In memoriam: Stephen Hawking

„Visata nebūtų tokia didi, jei tai nebūtų namai žmonių, kuriuos myli.“

Šiandien, 2018 metų Kovo 14 dieną, eidamas 76-uosius metus, savo namuose Jungtinėje Karalystėje, Kembridže su žemiškuoju gyvenimu atsisveikino vienas žymiausių pasaulio fizikų Stephen’as Hawking’as.

Gimęs 1942 metais Sausio 8 dieną – per Galilėjaus mirties 300-ąsias metines. O mirtį pasitiko per Einstein’o gimimo dieną. Taipogi, simboliška, kad gyvenimą pabaigė per vadinamą „pi“ dieną (kovo keturioliktoji – o matematinis vienetas „pi“ apytiksliai yra 3,14).

„Mano lūkesčiai buvo sumažinti iki nulio, kai man buvo 21 metai. Nuo tada viskas buvo premija“

Būdamas vos 21 metų amžiaus, jaunas vaikinas išgirdo fatališką diagnozę, jam buvo nustatyta amiotrofinė lateralinė sklerozė, genetinis susirgimas, kurio pagydyti neįmanoma, o liga po truputį vis stipriau paraližavo kūną ir minimalizavo judėjimo laisvę. Gydytojai žadėjo, kad, deja, Stephen’ui liko gyventi vos keli metai. Vis tik jis šį skaičių padaugino iš dvidešimt septynių ir nugyveno net 76 metus, pasiekė įspūdingų aukštumų fizikos srityje, parašė šūsnį knygų, dėstė paskaitas, du kartus susituokė, du kartus išsiskyrė, susilaukė trijų atžalų ir apie jo jaunystės gyvenimo istoriją net buvo sukurta kino juosta „Theory of Everything“ („Visko teorija“) 2014 metais.

„Vienintelis mano vyresnysis sūnus Robertas domisi mokslu. Jis programuotojas, dirba „Microsoft“. Dukra Liusi – žurnalistė, studijuoja prancūzų ir rusų kalbas. Mano jaunėlis Timas universitete studijuoja prancūzų ir ispanų. Aš dar turiu anūką Viljamą, kuris neseniai išmoko kalbėti, bet jau pametęs galvą dėl kompiuterių.“

Stephen’as Hawking’as gimė 1942 m. sausio 8 d. Oksforde, Frenko ir Izabelės Hokingų šeimoje. Turėjo dvi seseris Filipą ir Mariją, bei įvaikintą brolį Edvardą. Tėvai gyveno tuo metu vokiečių bombarduojamame Londone ir Izabel gimdymui buvo persikėlusi į Oksfordą, susitarimu su vokiečiais nuo bombardavimų saugų miestą. Abu tėvai buvo baigę Oksfordo universitetą: tėvas – biologijos tyrinėtojas, o motina – baigusi filosofijos, politikos ir ekonomijos studijas. Aplinkiniai juos laikė protingais, tačiau ekscentriškais žmonėmis. Ir jie labai rūpinosi savo vaikų išsilavinimu ir nuolat pabrėždavo mokslo svarbą.

„Visą savo gyvenimą jaučiau aistrą tiems svarbiausiems klausimams, su kuriais mums tenka susidurti, ir bandžiau rasti į juos mokslinius atsakymus. Galbūt todėl pardaviau daugiau knygų apie fiziką nei Madona apie seksą.“

1950 m. su tėvais persikėlė gyventi į Sent Albaną, kur lankė to paties pavadinimo mokyklą. Stephen’as Oksfordo universiteto koledže pradėjo matematikos studijas, tačiau jų nebaigė, pasirinko fiziką, kurios oficialų diplomą ir gavo. Mokykloje nebuvo labai stropus, rašė sunkiai įskaitomu raštu, namų darbai nebuvo tvarkingi, o įvertinimai tebuvo vidutiniški. Tačiau už mokyklos ribų buvo susižavėjęs stalo žaidimais, iš perdirbtų dalių su draugais susikonstravo kompiuterį, kuriuo galėjo spręsti sudėtingas kvadratines lygtis. Dar vaikystėje jį sudomino Visatos paslaptys.

Likus 2 metams iki mokyklos baigimo, įkvėptas matematikos mokytojo, jis tvirtai žinojo, kad nori studijuoti matematiką ir fiziką, tačiau tam prieštaravo tėvas, manęs, kad toks išsilavinimas neužtikrins sūnui geros ateities. Tėvas norėjo studijuotų Oksfordo universitetiniame koledže, kuriame nebuvo matematikos disciplinos, todėl jis pasirinko gamtos mokslus. Čia ėmė specializuotis fizikos srityje, domėdamasis termodinamika ir kvantine mechanika.

1962 m. gavo bakalauro laipsnį ir pasiliko, kad studijuotų astronomiją. Tačiau jis paliko studijas, kai pamatė, kad Saulės dėmių tyrinėjimai, kuriems buvo pritaikyta visa įranga, nėra jam tokie įdomūs. Studijas pratęsė Kembridžo Trinity Hall, kur užsiėmė teorine astronomija ir kosmologija. Tuo metu jam ėmė ryškėti šoninės amiotrofinės sklerozės (ALS arba Lou Gehrigo susirgimas) požymiai, kurie sukėlė paralyžių. Gydytojai netgi prognozavo, kad jam gyventi teliko keli metai. Liga progresavo ir jaunas vyras tapo fiziškai neįgalus, bet tai nesutrukdė siekti karjeros mokslo srityje.

