Lietuvoje jau buvo susikūręs Persitvarkymo Sąjūdis, įvyko pirmieji daugiatūkstantiniai mitingai, tačiau dalis sovietmečio disidentų ir toliau kentė lageriuose. Spaudimą paleisti sąžinės kalinius darė ir JAV prezidentas Ronaldas Reaganas, aukščiausio lygio susitikimuose su sovietų lyderiu Michailu Gorbačiovu.
1988 m. liepos 12 d. iš Permės griežto režimo lagerio buvo paleistas vienas iš įtakingiausių Lietuvos disidentų kunigas Alfonsas Svarinskas. Jis buvo suimtas 1983 m. sausio 26 dieną ir apkaltintas antitarybine propaganda bei agitacija. Teismas, kaip ir įprasta tuo metu, tebuvo susidorojimas su disidentu, kuriam skirta griežta bausmė: 7 metai griežto režimo lageryje ir 3 metais tremties.
Lageriuose kunigas Alfonsas išbuvo pusšeštų metų ir iš jų buvo paleistas anksčiau laiko tik su sąlyga, kad neliks Lietuvoje, bet išvyks į Vakarų Vokietiją. Buvo gautas oficialus Augsburgo vyskupo kvietimas kunigui – tai buvo dar vienas būdas spausti sovietų valdžią.
1988 m. liepos 15 d. vakare traukiniu kun. A. Svarinskas sugrįžo į Vilnių, kur jį sutiko džiūgaujantys bendražygiai. Iš viso kunigas Alfonsas buvo teistas net tris kartus ir Gulago lageriuose praleido daugiau nei 20 metų.
Lietuvoje kunigas Alfonsas praleido daugiau nei mėnesį, aplankė daug parapijų, kur buvo šiltai sutinkamas. Kiekvienas toks susitikimas tapdavo unikaliu laisvės mitingu ir drąsos stiprinimu. Tačiau sovietinė valdžia griežtai spaudė ir rugpjūčio 22 d. Vilniuje, Aušros Vartuose, kunigas A. Svarinskas atnašavo atsisveikinimo šv. Mišias.
Atsisveikindamas dar kartą su Tėvyne (šįsyk neilgam, nes jau labai greitai situacija Lietuvoje keisis ir sovietinė valdžia žlugs), kunigas Alfonsas pasakė jausmingą kalbą. Jis pažadėjo, kai tik atsiras pirma galimybė, grįžti į Tėvynę, Jis taip pat sakė:
„Taigi, broliai, ir toliau likime ištikimi tikėjimui — tai brangi dovana, gyvenimo vairas. Jei turėsime gyvą tikėjimą, išplauksime per visas gyvenimo audras, nesuklysime ir neužplauksime ant seklumos, nežūsime. (..) Nepasiduokime laiko dvasiai — tebus pilnos mūsų bažnyčios, eikime dažnai šv. Komunijos, kad, sustiprėję Kristaus Kūnu ir Krauju, galėtume kovoti ir ją laimėti. Stenkimės, kiek galime, pagilinti savo tikėjimą. Girdėjau, kad valdžia netrukdys kunigams katekizuoti vaikus. Mums visiems reikia gerai pasiruošti ir pravesti katekizaciją. Ir mokyti reikia ne tik vaikus, visus jus, broliai, reikia mokyti ir mokytis. Taigi, žiemos metu, turėdami daugiau laisvo laiko, dažniau ir šiokiadieniais ateikime į bažnyčią pasiklausyti Dievo žodžio. Dauguma baigę vienokius ar kitokius mokslus, todėl stenkimės ir patys dažniau į rankas paimti religinę knygą, ieškokite jų pas kunigus, aktyvesnius tikinčiuosius, manau, kad su laiku knygų bus vis daugiau. į katekizaciją reikia įsijungti mums visiems, tik tada pasieksime gerų rezultatų. Pasižadėkime kiekvieną sekmadienį ir taip laisvesniu nuo darbo metu bent valandą laiko skirti artimui — eikime pas draugus, gimines, kaimynus ir kalbėkime jiems ir su jais apie Dievą.“
Kun. Alfonsas Svarinskas (1925–2014) buvo vienas iš Tikinčiųjų teisės ginti komiteto Lietuvoje narys, aktyviai platino Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką, katekizavo vaikus, dalyvavo piligriminėse kelionėse į Kryžių kalną ir Šiluvą. Kartu su Sigitu Tamkevičiumi, Juozu Zdebskiu, Jonu Kaunecku, jis gali būti vadinamas katalikiško disidentinio judėjimo sovietinėje Lietuvoje lyderiu. Kun. Alfonsas garsėjo puikiu humoro jausmu, asketizmu, bet kartu ir labai tvirta laikysena bei drąsa būti nepatogiu. Jau pokomunistiniame laikotarpyje jis atvirai kritikavo Bažnyčios vadovybės drungnumą, buvo vienintelis kunigas pokomunistinėje Lietuvoje, kuris keletą metų buvo Seimo narys.
