1902 m. balandžio 19 d. Lamsočiuose (Kiškių vls., Šilokarčemos aps.) ūkininkų šeimoje gimė Adomas Emilis Gelžinius, evangelikų liuteronų kunigas, vienas iš Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vadovų, Mažosios Lietuvos ir išeivijos visuomenės veikėjas, spaudos bendradarbis.
Adomas Gelžinius užaugo Priekulės parapijos Venckų kaime, kuriame tėvai įsigijo 20 ha ūkį su malūnu, mokėsi Venckų liaudies mokykloje, buvo Priekulės jaunųjų draugijos „Viltis“ ir evangelikų liuteronų parapijos dūdų orkestro narys, vaidino jaunimo būrelyje. Po Pirmojo pasaulinio karo lankė Priekulėje įsteigtus lietuvių kalbos, o Klaipėdoje – kun. dr. Viliaus Gaigalaičio apie 1921 m. organizuotus brandos kursus, kuriais lietuvininkų jaunimas rengtas aukštesniems mokslams.
Išlaikęs brandos atestato egzaminus, surinkimininkų tėvų skatinamas, Adomas Gelžinius 1927 m. pradėjo studijas Lietuvos universiteto Evangelikų teologijos fakultete Kaune. Humanitariniame fakultete klausėsi pedagogikos, psichologijos, filosofijos paskaitų. 1928 m. buvo išrinktas studentų draugijos „Mažoji Lietuva“ pirmininku. Dar studijuodamas tarnavo Batakių evangelikų liuteronų parapijos vikaru (1929 m.), Žvyrių parapijos administratoriumi, kartu aptarnavo ir Sudargo parapiją (1930 m.).
Baigęs studijas VDU (diplominio darbo tema „Surinkimų įsigalėjimas Mažojoje Lietuvoje ir jų reikšmė bažnyčios, politiškame ir tautiškame gyvenime“), Adomas Gelžinius 1931 m. birželio 7 d. Kaune įšventintas kunigu. 1931–1941 m. buvo Kretingos evangelikų liuteronų parapijos klebonas, kartu aptarnavo Palangą, Būtingę, Gargždus, Darbėnus, Švėkšną, Telšius, dėstė tikybą Klaipėdos amatų mokykloje, o nuo 1936 m. skaitė tikybos dėstymo metodikos kursą Klaipėdos pedagoginio instituto studentams.
1937 m. gruodžio 19 d. Kaune sušauktame Lietuvių evangelikų liuteronų sinode Adomas Gelžinius išrinktas LELB lietuvių sinodo senjoru (vyskupu) ir Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Konsistorijos viceprezidentu. Šias pareigas ėjo iki 1941 m. sausio pabaigos, kai faktiškai visa Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vadovybė iš sovietų okupuotos Lietuvos pasitraukė į Vokietiją, paskutiniame Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Konsistorijos posėdyje 1941 m. sausio 31 d. pavedusi Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčiai vadovauti Lietuvoje pasiliekančiam kunigui Erikui Leijeriui (1906–1951), paskyrusi šį naujuoju visos bažnyčios senjoru (vyskupu).
Pasitraukęs į Vokietiją, Adomas Gelžinius kunigavo Plato Praschnitzo parapijoje, pietryčių Prūsijoje (dab. Pšasnyšas, Lenkija), 1943 m. buvo paimtas į kariuomenę. Po karo pamokslavo pabėgėlių stovyklose Vakarų Vokietijoje, su Fricu Šlenteriu (1905–1986) Liubeke 1947 m. leido vieną pirmųjų tremtinių evangelikų laikraštį „Evangelikų kelias“. Svariai prisidėjo organizuojant išeivijos Lietuvių evangelikų liuteronų bažnyčią, buvo jos vyriausiosios tarybos ir šios prezidiumo narys, 1967 m. išrinktas išeivijos bažnyčios Garbės senjoru. Aktyviai bendradarbiavo „Keleivyje“, „Svetyje“, „Lietuvos pajūryje“ ir kituose išeivijos leidiniuose, o taip pat Vokietijos bažnytinėje spaudoje. Be to Adomas Gelžinius iki pensijos 1969 m. kunigavo Vokietijos bažnyčios parapijose (Woltwiesche, Veltheim-Ohe, Braunschweig), o iki 1986 m. laikė lietuviškas pamaldas. 1974 m. Braunšveige išleido vertingą studiją „Lutherische Kirche Litauens“ (Lietuvos liuteronų bažnyčia).
Mirė Adomas Gelžinius 1988 m. birželio 22 d. Braunšveige (Žemutinėje Saksonijoje), palaidotas netoliese esančio Veltheimo kapinėse.