Šiuo tekstu kviečiame atidžiau pažvelgti į prieš metus lapkričio 24 d. Amžinybėn iškeliavusį Valdą Mackelą (1972–2017) – žmogų, kuris nepaliaudamas siekė pilnesnio gyvenimo, be paliovos skelbė Dievo Karalystę, meldė ir troško jos išsipildymo. Tas ilgesys buvo tiesiog įrašytas dangaus mėlynumo akyse, taip gerai pažįstamose dažniau besisukinėjančiam krikščioniškoje aplinkoje. Valdas daugeliui buvo žinomas kaip teologas, dėstytojas, „Marijos radijo“ laidų kūrėjas, o svarbiausia – kaip gyvas krikščionis, savo gyvenimu liudijęs Evangeliją.
Prieš metus doc. dr. Benas Ulevičius, sakydamas laidotuvių homiliją Raudondvario bažnyčioje, įvardino, kad svarbiausia Valdo savybė – nepaprastas gebėjimas būti. Dalyvauti. Jo buvo pilna visur, ir ne tik kalbančio, rašančio, skaitančio paskaitas, bet ir besiklausančio, besimeldžiančio, bedalyvaujančio, tiesiog… esančio. Šiandien, kai buvimas tampa labiau prabanga nei tuo, kas įprasta, pasineriant į nuolatinį darbų sūkurį, Valdą galima matyti kaip tą, kuris, pasak Evangelijos, pasirinko geriausiąją dalį prie savo Mokytojo kojų.
Tekstas skelbtas žurnale „Kelionė“ (2018 Nr. 1)
Apie radikalumą
Tam tikromis akimirkomis mes suvokiame, kad esame laisvi rinktis gėrį arba blogį, būti su minia arba rizikuoti iš tos minios išsiskirti.
Krikščionybė visada tik išsiskyrimo ir laisvo apsisprendimo religija. Tokia ji buvo Jėzaus laikais, kai mokiniai galėjo rinktis likti iki mirties prie kryžiaus arba išsiginti savo tikėjimo, parduoti jį, pabėgti. Tokia pat šiandien.
Pirmaisiais amžiais, kai krikščionybė buvo draudžiama ir persekiojama, žmonės gerai žinojo, ką renkasi – rizikuoti savo saugumu, visuomenine padėtimi, geru vardu ir net savo gyvybe. Šiais laikais kankinių net daugiau nei pirmaisiais krikščionybės amžiais, nes tikėjimas plačiai paplito pasaulyje. Islamo ar kituose kraštuose krikščionys neišvengia pasirinkimo prisitaikyti, apsimesti, pasislėpti ar išpažinti, kas ir kuo tiki, priimdami visas su tuo susijusias pasekmes.
Iš straipsnio „Paaiškino, kas atsitinka po mirties ir kaip tai pakeisti“ (Delfi.lt, 2015)
Apie Buvimą
Žvelgdamas į dangų mokausi iš jo ramybės, net balkšvi debesėliai, rodos, sustojo, nustebinti beribės jo gelmės. Aš mėgstu į dangų žiūrėti: kai pakeliu akis į viršų, tarsi sustoja laiko tėkmė, ir aš paprasčiausiai būnu… Nelieka manęs rašančio, skaitančio, mąstančio, neramaus ir pavargusio, tada nebesibaiminu, kad pavėluosiu pietums – aš paprasčiausiai esu…
Gera čia būti, iš tiesų gera, kai visame gali jausti meilę to, kuris persmelkia visa savo buvimu ir yra visokio buvimo pradžia, Kuris yra esantysis, amžinas, neprilygstamas ir nepasiekiamas. Man nebūtų taip gera čia būti, jei nežinočiau ir Jį esant šalia – rūpestingai saugantį po savo mylinčia ranka. Žinau, kad atėjus vakarui turėsiu palikti šią mėgstamą vietelę, bet tas, kurį aš myliu, nepaliks manęs visada.
