Vincas Mickevičius-Krėvė daugumai Lietuvos žmonių žinomas pirmiausia kaip rašytojas ir vienas iškiliausių XX a. lietuvių dramaturgų, palikęs ryškų pėdsaką mūsų valstybės kultūriniame gyvenime. Kur kas daugiau ginčų kelia jo politinė veikla. Ypač tas periodas, kai jis sutiko vadovauti sovietų marionetinei Laikinajai Vyriausybei.
Dzūkiška vaikystė ir nepavykęs kelias į kunigus
1882 m. spalio 19 dieną Subartonių kaime, Merkinės valsčiuje gyvenantiems vidutiniams ūkininkams Mickevičiams gimė berniukas, kurį jie pavadino Vincu. Jam buvo lemta tapti vyresnėliu daugiavaikėje dvylikos vaikų šeimoje. Iš gimtosios Dzūkijos Vincas paveldėjo tiek, regis, nesuderinamus, mamos ir tėčio charakterio bruožus, taip pat ir senelio pravardę – Krėvė. Pastaroji tapo Vinco Mickevičiaus literatūriniu slapyvardžiu, o emigracijoje net ir išstūmė pavardę.
Juozas Ir Rozalija Mickevičiai buvo tarsi ugnis ir vanduo. Juozas buvo darbštus, nagingas, labai ambicingas ir nepaprastai šykštus. Jis taupė viskam, kam buvo įmanoma, išskyrus tuos dalykus, kurie galėjo atnešti daugiau garbės, prestižo. Nors Juozas buvo iš esmės apolitiškas ir skeptiškai vertino visas valdžias, tačiau flirtavo su visomis valdžios struktūromis ir užėmė svarbias pareigas kaime prie visų valdžių. Jo svajonė vyresnėlį sūnų leisti į kunigus buvo susijusi taip pat tiek su taupumu, tiek su prestižo siekiu. Kunigas šeimoje anuomet buvo suvokiama kaip priklausymo elitui ženklas.
Rozalija, skirtingai nuo savo vyro, buvo labai švelni ir dosni. Neabejotinai, kad būtent iš jos Vincas paveldėjo meilę gamtai, savo kraštui. Ji padėdavo elgetoms, į bėdą patekusiems žmonėms, tačiau niekada to neviešindavo. Buvo giliai tikinti moteris, kuri apie Vinco kunigystę svajojo ne kaip apie kokį nors prestižą, bet kaip apie Dievo dovaną.
Pradžioje Vincas mokėsi privačiai, pas kaimo mokytoją – Merkinės mokykloje. Tai buvo tėvo idėja, nes šis manė, kad taip bus pigiau. Vėliau Vilniuje ir Peterburge formaliai baigė gimnaziją ir gavo diplomą. Taigi buvo įveiktos visos kliūtys stoti į kunigų seminariją, į kurią Vinco visai netraukė. Jis nejautė jokio pašaukimo kunigystėn, o ir tikėjimas apskritai jam buvo sritis, kurios formaliai neapleido tik dėl didelės pagarbos mamai. Vaikinas žinojo, kad abu tėvai nori, kad jis būtų kunigas, todėl pakluso. Vilniaus kunigų seminarijoje sugebėjo mokytis net dvejus metus ir buvo atleistas, kaip neturintis jokio pašaukimo kunigystėn. Kartais bandoma akcentuoti, kad pagrindinė pasitraukimo iš kunigų seminarijos priežastis buvo nesutarimai su vadovybe, tačiau tai tikrai nebuvo kokie nors pasaulėžiūriniai ginčai, pats Vincas prisiminimuose aiškiai pabrėžia, kad net meilė mamai neleido jam per jėgą mokytis ten, kur širdis visai netraukė.
