Labai banalu ir plačiai žinoma, kad mažiau vertiname tai, ką turime, ir esame linkę idealizuoti tai, ko manom, kad stokojam. Kaimyno kieme žolė visada atrodo žalesnė, ar ne taip sakoma? Bet net racionalizuojant šią mintį, esam prispausti realybės, kuri primena iškreiptų veidrodžių karalystę, nes praktikoje daug sunkiau tai suvokti. Ir kažkaip jaučiamės esą išimtini atvejai, kai kiekviena teorija niekada neatrodo tinkama tavo situacijai, nes „teisinga“ nereiškia, kad tai priverčia būtinai gerai jaustis. Tartum tai – savaime aišku, bet kažkaip pritaikyti praktikoje savą išmintį prireikia nemažai jėgų.
Turiu mylinčius ir tarpusavyje sutariančius tėvus, kurie man tokie įprasti, savi, savaime suprantami ir toks mūsų artimas bendravimas visada buvo mano pasaulio dalis, be kurios gyvenimas būtų visai kitokių atspalvių. Kartais užsimirštu, kad ne visi tai turi. Todėl išmuša iš vėžių tie, kurie ateina ir sako, kaip man pasisekė ar kaip jiems negera, kad neturi darnios šeimos, kaip prie Kalėdų stalo pasitinka tik vienas iš tėvų, kaip nesiseka su jais kalbėti, kaip jie lyg svetimi po vienu stogu, nesikalbantys, nejaučiantys tarpusavio meilės… Tai šokiruoja, nes aš taip susikoncentravusi į tai, ko man trūksta, kad turimi dalykai, kad ir tikrai brangūs, man savaime suprantami ir labai žemiški, įprasti. Paradoksalu, nes dažniausiai išgirstu dejones iš tų, kuriems su liūdesiu pavydžiu tobulo gyvenimo ir jaučiuosi kaip basa elgeta suklupusi prie kilmingojo kojų jų gretose.
Idealizuojami tie mano turtai, nes kito akimis, iš šono viskas atrodo daug gražiau ir tobuliau nei yra iš tikro. Bet jokie santykiai nebūna tobuli – žmonės nuvilia, erzina, pykstasi ar pykdo. Jei pradėčiau pasakoti, kiek mes su tėvais vieni ant kitų rėkiam, konfliktuojam, nesusikalbam ar nuviliam vieni kitus – jokie turtai nėra tobuli ir juos išlaikyti irgi kainuoja. Tai jokiu būdu nepanaikina fakto, kad turiu daug ir už tai esu dėkinga, bet kitas, matydamas tik žmogaus fasadą, susikuria ne visai objektyvų vaizdinį. Idealizuodamas kito turimus santykius, nepastebi savuose santykiuose bent skiltelės turimos šilumos ir daugiau savęs gaili nei įdedi pastangų, kaip tuos santykius puoselėti, nes dauguma dalykų neateina savaime, o reikia jais rūpintis, jaukintis, kantriai dirbti, stengtis, kad kažką pasiektum, o vėliau neprarastum.
Taip ir aš kartais pradedu mąstyti, kad turėti romantinį partnerį – gyvenimo prasmės išpildymas. Ir kai draugė skundžiasi savo gyvenimo draugu, neatnešusiu gėlių per Moters dieną, norisi pakratyti ją už pečių ir pasakyti, kaip gali skųstis, kai tiek daug turi. Nes aš idealizuoju tai, kaip vaikas idealizuoja pasakų pasaulį, ar kaip viskas bus šaunu, kai jis užaugs. Susikuriu kažkokį vaizdinį, kad jei turėčiau tai, ką turi ji, tai branginčiau, saugočiau ir nedrįsčiau pasakyti blogo žodžio, nes būčiau tokia laiminga! Tik tiesa ta, kad taip irgi nebūtinai nutiktų. Kaip dažnai išsipildę norai tampa prakeiksmu, nes skaudžiai suvokiame, kad bėda slypėjo ne tame, kad tai nesutaisė mūsų pasaulio, nesuklijavo jo atgal ir nenudažė rožine spalva.