„Jei esate neįgalus, veikiausiai tai nėra jūsų kaltė, tačiau nėra jokios prasmės dėl to kaltinti pasaulį ar tikėtis kitų gailesčio. Reikia žvelgti pozityviai ir stengtis iš situacijos, kurioje atsidūrėte, išpešti viską, kas geriausia. Kai esi fiziškai neįgalus, negali leisti sau būti neįgaliu ir psichologiškai. Manau, reikėtų susikoncentruoti į tokią veiklą, kurioje fizinis neįgalumas nesudarytų rimtų kliūčių. Bijau, kad neįgaliųjų Olimpinės žaidynės manęs netraukia, tačiau man taip teigti paprasta – sportas man ir šiaip niekada nepatiko. Kita vertus, mokslas yra tinkama sritis neįgaliems žmonėms, nes svarbiausia šioje srityje yra protas. Be abejo, didelė dalis eksperimentinės veiklos tokiems žmonėms veikiausiai yra neprieinama, tačiau teorinis darbas yra beveik idealus. Mano neįgalumas nebuvo rimta kliūtis mano darbo srityje – teorinėje fizikoje. Iš tiesų, jis net ir savotiškai man padėjo, jis apsaugojo nuo paskaitų skaitymo ir administracinio darbo, kuriuo veikiausiai būtų tekę užsiimti. Bet man savo darbą dirbti pavyko tik dėl didžiulės pagalbos, kurios susilaukiau iš savo žmonos, vaikų, kolegų ir studentų. Pastebėjau, kad žmonės labai nori padėti, bet pačiam darant viską, kas yra tavo valioje, reikėtų juos padrąsinti, kad jie jaustų, jog jų pastangos yra vertingos.“ – Stephen’o Hawkinso žodžiai iš “Žmonių neįgalumas ir mokslas“, 1984 m. rugsėjo 9 d. leidinys „Science Digest“.

„Išmintingumas – tai gebėjimas keistis.“

1966 m. apsigynė daktaro laipsnį Trinity Hall koledže prie Kembridžo universiteto. Iki savo gyvenimo pabaigos buvo profesorius Kembridžo universitete. Daugiausiai dirbo reliatyvumo teorijos srityje, ypač ties juodųjų skylių teorijomis.

1974 m. išrinktas į JK Karališkąją draugiją, tapo vienu iš jauniausių jos narių.

„Nepamirškite dažniau žiūrėti į žvaigždes, o ne sau po kojom.“

Po gerklės operacijos 1985 m. prarado kalbos dovaną. Draugai jam padovanojo kalbos sintezatorių, įtaisytą jo invalido vežimėlyje. Kiek judrus teliko dešinės rankso smilius. Vėliau judrus teliko skruosto mimikos raumuo, prieš kurį buvo pritaisytas daviklis. Jo pagalba fizikas valdė kompiuterį, leidžiantį jį bendrauti su aplinkiniais.

„Pykti dėl neįgalumo – tai laiko švaistymas. Reikia stengtis gyventi toliau ir aš manau, kad man tai neblogai pavyko. Žmonės niekada neras jums laiko, jei visada tik pyksite arba skųsitės.“

Profesorius pelnė daugybę vardų ir apdovanojimų. 1982 m. jam suteiktas Britų imperijos ordino komandoro laipsnis („sero“ titulas), 1989 m. jis priimtas į Garbės ordino kavalierius. Vienas iš paskutiniųjų apdovanojimų – 2009 m. JAV prezidento skirtas Laisvės medalis.

Taip pat gavęs daug kitų apdovanojimų, pradedant 1997 m. Edingtono medaliu, A. Einšteino medaliu (1979), Britų imperijos ordinu (1982), Wolf premija fizikos srityje (1988) ir kt.

Nurodė ant savo antkapio užrašyti jo išvestą juodųjų skylių entropijos formulę.

Gyvenimas būtų tragiškas, jei nebūtų juokingas ir toks įdomus.

Pagrindinė Hawking’o tyrinėjimų sritis – kosmologija ir kvantinė gravitacija. Jo pagrindiniai pasiekimai: Equation of Hawking

termodinamikos panaudojimas juodųjų skylių aprašymui;
1975 m. sukurta teorija, kad juodosios skylės „garuoja“ dėl reiškinio, įgavusio Hawking’o spinduliavimo pavadinimą;
2004 m. liepos 21 d. jis savo pranešime išdėstė savo požiūrio tašką sprendžiant informacijos dingimo juodojoje skylėje paradoksą.

„Neturiu žalio supratimo, koks mano IQ. Tuo domisi tik nevykėliai.“

Šis garsus fizikas neigė Dievo ar rojaus egzistavimą, bet tikiuosi, jog dabar jis susitiko kažkur su savo autoritetais ir dabar kalbasi apie pasaulį, žiūrėdamas iš aukšto. Tikiu, kad ir ten jis padarys daug atradimų. Ateis ir mums laikas, kai sužinosim, kokių, o kolkas tik tikėtis ir laukti belieka. Kaip bebūtų, tokią asmenybę pamiršti būtų sunku. O nuveikti darbai padaro Stephan’ą Hawking’ą nemirtingu.