1946 metų lapkričio 18 dieną Vilniaus saugumo kalėjime sušaudytas Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius, kurio kūnas, drauge su maždaug 800 kitų Lietuvos politinių kalinių palaikais, užkastas Tuskulėnų dvaro teritorijoje. 1991 metais Vatikanas pradėjo šio tikėjimo kankinio beatifikacijos – paskelbimo palaimintuoju – bylą.
Būsimasis vyskupas gimė 1887 m. lapkričio 23 d. Vilkaviškio apskrityje, Šunskų parapijoje, gausioje pasiturinčių ūkininkų Borisevičių šeimoje. Su broliais lankė Šunskų pradinę mokyklą, o ją pabaigus mokslus tęsė Petrapilio Šv. Kotrynos katalikiškoje gimnazijoje. Tėvas (mama mirė 1894 m.) svajojo, kad sūnūs pasirinktų kunigystės kelią, todėl du savo vaikus – Kazimierą ir Vincentą – leido mokytis į vienintelę tuo metu katalikišką gimnaziją tuometinėje carinės Rusijos imperijoje. Baigę šešias gimnazijos klases, 1903–1909 m. abu broliai mokėsi Seinų kunigų seminarijoje. Po studijų Fribūro universitetą Šveicarijoje 1910 metais V. Borisevičius įšventintas kunigu pradėjo dvasininko kelią.
Grįžęs į Lietuvą darbavosi Kalvarijos parapijoje, tačiau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui pasitraukė į Rusiją, kur tarp lietuvių pabėgėlių dirbo pastoracinį darbą. 1918 m. grįžęs į Lietuvą apsistojo Marijampolėje, kur dėstė tikybą miesto gimnazijoje, po kelerių metų paskirtas Seinų kunigų seminarijos profesoriumi, o 1926 metais persikėlė į Telšius, miestą, tapusį naujos Telšių vyskupijos centru.
Čia taip pat V. Borisevičiui nei darbo, nei veiklos netrūko: dėsto Telšių kunigų seminarijoje, 1927–1940 m. yra net jos rektoriumi, taip pat dalyvauja katalikų mokslo akademijos veikloje, bendradarbiauja katalikiškoje spaudoje – jo tekstai publikuoti žurnale „Ateitis“, laikraščiuose „Tiesos kelias“ bei „Žemaičių prietelius“.
1940 metais Telšių katedroje V. Borisevičius konsekruotas Lizijos vyskupu, o 1944 m. – Telšių vyskupu. Jo vyskupystės metai buvo tragiški visai Lietuvai. Nepaisant to, savo veiksmais bei pavyzdžiu vyskupas liudijo tikėjimą. Prasidėjus žydų žudynėms, V. Borisevičius nuo nacių išgelbsti kelis žydų gydytojus, išslapsto mergaitę. Drauge su kitais Lietuvos vyskupais dėl žydų žudynių vokiečių valdžiai įteikė protesto memorandumą. Maža to, jis šelpė ir gelbėjo vokiečių atgintus darbams rusus bei represuotus kairiųjų pažiūrų žmones.
Prasidėjus sovietinei okupacijai vyskupas aktyviai pasisakė prieš Bažnyčios persekiojimą, kunigus ragino maistu, drabužiais bei avalyne remti partizanus. 1945 metų gruodį KGB suėmė vyskupą ir šešias dienas laikė bandydami jį užverbuoti, tačiau neturėdami konkrečių įkalčių – paleido. Nuo to laiko V. Borisevičius slapta gyveno Ilguvoje, kur, liudininkų teigimu, ištisas dienas praleisdavo klebonijoje ir tik anksti ryte nueidamas į bažnyčią aukoti šv. Mišių.
Tačiau 1946 metų pradžioje ryžosi sugrįžti į Telšius, kur netrukus enkavedistų buvo suimtas apkaltinus antisovietine veikla bei ryšiais su partizanais. Jo byla buvo sujungta su kitų „nusikaltėlių“ – mokytojos Valerijos Valickaitės, kunigo Prano Gustaičio, zakristijono Prano Kaušio, Lietuvos diplomato Eduardo Misevičiaus – bylomis. Parodomasis teismas V. Borisevičiui, E. Misevičiui bei P. Gustaičiui skyrė mirties bausmes.
1994 m. tyrimų Tuskulėnų dvaro teritorijoje atrasti ir identifikuoti vyskupo palaikai ir 1999 metais jie iškilmingai perlaidoti Telšių katedros kriptoje.
1999 m. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Vincentas Borisevičius po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, o 2003 m. – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Nuotraukoje vyskupas Vincentas Borisevičius NKGB kalėjime 1946 m. Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.