Iš dienoraščio, Austrija, 1993
Apie tikrą džiaugsmą
Tikrą džiaugsmą gali pažinti tik tas žmogus, kuris atsiliepia į giliausius savo sielos troškimus. Tačiau problema ne ta, kad mes daug ko norime, o kad kartais pasitenkiname per mažais dalykais. Mumyse – begalybės troškimas, bet sakome: „Man užteks ir mažiau. Užteks ir šio gyvenimo, gyventi, kaip visi.“ Tai savęs išdavystė, nes tik tada, kai nedarome kompromisų su savo sąžine, savo esybe, pašaukimu, galime būti laimingi.
Iš straipsnio „Kaip galima parduoti velniui sielą?“ (Delfi.lt, 2015)
Apie krikščionių vienybę
Krikščionių vienybė svarbi todėl, kad tikintieji ir yra Bažnyčia. Pirmajame visuotiniame Bažnyčios susirinkime Nikėjoje suformuluotas Tikėjimo išpažinimas skelbia, kad tikime „vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę Bažnyčią“. Vadinasi, Jėzus Kristus įsteigė ne daug bažnyčių, bet vieną, tačiau tikrovėje matome pasidalijimus, skilimus, nesutarimus, jau nekalbant apie vis dar pasitaikantį priešiškumą. Rūpestis dėl vienybės kyla dėl skausmo, kad Kristaus kūnas yra padalytas. Jau apaštalas Paulius susidūrė su skilimais Korinto bažnyčioje į įvairias partijas ir dėl to sielvartavo: „Broliai, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu maldauju jus, kad visi vienaip sutartumėte ir pas jus nebūtų susiskaldymų, kad būtumėte vienos dvasios ir vienos minties. Mat Chlojės namiškiai pranešė man apie jus, mano broliai, kad tarp jūsų esama kivirčų. Turiu omenyje tai, kad iš jūsų yra tokių, kurie sako: „Aš esu Pauliaus“, „aš – Apolo“, „aš – Kefo“, „o aš – Kristaus“. Argi Kristus padalytas?“ (1 Kor 1, 10–13).
Ir dabar turime tokią situaciją, kad dėl doktrininių skirtumų įvairūs krikščionys negali drauge švęsti Eucharistijos, kuri yra ir Jėzaus Kristaus mokinių vienybės šaltinis bei ženklas. Skaudu, kad vienos šeimos nariai negali valgyti prie vieno stalo.
Iš interviu „Rūpestis dėl vienybės kyla iš skausmo, kad Kristaus Kūnas yra padalytas“ (Bernardinai.lt, 2014)
Apie mirtį
Juk iš tiesų mes kasdien mirštame, kasdien mūsų dalis lieka praeityje, ir kiekvieną vakarą sumerkdami akis mes ruošiamės didžiajam poilsiui. Visą gyvenimą mes ruošiamės tai valandai, kai būsime atbaigti ir nieko daugiau pakeisti bus neįmanoma. Ir gal toji dies ire nėra jau taip toli, ji čia pat, ir, jei geriau įsiklausysi, gali ją išgirsti tarsi nukritusių lapų šnaresį.
Vienas mano draugas, kelis kartus pabuvojęs klinikinėje mirtyje, pasakojo, jog jam gyvenimas panašus į trumpą degtuko brūkštelėjimą, tetrunkantį tik akimirką, bet nuo tos akimirkos priklausys, ar suliepsnos amžinybės laužas, ar taip ir liks amžina tamsa.
Iš paskaitos „Kapeliono tema: Mirtis… O kas toliau? Reinkarnacija, prisikėlimas, o gal… nieko“ (VDU, 2010)
Apie meilę
Kiekvieną dieną Katedros paskutiniame suole sėdi senutė. Beveik visada tamsiais drabužiais, tars gedėdama. Tą vakarą ji pasiskundė, kad jau keletą dienų nė kąsnio burnoje neturėjusi, kad su sveikata negerai, kad silpsta… Ir, netikėtai šyptelėjusi, išvyniojo meduolio gabalėlį: „Štai, geri žmonės atnešė. Visai šviežias“, – su pasididžiavimu pridūrė. Mano akys smalsiai sužiuro į tą gabalėlį. „Tu turbūt nori?“ Ir, nelaukusi mano protesto, įgrūdo man į ranką didesnę dalį meduolio. „Valgyk, žinau, kad nori.“ Gal kitą kartą būčiau ir nepriėmęs tokio dosnumo, bet tuo metu prieš akis iškilo laužančio duoną Mokytojo paveikslas. Aš jau kuris laikas stengiausi giliau suvokti Paskutinės vakarienės meilės ir aukos paslaptį. Ką nori man Kristus pasakyti, atiduodamas save vietoj manęs? Kas slypi tame duonos gabalėlyje, kurį gaunu šv. Mišių metu? Visa tai nedavė man ramybės. Kartais atrodė, kad tie jo mokiniai, kurie sakė: „Kieti jo žodžiai, ir kas gali jų klausytis?“ – buvo daug nuoširdesni už mane, tariantį „amen“ prieš Komuniją. Mano apmąstymus nutraukė prašymas: „Valgyk greičiau!“ Įspraudusi likusį gabalėlį meduolio man į ranką, senelė nusišypsojo. Matyt, džiaugėsi, kad pavalgydino bent vieną išalkėlį.
„Gyvenimas Šviesoje“ (1992) 5/6
Apie viltį
Apie viltį Dievas man kalbėjo per patyrimą, kai keliaudamas į universitetą ir būdamas labai susirūpinęs, kad galiu neišlaikyti anglų kalbos egzamino, pirmą kartą ant rankų laikiau mirštantį žmogų. Moteris, kuri prieš mane leidosi laiptais, tiesiog numirė ant mano rankų, ir teko kaip liudytojui kelias valandas laukti, būti šalia. Tačiau tai buvo dangiškos tikrovės patirtis: staiga visi žemiški rūpesčiai ir baimės nuėjo į antrą planą ir supratau, kad gyvename amžinybės akivaizdoje, niekada negali žinoti tos valandos ar minutės, kai Dievas tave pasišauks, ir turi būti pasiruošęs. Tai nebuvo liūdna ar sukrečianti patirtis, bet veikiau labai tikras ir gilus prisilietimas prie gyvenimo ir mirties slėpinio.
Iš interviu žurnalui „Kelionė“ (2017)
Apie Dievo Karalystę
Pirmą kartą susidūriau su Dievo Karalyste skaitydamas… pasakas. Man labai patiko pasakos, net truputį jaučiau gėdą, nes jau buvau vyresnių klasių moksleivis, ir be visų rimtų knygų dar skaitydavau pasakas. Viena mėgstamiausių mano knygų buvo „Hobitas“ arba „Ozo šalies burtininkas“. Skaitydamas tas knygas galvodavau, kad be šitos mus supančios tikrovės turėtų būti daug įdomesnė, kuri aprašoma tose fantastinėse knygose. Tikrovė, kur yra visokie stebuklai, milžinai, burtininkai, orkai, goblinai… Tokia svajonė: jeigu egzistuotų tas fantazijos pasaulis. Širdyje tai pažadino ilgesį kažko daugiau, ir nuo to prasidėjo ieškojimai.
Įdomu, kad nuo pat mažumės mane labai traukė visa, kas susiję su tikėjimu – visa ateistinė biblioteka, nes ten buvo kalbama apie religiją. Galiausiai tai atvedė prie Evangelijos. Kartą mamos bendradarbė, kuri buvo vienuolė, jai davė Naująjį Testamentą, kurį pradėjau skaityti. Skaičiau Evangeliją pagal Matą, kurioje labai daug kalbama apie Dangaus Karalystę, ir supratau, kad susiduriu su ta tikrove, kurios ilgėjosi širdis, ir tai nėra tik pamokymai iš senovės, bet tai, kas yra svarbu visais laikais.
Iš interviu žurnalui „Kelionė“ (2017)
Apie Eucharistiją
Jeigu suprastume giliąja prasme, ką reiškia Komunija – tas žodis, reiškiantis bendrystę… Tada, kai mes ateiname prie altoriaus, stojame prieš kunigą ir sakome „amen“, kai kunigas duoda Kristaus Kūną ir Kristaus Kraują – mes sakome: „aš sutinku keistis vietomis su Dievo sūnumi, kuris yra ant kryžiaus. Jis už mane atiduoda gyvybę, kad aš būčiau prikeltas gyventi naujai, aš sutinku eiti ir gyventi toliau vietoj Jo.“ Krikščionio gyvenimas yra buvimas Kristaus vietoje. Kai mes išeiname iš bažnyčios, mūsų krikščioniškas gyvenimas tik prasideda. Esame siunčiami mylėti bent truputėlį taip, kaip myli Kristus.