Ukrainoje ir Užkaukazėje
Po to, kai išsiskyrė Vinco ir kunigų seminarijos keliai, kuriam laikui visiškai subjuro jo ir tėvų santykiai. Jie buvo nusivylę, o Juozą dar kankino ir kaimynų pašaipos. Todėl jaunuolis iš Vilniaus pasuko ne į gimtąją Dzūkiją, bet į Rusijos imperijos gilumą. Kazanėje Vincas gavo brandos atestatą ir pradėjo studijas Kijeve – filosofijos skyriuje jis studijavo slavistiką.
Beje, būtent studijų Kijeve metu Vincas Mickevičius debiutavo kaip rašytojas. Jo pirmasis apsakymas „Miglose“ parašytas lenkų kalba. Deja, Kijevo universitetas po revoliucinių neramumų buvo uždarytas ir Vincui teko keltis į Lvovą, kur sėkmingai baigė universitetą ir dar gavo filosofijos daktaro laipsnį.
Jaunasis mokslininkas turėjo geras galimybes likti Lvove ir darbuotis universitete, tačiau Vincui atrodė, kad čia nėra perspektyvų ir universiteto siūlomas atlyginimas būtų leidęs vos vos išgyventi. Todėl jis nusprendė pervažiuoti į Užkaukazę, kur trūko rusų kalbos mokytojų. Jis įsidarbino Baku mieste ir tikrai nesigailėjo dėl tokio sprendimo. Čia, materialiniu požiūriu, vertėsi neblogai, be to, turėjo laiko kūrybai. Būtent Baku Vincas Mickevčius parašė savo žymias patriotines dramas. Dar vienas dalykas – Baku jis sutiko Rebeką Karak, kurią netrukus vedė.
Žinia apie Vinco pasirinkimą ir vėl sukėlė skausmą jo tėvams. Jiems nepatiko, kad sūnus pasirinko kitatautę ir dar turinčią žydų kraujo, ne katalikę. Bandydamas įsiteikti tėvams, Vincas sutarė, kad Rebeka priims katalikybę ir jie susituoks Vilniuje, Šv. Mikalojaus bažnyčioje.
Po santuokos pora vėl grįžo į Baku, kur Vincas aktyviai įsitraukė į politinę veiklą ir tapo Baku socialistų revoliucionierių (eserų) partijos nariu, redagavo partinį laikraštį.
Visgi Tėvynė jį traukė. Tuo labiau, kad Lietuva atkūrė Nepriklausomybę, čia pradėjo sparčiai kurtis nauja valstybė ir gabių, išsilavinusių žmonių labai trūko. Todėl Vincas Mickevičius apsisprendė ir 1920 m. gegužę, kartu su žmona ir dukrele pervažiavo gyventi į Kauną.
Literatūra ir politika Nepriklausomoje Lietuvoje
Sunku pervertinti Vinco Mickevičiaus įtaką tarpukario Lietuvos literatūriniam gyvenimui. Pradžioje jis darbavosi Švietimo ministerijos įkurtoje svarbioje Knygų leidimo komisijoje. Iš karto po to, kai buvo įkurtas Lietuvos universitetas Kaune, tapo ordinariniu profesoriumi, organizavo Slavų literatūros ir kalbų katedros įsteigimą. Dar po kelių metų jis jau tapo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu ir šias pareigas ėjo net keliolika metų.
Tarpukario Lietuva – tai lietuviškų periodinių leidinių aukso amžius. Prie to prisidėjo ir profesorius Mickevičus. Jis redagavo kultūrinį žurnalą Skaitymai, prisidėjo prie savaitinio žurnalo Lietuvis atsiradimo. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje redagavo „Gaisus“, „Darbai ir dienos“, „Mūsų tautosaka“, aktyviai dalyvavo Lietuvių meno kūrėjų bei Lietuvių rašytojų draugijų veikloje.
Ne mažiau svarbus buvo ir Vinco Mickevičiaus rašytojo indėlis. Šiandien literatūros klasikai priskiriamas jo apsakymų rinkinys „Šiaudinėje pastogėj“, dramos „Šarūnas“ ir „Skirgaila“, tokie kūriniai, kaip „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ bei „Dangaus ir žemės sūnūs“.
