualizuotą renginį. Tauta, kaip vienetas, patyrė netektį, sukrečiančią iki gelmių – vieningumo prasme. Kad ir kokios kieno politinės pažiūros bei jausmai, tas šaunus jaunas vyras, atstovaujantis visai mūsų visuomenei, gyvam organizmui, kurio esame nariai, buvo nušluotas karjeros viršūnėje, džiaugsmingo gyvenimo akimirką, – staiga mirtis, o po jos baisi netvarka: dėl viso to reikėjo kompensacinių apeigų, atkuriančių tautos solidarumo jausmą, ne tik kaip renginio, skirto mums, tautai, čia, bet ir kaip pareiškimo pasauliui, kad esame didinga ir ori moderni civilizuota valstybė. Puikų radijo ir televizijos kompanijų pasirodymą tuo kritišku metu laikau neatskiriama tų apeigų dalimi – tai buvo vienas iš spontaniškų, gyvų viso renginio aspektų. Nes tauta juk milžiniška, bet tas keturias dienas ji buvo virtusi vieninga bendruomene, visi tokiu pat būdu tuo pačiu metu dalyvavome simboliniame renginyje. Kiek pamenu, tai buvo pirmas ir vienintelis tokio pobūdžio taikos metų renginys, suteikęs man jausmą, kad priklausau šiai visai nacionalinei bendruomenei, vieningai dalyvaujančiai itin reikšmingose apeigose. Mat pastaruosius dvidešimt ar trisdešimt metų nebuvo madinga iškelti Amerikos vėliavos. Taip neva būtum pavojingai pakrypęs į Johno Bircho[1] pusę. Bet štai galų gale pasitaikė proga, kai, manyčiau, bet kam būtų buvę sunku nepajusti, kad tavo gyvenimas ir asmenybė pakylėti dalyvauja tautos gyvenime bei likime. Tą vieningų apmąstymų savaitgalį buvo veiksmingai atgaivinta ir iškelta, emocingai ir iškalbingai mums pateikta jausmų sistema, būtina, kad išliktume organiška visuma.
Bet man, stebinčiam, kaip klostosi šios laidotuvių apeigos, į galvą šovė platesnio pobūdžio minčių, ypač dėl šios simbolikos: vėliava apklotą karstą vežė lafetas, traukiamas septynių palšų žirgų, kaukšinčių pajuodintomis kanopomis, šalia jų lėtai risnojo dar vienas su tuščiu balnu ir apverstomis balnakilpėmis, vedamas kariuomenės arklininko. Rodės, regėjau septynis pamėkliškus pilkos Mirties žirgus, vežančius kritusį jauną didvyrį į paskutinę dangišką kelionę, simboliškai kylantį aukštyn per septynias dangaus sferas į amžinybės sostą, iš kurio jis kadaise nusileido. Mitologija, bylojanti apie septynias sferas ir sielos kelionę iš dangiškųjų namų į gyvenimą žemėje ir, tam gyvenimui pasibaigus, vėl aukštyn per visas septynias, šiame pasaulyje yra sena kaip pati mūsų civilizacija. Žirgas su balnu be raitelio, apverstomis balnakilpėmis, risnojantis šalia žuvusio jauno karžygio, senovėje būtų buvęs paaukotas, kremuotas kartu su šeimininko kūnu ant didžiulio laužo, simbolizuojančio liepsnojančius auksinius saulės vartus, pro kuriuos didvyrio siela įžengia į sostą amžinoje šlovingoje mirusių karžygių menėje. Juk toks žirgas simbolizuoja kūną ir jo gyvybę, o raitelis – jam vadovaujančią sąmonę: jie sudaro vienovę – kaip kūnas ir siela. Stebėdamas šį taurų kortežo gyvulį pajuodintomis kanopomis, be raitelio, prisiminiau legendą apie jaunojo arijų karalaičio Gautamos Šakjamunio taurų žirgą Kanthaką. Kai jo šeimininkas, išsižadėjęs pasaulio, nujojo į mišką ir ten tapo Buda, ristūnas be raitelio parlėkė į rūmus ir iš sielvarto nusibaigė.
Šios senosios temos ir legendos, aišku, buvo nežinomos mūsų laikais daugeliui milijonų žmonių, kurie per žuvusio savo jauno didvyrio laidotuves stebėjo ir girdėjo septynių palšų žirgų kaukšinčias kanopas nuščiuvusiame mieste ir matė šalia žengiantį taurų ristūną be raitelio su apverstomis balnakilpėmis. Ir vis dėlto tos temos bei legendos buvo ne šiaip sau fonas – tai buvo tų karinių apeigų esatys, ir ši esamybė turėjo poveikį. Be to, tai priminė kitą mūsų amerikietiškosios istorijos epizodą: Pilietinio karo lafetus bei Lincolno laidotuves – jis taip pat buvo nužudytas ir lygiai taip pat palydėtas į amžinybę. Šiuolaikinių apeigų jėgą nepaprastai sustiprino šie simboliniai prieskambiai, – galbūt negirdėti svetimoms ausims, bet čionai visų atpažinti, – lėtas, iškilmingas kariuomenės būgnų ritmas ir tų Mirties žirgų juodų kanopų kaukšėjimas visiškai nutilusiame mieste.
Ir dar, stebint tas apeigas, kupinas senovinių ir šiuolaikinių temų, man atėjo į galvą pasvarstyti, kokia iš prigimties atvira žmogaus sąmonė, paguodai randanti modelių tokiuose slėpininguose žaidimuose kaip šis, imituojantis sielos kelionę iš žemės per septynių sferų plotmes. Prieš daugelį metų didžio kultūros istoriko Leo Frobeniaus darbuose buvau radęs pasakojimą ir diskusiją apie tai, ką jis pavadino „paideumatinėmis“, arba pedagoginėmis, galiomis, kuriomis žmogus, – nesusiformavęs, neužtikrintas gyvūnas, kurio nervų sistemos atpalaidavimo mechanizmai dar ne stereotipiniai, o atviri įspaudams, – per visą istoriją buvo veikiamas ir inspiruojamas kaip kultūrų formuotojas. Ankstyviausiais laikotarpiais, kaip ir šiandieninėse primityviose visuomenėse, žmogaus mokytojai buvo gyvūnai ir augalai. Vėliau jais tapo septynios dangaus sferos. Nes nesusiformavusiai žmonių giminei būdinga keista ypatybė – mes gyvename ir modeliuojame savo gyvenimą apsimetimo veiksmais. Paauglys, susitapatinęs su mustangu, šuoliuoja gatve su nauju gyvybingumu ir tapęs kitokia asmenybe. Duktė imituoja motiną, sūnus – tėvą.
Seniai į užmarštį nugrimzdusiais paleolitinės didžiosios medžioklės tūkstantmečiais, kai žmogaus artimiausi kaimynai buvo įvairių rūšių visur esantys žvėrys, būtent gyvūnai tapo jo mokytojais, savo gyvenimo būdu rodantys gamtos galias ir sąveikas. Genties nariai pasivadindavo žvėrių vardais ir per apeigas dėvėdavo gyvūnų kaukes. O štai gyvenantys atogrąžų džiunglėse, kur gamtos reginys daugiausia buvo augalinis, imitavimo žaidimui labiau rinkdavosi augalų pasaulį, ir, kaip matėme, pamatinis mitas bylodavo apie dievą, leidusį nukauti, supjaustyti ir pakasti savo kūną, kad iš jo augantys maistiniai augalai teiktų žmonėms valgį. Žmonių aukojimo apeigose, būdingose visoms žemdirbių kultūroms, ši pirmykštė mitologinė scena mėgdžiojama tiesiogiai – iki koktumo; mat kadangi matoma, kaip augalijos pasaulyje gyvybė kyla iš mirties, nauji žali ūgliai iš puvėsių, taip turį būti ir su žmonėmis. Mirusieji palaidojami, kad atgimtų, o augalijos ciklai tampa žmonijos mitų ir apeigų modeliu.
Tuo didžiuoju ir kritiniu laikotarpiu, apie 3500 m. pr. Kr. Mesopotamijoje kylant ankstyviausios civilizacijos miestams-valstybėms, traukos centras ir visuomenės modelis persikėlė nuo žemės, nuo gyvūnų ir augalų karalysčių į dangų, kai aukštybes stebintys žyniai išsiaiškino, kad septynios dangaus jėgos – saulė, mėnulis ir penkios matomos planetos – juda matematiškai apskaičiuojamais greičiais per sustingusius žvaigždynus. Tada naują šios Visatos stebuklo suvokimą išreiškusi kosminės tvarkos samprata greitai tapo geros žemiškos visuomenės modeliu: karalius soste karūnuojamas kaip mėnulis arba saulė, karalienė – kaip deivė-planeta Venera, o aukštieji dvaro dignitoriai – įvairių dangaus šviesulių vaidmenyse. Pasakiškame krikščioniškosios Bizantijos dvare dar ir V–XIII a. po Kr. imperatoriaus sostas buvo apsuptas įvairiausių stebinančių rojaus vaizdų: auksinių liūtų, vizginančių uodegą ir riaumojančių, juvelyriniuose medžiuose čirškiančių paukščių, padarytų iš brangiųjų metalų bei brangakmenių. Ir kai kokios nors barbariškos genties pasiuntinys, ką tik perėjęs svaiginančiais marmuro koridoriais, pro ilgas rūmų sargybinių ir išsipuošusių karvedžių bei vyskupų eiles, atsidurdavo prieš impozantišką, sustingusią, tylinčią monarcho figūrą, švytinčiame soste karūnuotą saulės vainiku, jis nuoširdžiai nustėręs puldavo kniūbsčias prieš Esatį, – ir jam taip kiūtant veidu žemyn mechanizmas pakeldavo visą sostą, tad žiū! – apstulbęs svečias, galų gale atsistojęs, pamatydavo monarchą prabangiai apsitaisiusį, visai pasikeitusį, žvelgiantį į jį kaip Dievas iš žvaigždėmis nusėto dangaus. Šv. Kirilas Aleksandrietis laiškuose į imperatorių kreipdavosi kaip į Dievo Atvaizdą Žemėje. Ko gero, persistengdavo, bet tai nedaug skiriasi nuo šiandieninio imperatoriaus dvaro arba popiežiaus mišių spektaklio.
Tokios išdaigos tebedaro poveikį. Per jas žmogaus kūno, iškilmių kostiumo ir architektūrinio akmens pavidalais į dienos šviesos pasaulį projektuojami sapniški mitiniai vaizdai, paimti ne iš konkrečios dienos šviesos patirties, o iš gelmių, kurias dabar vadiname pasąmone. Šitaip jie stebėtojui sukelia bei įkvepia sapnišką, neracionalią reakciją. Taigi, būdingas mitinių temų ir motyvų, perkeltų į apeigas, poveikis yra tas, kad jie asmeninius tikslus ir jėgas sujungia su neasmeniniais veiksniais. Jau biosferoje gyvūnų elgesio tyrinėtojų pastebėta, kad, įsivyraujant tam tikros rūšies poreikiams, – tarkime, piršimosi arba piršimosi kovų atvejais, – stereotipinės, ritualizuotos elgsenos modeliai atskirus gyvūnus pastūmėja prie užprogramuotų veiksmų tipų, būdingų visai rūšiai. Panašiai ir visose žmonių visuomeninės sąveikos srityse ritualizuota elgsena nuasmenina veikėjus, nuleidžia arba pakelia juos virš jų pačių, ir jie ima elgtis ne pagal savo, o pagal žmonių giminės, visuomenės, luomo arba profesijos modelį. Iš čia, pavyzdžiui, teisėjų arba valstybės tarnautojų prisaikdinimo apeigos: šitaip įvesdintieji į tarnybą savo vaidmenį turi atlikti ne kaip privatūs asmenys, o kaip kolektyvinių principų ir įstatymų atstovai. Ir net privataus verslo ryšiuose sandorių ir sutarčių, derybų ir grasinimų kreiptis į teismą modeliai klostosi pagal ritualines pripažinto žaidimo taisykles, iš konfrontacijos bent dalinai pašalinant asmeninį akcentą. Be tokių žaidimo taisyklių neegzistuotų jokia visuomenė ir joks individas neturėtų nė mažiausio supratimo, kaip elgtis. Ir tik padedant vietinės socialinės grupės žaidimo taisyklėms asmens žmogiškumas išsiskleidžia iš neapibrėžtų galimybių tuštumos į vieną ir vienintelę (ribotą laike, erdvėje ir temperamento atžvilgiu) gyvenimo aktualizaciją.
O dabar paklauskime, koks galėtų būti tinkamas nustėrimo šaltinis šiuolaikinei žmonijai. Kaip aiškino Frobenius, iš pradžių žmonijai slėpiningą įspūdį darė gyvūnijos pasaulis su visa rūšių įvairove, ir, atstovaudamas pasigėrėtinai kaimynystei, jis skatino imitacinio tapatinimosi impulsą. Paskui buvo augalijos pasaulis ir vaisingos žemės stebuklas – mirties virtimas gyvybe. Ir galiausiai, iškilus ankstyviausioms aukšto lygio civilizacijoms senovės Artimuosiuose Rytuose, dėmesio centras persikėlė į septynių judančių kosmoso šviesulių matematiką – būtent jie mums suteikė tuos septynis palšus žirgus Mirties karalystės ir prisikėlimo kavalkadoje. Tačiau šis istorikas pažymėjo ir tai, kad šiandien artimiausi paslaptingi mūsų kaimynai nėra nei gyvūnai, nei augalai, nebėra ir dangaus skliautas su nuostabiai slenkančiais šviesuliais. Frobenius aiškina, kad šiuos demitologizavome mokslu, ir paslapties centre dabar atsidūrė pats žmogus – žmogus kaip Tu, kaip kaimynas; ne kaip „aš“ norėčiau jį matyti arba galėčiau įsivaizduoti pažįstąs bei bendraująs su juo, bet pats savaime, štai taip atėjęs, kaip paslaptinga, stebinanti būtybė.
Ankstyviausią šio naujo, tiesiogiai žmogiško nustėrimo pripažinimą ir aukštinimą randame graikų tragedijose. To meto visų kitų tautų apeigos buvo nukreiptos į gyvūnų, augalų, kosmoso ir antgamtiškumo kategorijas, bet Graikijoje jau Homero laikais pasaulis buvo tapęs žmogaus pasauliu, o didžiųjų penkto amžiaus poetų tragedijose visam laikui buvo paskelbtos ir išskleistos reikšmingiausios šio interesų perkėlimo dvasinės implikacijos. Jamesas Joyce’as romane Menininko jaunų dienų portretas glaustai apibūdino esmines graikų tragedijos ypatybes, atveriančias kelius į iš esmės mistinį humanistinio dvasingumo matmenį. Cituodamas Aristotelio Poetiką jis primena du pripažįstamus klasikinius „tragiškumo jausmus“ – gailestį ir baimę, tačiau kartu pasako, kad Aristotelis jų neapibrėžė. „Aristotelis neduoda gailesčio ir baimės apibrėžimų, – pareiškia romano herojus Stivenas Dedalas. – Aš galiu duoti.“ Ir toliau aiškina: „Gailestis – tai jausmas, kuris sukausto mintis, regint dideles ir tvarias žmonių kančias, ir nukreipia jas į kenčiantįjį. Baimė – tai jausmas, kuris sukausto mintis, regint dideles ir tvarias žmonių kančias, ir nukreipia jas į slaptą tų kančių priežastį.“[2] Visų kančių slapta priežastis, žinoma, yra pats mirtingumas, tai svarbiausia išankstinė gyvenimo sąlyga, tad iš tikrųjų „didelė ir tvari“. Jos negalima nuneigti teigiant gyvenimą. Bet šios išankstinės sąlygos teigimą lydi gailestis kenčiančiam žmogui, kuris šiame kontekste iš tikrųjų yra mūsų pačių atitikmuo.
