Neparašytų istorijų meistras

„Kai rašau, pasakoju istorijas, o jos neįmanomos vien esamajame laike, be praeities, artimesnės ar tolimesnės. Dabartis tėra Gordijo mazgas, kuriame susipynusios visos praeities gijos. Jau daugelį metų bandau išnarplioti, nors su kiekvienais metais tų gijų daugėja“ – teigia poetas, eseistas, vertėjas Eugenijus Ališanka.

Jis gimė lietuvių tremtinių šeimoje 1960 m. vasario 22 d. Barnaule, Rusijoje. Būdamas dviejų su šeima atvyko gyventi į Vilnių, kur ir gyvena iki šiol.

Nors baigė matematikos studijas, netrukus po jų E. Ališanka pasuko į literatūrą. Debiutavo 1991 metais eilėraščių rinkiniu „Lygiadienis“ už kurį pagerbtas Zigmo Gėlės literatūrine premija.

Jo kūrybinėje biografijoje 7 poezijos bei 4 esė knygos. Iš pastarųjų paminėtinos kultūrologinės studijos „Vaizdijantis žmogus“ (1998) ir „Dioniso sugrįžimas“ (2001), kuriose nagrinėjamos šiuolaikinės literatūros bei kultūros trajektorijos.

2003–2014 m. dirbo žurnalo „Vilnius“, leidžiamo anglų (The Vilnius Review) ir rusų (Вильнюс) kalbomis vyriausiuoju redaktoriumi.

Literatūros erdvę E. Ališanka gerokai praplėtė savo parengtais Wisławos Szymborskos, Carolyn Forshé, Dannie Abse, Johno Freemano, Urošo Zupano, Katerinos Anghelaki-Rooke, Jerome Rothenbergo, Desmondo Egano, Jaceko Podsiadło, Marcino Świetlickio, Tomaszo Róžyckio, Bernardine Evaristo, Harvey L. Hixo, Michaelo Schmidto, Bohdano Zadura, Pascale Petit ir kitų poetų kūriniais. Taip pat yra vertė ir nemažai straipsnių kultūros ir filosofijos temomis: (W. Chrostowski, H. Cox, T. K. Derry, G. K. Chesterton, I. Hassan, J.-F. Lyotard, F. Jameson, H. Kung, H. White, S. Sontag.

Rašytojas garsėja kaip vienas daugiausia keliaujančių Lietuvos autorių, jo kūryba pristatoma įvairiuose pasaulio kraštuose vykstančiuose literatūros festivaliuose. Gal todėl E. Ališanka yra gausiausiai į kitas kalbas verstas lietuvių poetas. Kelionėse patiriamus nuotykius bei išvystus vaizdus mėgsta įamžinti ne tik tekstuose, tačiau ir fotoaparatu: yra surengęs kelias parodas.

2012 m. jis tapo „Poezijos pavasario“, o 2016 m. – Jotvingių premijos laureatu.

Pasak Arno Ališausko, „E. Ališankos kūryba galėtų būti vertinama kaip beveik kraštutinė intelektualistinė poezija, ženklinanti vieną labiausiai nuo tradicinės lietuvių lyrikos nutolusių laukų. Galima paradoksaliai tvirtinti, kad ši poezija – antropocentrinė, egocentrinė ir kartu becentrė, be Dievo ir be žmogaus tuo pačiu metu“.