Jei literatūrinėje veikloje labiau reiškėsi Vinco bruožai, perimti iš mamos, tai įsitraukimas į politiką neabejotinai buvo iš tėvo paveldėtos ambicijos. Vos grįžęs į Lietuvą Vincas Mickevičius tapo Lietuvos šaulių sąjungos vadovu. Ši visuomeninė organizacija suvaidino ypač svarbų vaidmenį Klaipėdos krašto sukilime.
Kodėl būtent šauliai? Kodėl V. Mickevičius Lietuvoje nusprendė prisijungti pirmiausia prie Tautos pažangos partijos, o vėliau net tapo tautininkų lyderiu? Žvelgiant į V. Mickevičiaus politinę veiklą, nėra paprasta atrasti ideologinį nuoseklumą, bet veikiau galima kalbėti apie itin svarbų simpatijų ir antipatijų vaidmenį. Pavyzdžiui, prelatas Juozas Tumas. V. Mickevičius, ypač po nevykusių studijų Vilniaus kunigų seminarijoje, kritiškai žvelgė į institucinę Bažnyčią ir jai politikoje atstovauti bandžiusią Lietuvos krikščionių demokratų partiją. Krikdemų nemėgo ir J. Tumas, kuris, pats būdamas kunigu, labiau simpatizavo apie tautos vienybės svarbą kalbantiems tautininkams. Savo prisiminimuose V. Mickevičius ypač šiltai atsiliepia apie J. Tumą ir teigia, kad tik po pažinties su juo įsitikino, kad būna ir kitokių, sąžiningų ir patriotiškų kunigų.
Jei pagarbą J. Tumui V. Mickevičius išlaikė iki pat mirties, tai santykiai su kitais dviem bičiuliais patyrė radikalių pokyčių. Liudas Gira buvo kairuoliškų pažiūrų. Tiesa, jis buvo linkęs būti politiniu konformistu ir tai erzino V. Mickevičių. Santykiai su L. Gira buvo geriausi laikotarpiu nuo sugrįžimo į Lietuvą iki tol, kol V. Mickevičius nesusižavėjo Tautos pažangos partija. Tada santykiai ilgam atšalo ir pradėjo gerėti tik ketvirto dešimtmečio antroje pusėje, kai V. Mickevičius pradėjo intensyviau bendrauti su kairiųjų pažiūrų literatais.
Labai svarbus žmogus V. Mickevičiaus gyvenimui buvo Antanas Smetona. Gana ilgą laiką V. Mickevičius jį vadino talentingiausiu Lietuvos politiku ir būtent A. Smetonos asmenybė labai prisidėjo prie to, kad 1922 m. V. Mickevičius, kaip Tautos pažangos partijos kandidatas, nesėkmingai bandė patekti į Seimą. Gana netikėtai ir per trumpą laiką V. Mickevičius tapo vienu iš svarbiausių tautininkų ideologų. Šios politinės partijos viršūnėje aiškiai išsiskyrė triumviratas: A. Smetona. A. Voldemaras ir V. Mickevičius. Pastarasis ne tik labai prisidėjo prie tautininkų spaudos sustiprėjimo, bet ir tapo pirmuoju Tautininkų sąjungos vadovu.
Tiesa, tautininkų lyderiu V. Mickevičius buvo neilgai – metus, ir dar po pusmečio net paliko šią politinę organizaciją ir tapo vienu aršiausių jos kritikų. Tai tikrai mažai susiję su ideologiniais pokyčiais, veikiau su asmeninėmis simpatijomis ir antipatijomis.
A. Voldemaro V. Mickevičius nemėgo, tačiau puikiai sutarė su A. Smetona, kuris labai pasitikėjo talentingu rašytoju. Tiesa, A. