Didžioji dalis iš mūsų turime baimę… ir dažniausiai galvojame, kad tai – mūsų gėda, pralaimėjimas, silpnumo, o ne sveikumo apraiška. Dažniausiai stengiamės baimę nugalėti, o ne į ją įsiklausyti. Pavyksta pamiršti, kad Dievas, kuris mus sutvėrė, pašaukė gyvenimui, dovanoja visus – tiek malonius, tiek nemalonius – jausmus ir išgyvenimus. Priimti baimės dovaną, užuot ją ignoravus ar laikius bausme, – nežemas slenkstis, kurį, eidami siauru gyvenimo keliu, esame kviečiami peržengti. Ignoruodami baimę ar kitus realius jausmus, emocijas ir išgyvenimus, patys sau kasam sutrikimų ir ligų duobę. Tik pripažinta ir išpažinta Tiesa išlaisvina.
Vieni bijo pelių, kiti – tamsos, treti – policijos, dar kiti – mažų patalpų ar aukščio… Ir beveik visi, daugiau ar mažiau, bijome mirties. Mus gąsdina nežinomybė, kelianti nesaugumo jausmą. O kadangi dažnas savo saugumo iliuziją maitinam turtais, įtaka, pažintimis – mirties neišvengiamumo suvokimas demaskuoja mūsų saugumo šaltinių seklumą ir netikrumą.
Mirtis mums nepavaldi – tad jos dažnai paniškai bijo mėgstantieji viską iki skrupulų valdyti ir kontroliuoti. O juk noras viską kontroliuoti ir valdyti toks artimas mums, dar nuo Adomo ir Ievos laikų karts nuo karto mėginantiems būti Dievais.
Liguista mirties baimė gali pavergti (plg. Hbr 2, 15) – tuomet dar gyvas žmogus nustoja gyventi. Dievas kviečia, mąstant apie mirtį, rinktis gyvenimą. Iš mirties į gyvenimą perėjęs žmogus (plg. Jn 5, 24) nuolat primena sau, kad trapumas ir baigtinumas nėra problema, kurią turime išspręsti, bet mūsų buvimo pasaulyje būdas, kuris gali ir turi suteikti daug džiaugsmo.
Baimę tirpdo įprasminimas: atsakius, dėl ko gyvenu, atradus, kas įprasmina mano gyvenimą, mirtis nustoja kelti stingdančią baimę. Apmąstydami mirtį, labiau išgryniname prioritetus, pradedame daryti tai, kas mums išties svarbu, o ne vien tai, kuo siekiam patikti kitiems. Beje – kuo mažesnis pasitenkinimas gyvenime, tuo stipresnis mirties nerimas. Bijome mirti, nes iki galo neišgyvename Gyvenimo. Mirtingumo įsisąmoninimas daro mus veržlesnius ir tikslingesnius gyvenime.
Yra manančių, kad mirties baimė – egoizmo apraiška, ypač kai bijoma artimųjų mirties. Baimė likti vienišam, o juk negera žmogui būti vienam, neretai nustumia mus į prieraišumą ir savininkiškumą – kai šalia esantį žmogų priimam ne kaip Dievo sukurtą stebuklą, o kaip savo nuosavybę. Pamiršę, kad visi esame pakeliui į amžinąjį susitikimą, į amžinąjį gyvenimą, kur jau nebebus mirties, nei aimanų, nei sielvarto, nei liūdesio, nei skausmo, – kur pats Dievas nušluostys ašaras nuo mūsų akių (plg. Apr 21, 4), pradedame merdėjimo etapą, sklidiną bergždžių pastangų išvengti mirties ir skausmingų kaltinimų Dievui. Kaltiname Dievą pamiršdami, kad Jis dėl mūsų Gyvenimo mirčiai atidavė savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per Jį (plg. Jn 3, 16).
Beje – krikštu mes jau esame palaidoti… „Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą. Jei esame suaugę su jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo“ (Rom 6, 4–5). Mūsų, tikinčiųjų, gyvenimas įsišaknijęs dalyvavime Kristaus mirtyje ir prisikėlime. Dievas kviečia ir įgalina gyventi atnaujintą gyvenimą. Gyvenimą, kuriame nebijai – veikiau atvirkščiai – stengiesi mirti sau, kad gyventum…
Bijome ne tik fizinės mirties – sunkiai susitaikome ir su svajonių, draugysčių, darbo sutarčių, net su iliuzijų mirtimi. Kai kurie išgyvendami tam tikrą pabaigą taip įsibaugina, taip patiki melu, kad tai jau „akligatvis“ ir kelio pirmyn nebėra, kad iš gyvenimo sunkumų pabėga į mirtį…
Mirtimi alsuojančioje realybėje šauktis Jėzaus – Gyvenimo – priimti Jį, leisti Jam augti… Pasitikėti Dievu, kuris mirties sutemas paverčia gyvenimo aušra. Pabaiga nebūtinai yra pabaiga… o kartais gerai, kad baigiasi… juk gerai, kad vestuvėse Kanoje baigėsi vynas… svečiai skonėjosi nepalyginimai geresniu…
Žurnalas „Kelionė“