Iš paskaitos „Džiaugtis meile šeimoje iššūkių akivaizdoje“ (Atsinaujinimo diena Kaune, 2016)
Blykstelėjimai
Studentas Artūras Rybakovas
Linksmas atsitikimas su Valdu Mackela įvyko 2017 m. kovo 17 d. rytą. Vienintelis iš studentų, atėjęs į pirmą paskaitą, juokaudamas Valdui pasakiau, kad šiandien reikia ne auditorijoje sėdėti, o kokioje nors užeigoje paminėti šv. Patriko, Airijos globėjo, dieną. Na, ką gi, prisijuokavau. Sako – „einam“. 9-ta valanda ryto. Išėjom iš fakulteto, sutikom, rodos, Živilę iš kurijos. Valdas pasisveikinęs klausia jos: „Tai va, sumanėm Patriką atšvęsti – eiti patarsi į kairę ar į dešinę? Kas iš ryto veikia?“ Pasukom Pilies gatve – viskas uždaryta. Galiausiai nuėjom į „Senatorius“ Tilto gatvėje.
Šiaip daug ką aptarėm kely: ir mano būsimą magistrinį darbą, ir jo sugedusį telefoną, ir Bažnyčios liturgiją, keltiškosios ir benediktiniškosios vienuolystės skirtumus…
***
Nepamiršiu ir apsilankymo pas Valdą ligoninėje Švč. Trejybės sekmadienį, kai jis dar galėjo kalbėti, o jo liga neatrodė tokia neįveikiama. Buvo nuostabu matyti jį bei jo žmoną Dalią, panirusius į maldos gelmę, visiškai pasitikinčius Dievo valia, šlovinančius Viešpatį ir dėkojančius Jam už džiugias ir skaudžias gyvenimo akimirkas.
Tądien Valdui buvo teikiamas Ligonių sakramentas. Jo bičiulis kunigas, perskaitęs Evangeliją, norėjo apeigas tęsti toliau, tačiau Valdas paprašė jo, kad šis pasakytų jam kokį nors sustiprinantį žodį, trumpą pamokslą. Daug ką išmanantis teologijos daktaras nuolankiai prašo, kad Kristus per savo tarno lūpas paguostų ir sustiprintų jį ligoje!
Doc. dr. Benas Ulevičius
Pirmą kartą Valdą išvydau 1992 ar 1993 metais, kai patekau į tokį keistą šlovinimo susirinkimą. Tuometiniame Santakos kino teatre, scenoje, stovėjo grupė liesų žmonių, iškėlusių aukštyn rankas. Nieko nesupratau, bet įstrigo keli vaizdai, tarp jų – vienos labai aukštai iškeltos rankos ir vienos labai žydros akys…
Valdas žvelgė į viršų, aukštyn. Ir vėliau, kiek jį pažinojau, jis visuomet, ką bedarytų, koks bebūtų – kartais būdavo aštrus, kartais nepaprastai švelnus, kartais gyvas, kartais nuliūdęs – buvo įsmeigęs širdies žvilgsnį į tą dangaus žydrynę. Visada su Viešpačiu, visuomet meilėje, visuomet su Šventąja Dvasia.
Valdas buvo nepaprastai esantis žmogus. Visada atsižvelgdavo į kitą, kentėjo ir džiaugėsi kartu su savo studentais, bičiuliais, artimaisiais. Kartu jis – nenuspėjamas, gyvas. Vos tik įžengdavo į patalpą, žinodavom – nutiks kažkas įdomaus, kažkas netikėto. Nes meilė ir Šventoji Dvasia nepasiduoda jokiems rėmams.