Tose laidotuvių apeigose, apie kurias čia kalbėjau, išskirtinis buvo kaip tik šis klasikinis ir modernus vakarietiškas nukreiptumas į žmogų – to nebūtų patirta jokiame tradiciniame rytietiškame tokio masto renginyje. Ten būtų per žmogų taikomasi į įsivaizduojamą kosmologinę padėtį. Visi, kas kada nors gyvai matė tokias rytietiškas apeigas, tikrai bus pastebėję, kad kenčiantis žmogus, kaip individas, iškilmėse faktiškai pašalinamas, o šiuo atveju viskas buvo daroma siekiant iškelti asmenybės vertę. Į senus butelius buvo supiltas naujas vynas – individualios asmenybės vynas, ir, žinoma, konkrečiai šio labai ypatingo jauno vyro ir visko, kam jis atstovauja, – ne belaikiuose atsikartojančių erų cikluose, o dabartiniame istoriniame laike. Ir vis dėlto tuose septyniuose kaukšinčiuose žirguose su lafetu ir šalia jų einančiame ristūne be raitelio būta tos senesnės sanklodos simbolikos, vis dar paveikios. Senieji įvaizdžiai skelbė naują žinią apie unikalų, iki tol neregėtą, nepakartojamą kenčiantį žmogų, o kartu žmogaus kančios „didumo ir tvarumo“ jausmą, taip pat šventą kuždesį apie nepaneigiamą „slaptą priežastį“, be kurios apeigos būtų stokojusios giluminio matmens ir gydomosios jėgos.
Taigi, baigdamas norėčiau galutinai išryškinti tos neišsemiamos nuostabos vaizdą, kurį visi mitai ir apeigos – per didžiąją poeziją bei meną – mums atveria ir mus suvienija, pacituodamas iškalbingą eilėraštį, didžiai mane įkvėpusį, kai pirmą kartą perskaičiau prieš kokius keturiasdešimt metų, ir paskui visada padėdavusį sukaupti mintis. Jo autorius – Kalifornijos poetas Robinsonas Jeffersas, bylojęs mums iš stebėjimo bokšto Ramiojo vandenyno pakrantėje, kur daug metų žiūrėjo, kaip palei kranto liniją didingai plasnoja pelikanai, girdėjo šlapių, draugiškų ruonių lojimą, o už nugaros – įsibrovusį vis gausesnių variklių ūžesį. Eilėraštis pavadintas
gamtos muzika
Senas vandenyno balsas, paukščių čirškesys upeliuose,
(Žiema jiems davė auksą už sidabrą
Nudažyti vandeniui ir nurudino buvusius žalius krantus)
Skirtingomis gerklytėm jie gieda vieną giesmę.
Manau, jei būtume stiprūs ir klausytumės,
Nedraskomi troškimų ir baimės,
Sergančių tautų audros, bado sugniuždytų miestų pykčio,
Tie balsai taip pat atrodytų
Tyri kaip vaiko ar kaip alsavimas mergaitės, šokančios vienos
Ant vandenyno kranto, svajojančios apie mylimuosius.
[1] John Birch Society – radikali dešinioji visuomeninė organizacija. (Čia ir toliau vert. past.)
[2] Vertė Povilas Gasiulis. Cituojama iš: Oskaras Vaildas, Doriano Grėjaus portretas; Džeimsas Džoisas, Menininko jaunų dienų portretas, V.: Vaga, 1989.