Nutukusiai moteriai atrodo, kad visos gyvenimo nesėkmės, nepasisekę santykiai, liūdesys ir visi nuosmukiai turi vieną vienintelę priežastį – jos kūno svorį. Ir mano, kad pasaulis saldus ir tobulas, jei tik tavo liemuo kaip vapsvos. Bet būna, kad tas svoris nukrinta. Ir svajonė pasiekta – kaip gera, smagu, kaip gražiai atrodo tos lengvos suknelės… Bet neįvyksta to, ko tikėjosi – pasaulis neapsiverčia aukštyn kojom. Liko daugybė skylių, kurių priežastimi laikė antsvorį, nors iš tikro lieknumas nebuvo viena vienintelė laimės ar sėkmės sąlyga. Tiesiog tavęs gali nepamilti ar nepriimti į darbą net ir tada, kai turi vapsvos liemenį. Ir tai sukelia didelį šoką, nes tikėjaisi ne to.
Kaip ir juokėmės, nes aš pavydžiai vis stebiu savo gražią draugę, lieso sudėjimo, aukštą ir ryškiais skruostikauliais – rodos, jei būčiau tokia – būčiau beprotiškai patenkinta. Jei tik turėčiau tuos išsišokusius raktikaulius ir tarpą tarp šlaunų – atsivertų gyvenimo klodai, atsirastų prasmė, galėčiau tiek daug nuveikti, tiek daug pasiekti aukštų kalnų viršūnių. Ir tada ta draugė prisipažįsta, kad velniškai norėtų turėti tokią krūtinę, kaip mano, ir moteriškus klubus. Na, tai šitaip nustebina, nes tie, kuriuos laikei tobulais, labai dažnai atranda savy tiek trūkumų, kad jiems tai, ką turi, atrodo nieko verta.
Viskas labai paprasta, bet vis norisi iš naujo sau priminti – dalykai ne visada yra tokie, kokie jie mums atrodo. Kaip ir žmonės nėra visai tokie, kokius juos vaizduoja instagramo nuotraukos ar išorinis grimas.
O save matome visai kitu kampu nei mus mato bet kas kitas. Mes esame su savimi visada – net ir tom baisiausiom, juodžiausiom ir negražiausiom akimirkom. Mes išgyvenam visus savo nuopuolius, santykių griūtis ir labai ryškiai matom savą netobulumą, plyšius, įtrūkius ir nusėdusias dulkes ant to, ką turime. Kartais melagingai atrodo, kad visa tai, ką turi kiti, yra kažkas blizgaus, nugludinto ir tobulo, bet taip kitiems atrodo ir mūsų turimi dalykai. Ir tie įtrūkiai nepadaro tų dalykų mažiau svarbių ar vertingų, tiesiog daro mus žmonėmis, netobulais ir būtent tuo unikaliais ir tokiais mokančiais mokytis ir išlaikyti gyvenimo dinamiką. Ir visiškas mitas, kad tik mūsų gyvenime viskas, ką turime, nėra vien gražu, ryšku ir šilta, bet ir visų kitų – nesame akmeninės statulos ir negalime išvengti gyvenimo, kuris nori nenori vis atneša naujų išbandymų, pasėja keistų dviprasmybių ir negaili keistų minčių ar baimių, kai pradedame nieko nebesuprasti.
Esu čia ir turiu tai, ką turiu. Ir tai daug. Tai ne viskas, ką įmanoma turėti pasaulyje, tikrai ne. Bet tuos „daug“ ar „mažai“ matus nusistatome patys ir neprivalome naudotis kažkokiais griežtais visuomenės gyvenimo kokybės, laimingumo ar pasisekimo spektro vertinimais, kriterijais. Tiesiog vis primenu sau, kad turiu daug. Ir tai svarbu. Ir turiu teisę norėti dar – tai irgi svarbi to dalis. Bet turiu leisti kitiems norėti daugiau, ir kartu galiu priminti atkreipti dėmesį į tai, kas stovi jiems už nugaros.
Tikrai labai banalu, bet tokie elementarūs dalykai dažnai išsikraipo, užsimiršta ir tampa tiek kartojami, kad jų nebegirdi. Supratau, kad kartais tikrai verta klausytis ir stebėti, nes visai nepastebi to, kas tavo panosėje ir lieji ašaras, kad neturi ką valgyti, atsirėmęs į daugybę vaisių primezgusią obelį…
Žurnalas „Ateitis“, 2018 Nr. 2