Džiugas Kuliešius
Žmogų, apie kurį atsitiktinai išgirdau senokai, asmeniškai pažinau praėjusių metų spalį. Angelų sargų šventės proga tuomet tik startavusiame Marijos radijo žaidime „Protų bokštai“ į eksperto kėdę studijoje Kaune sutiko sėstis Valdas. Mano trečia tiesioginio eterio patirtis. Ir, ko gero, iki šiol – kada ji pasipildo kiekvieną darbo dieną – sunkiausia. Nors direktorius kun. Povilas Narijauskas sakė, kad laidos buvo įdomu klausytis, pats jaučiausi visiškai nenusisekusiai. Pokalbio vadžias, net ir jo eigą, klausimus, totaliai laikė mano autoritetingasis pašnekovas. Man beliko tik linksėti ir nesistengti įsiterpti „gudriais“, visą dieną ruoštais, klausimais. Toks solo pasirodymas, apjungęs ir vedėjo, ir pokalbininko roles.
Po transliacijos Valdas apgailestavo, kad nesilaikė mano parengto plano. Ir apie šią jauseną jis išgirdo asmeniškai, dar to paties susitikimo vakarą, girdint jo brangiajai Daliai, kai mane, šviežiai pažįstamą ir pavėlavusį į traukinį, paėmė vidury miesto, nusivežė į brolio (beje, pripažinto geriausiu Lietuvos policijos pareigūnu) namus, o vėliau, atsisakę laisvadienio plano vykti į Uteną, nakčia nuvežė į manuosius Vilniuje. Dėkingas po šios netikėtos atomazgos, paatviravus kelyje, vis labiau sekiau jo veiklą. Valdas nebeatrodė kaip ką tik eteryje mane suvalgęs mokslo galiūnas.
Jau po pusmečio, darbuojantis XFM radijo stotyje dar spėjau pakalbinti jį telefonu Didįjį penktadienį. Ir epizodas prieš tai, kai vos pasisveikinus bažnyčioje (Mackelas, nepriklausomai nuo vietos, kone kas savaitę galėjai sutikti pamaldose besimeldžiančius užtarimo malda), Valdas prasitarė girdėjęs, kad citavau vieną iš gausybės jo pasisakymų spaudoje. Apėmė nuostaba: „Kaip Jūs viską spėjate?“
Buvusi studentė Eglė Gaulytė
Aš buvau viena iš saujelės studenčių, kurias dėstytojas Valdas praminė „Graužikų klubu“. Prieš visus atsiskaitymus „klubas“ rinkdavosi pas kažkurią namuose – kartu mokytis yra daug mieliau. Kai pas mane susirinkome ruoštis dėstytojo Valdo egzaminui, šūsnyse kruopščiai ir su meile atrinktos medžiagos paskendome gal antrąjį pusvalandį. Paskambinome pačiam dėstytojui ir nuoširdžiai pasiguodėme. Po valandos jis atvyko nešinas dar viena knyga ir padėjo mums mokytis! „Graužikų klubas“ iki šiol atsimena tą dieną. Vis dar su šypsena, vis dar su nuotykiu širdyje.
Neringa Ulevičienė, „Gyvųjų akmenų“ bendruomenės narė
Valdas man patiko savo kardinalumu, savo nuolatiniu TAIP Viešpačiui, tarnystei. Nesijaučiau viena tokia balta varna. Man visada buvo su juo lengva komandoje, nes jis žinojo esminius taškus ir rezultatas visada buvo Viešpaties naudai. Ar tai būtų garbinga pozicija ENC konferencijoje, ar užtarimo malda šaltoje bažnyčioje po kelių valandų tarnystės. Su juo buvo gera melstis, kažkaip saugu ir „į vienus vartus“.
Kaip žmogus jis nebuvo mano artimas bičiulis, bet kaip krikščionis jis buvo vienas artimiausių brolių. Jaučiau, kad jis gerbia manyje kardinalų, kartais ir keistokai atrodantį, kartais labai subjektyvų, mano sekimą Kristumi, tą patį aš gerbiau jame. Ne tiek daug taip širdingai tarnaujančių brolių esu sutikusi, bet Valdas buvo vienas iš tų, kurie drąsino nebijoti pasaulio akyse atrodyti kvailai.
Parengė Dalia Mackelienė ir Elena Faustina Andrulytė SF
