1950 m. lapkričio 15 d. gimė būsimoji grafikė, savo darbais pralenkusi laiką, Elvyra Kairiūkštytė.
Elvyra nepažinojo savo šeimos, ji vaikystę praleido Širvintų, Vilniaus ir Kuršėnų vaikų globos namuose – didelėse institucijose, dėvėdama standartizuotus drabužius ir neturėdama galimybės įgyti net paprasčiausių įgūdžių. Iki gyvenimo galo pati nemokėjo gaminti maisto, pietaudavo tik valgyklose, nežinodavo, kaip elgtis su gyvūnais ar vaikais. Visgi jau Kuršėnuose pastebėtas Elvyros talentas piešimui. Čia ji tapo vaikų namų stendų apipavidalintoja. Naktimis jai leista perimti ir dailės kabinetą. Turbūt ten ir gimė pirmieji jos grafikos darbai.
Atvykusi į Vilnių Elvyra išsiskyrė iš kitų Dailės instituto (dab. VDA) studentų. Žemo ūgio, regėjimo ir kalbos sunkumų turinti mergina bohemiškuose vakarėliuose staiga tiesmukai išrėždavo viską, ką galvoja. Kartais tyliai stebėdavo, be galo žavėdamasi garsiais vyrais menininkais, vėliau juos piešdavo – autentiškai atkurdama išvaizdą iš atminties. Artimai Elvyra susibičiuliavo su rašytoja Jolita Skablauskaite, su kuria gyveno tame pačiame bendrabučio kambaryje. Visgi buvo akivaizdu, kad yra persmelkta baisios vienatvės.
Užtat Elvyros kūryboje nei buities, nei motiniškumo, nei tradiciškai lyriškos lietuvių grafikos nėra. Vietoj to klesti gaivališki, mitiniai vaizdiniai ir pirmapradės kultūros, kartais atsiduriančios autostradų fone ar greta šiuolaikinių asmenybių, o prie paskutinės vakarienės stalo sėda penkios moterys. Elvyros darbuose atpažįstamos ekspresionizmo, kubizmo ir siurrealizmo įtakos. Daugiausia ji dirbo linoraižinių technika, kurią naudojo kone akrobatiškai ir be jokių eskizų. Tam kartais reikėjo ir didelės fizinės jėgos
Dailėtyrininkė R. Rachelevičiūtė sako, kad 1987–1988 metais Elvyrą ištiko kūrybos krizė. Nustojo kurti estampus. Taigi atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Elvyra parodose nebedalyvavo, gyveno skurdžiai, paskendusi savo vidinėse kovose.
O štai 1988–2006 metų laikotarpiu radosi apie 11 000 didelio formato piešinių. Kūrė be sustojimo, tarsi transe. Kai kurie iš sukurtų piešinių – kelių metrų ilgio, knibždantys fantastinėmis būtybėmis ir paslaptingomis apeigomis. Elvyros darbų unikalumas įvertintas tik po jos mirties. Šiuolaikinio meno požiūriu jie išskirtiniai. Eskiziški, laisvi, gaivališki. Užtektų vien tų piešinių, kad galima būtų atidaryti Elvyros Kairiūkštytės memorialinį muziejų. Ten ypač daug paukščių. Tie paukščiai – kaip apsėdimas.
1983. Spalvotas lino raižinys. 75×53
Elvyra Kairiūkštytė mirė 2006-ųjų balandžio 22 d. viena savo namuose, spėjama, ištikus insultui. Šalia nebuvo žmogaus, kuris būtų galėjęs iškviesti gydytojus. Tą dieną, kai ruošėsi apsilankyti Šiuolaikinio meno centre, kur po penkiolikos metų kūrybinės tylos buvo eksponuojamas dailininkės sukurtas piešinių ciklas „Šviesa“. „Vienatvės Elvyros gyvenime buvo daugiau, negu žmogus gali pakelti“. Šie Mindaugo Skudučio žodžiai neilgame menininkės gyvenime padeda loginį tašką.
2010 m. išleistas albumas „Deginantis gyvenimo artumas“, kuriame supažindina su spalvinga menininkės asmenybe ir jos kūrybiniu palikimu.
Parengta pagal gap.lt/moteru-portretai/menas/daile/ ir kt informaciją
Išsami informaciją apie grafikę: http://www.mmcentras.lt/autoriai/elvyra-kairiukstyte/533
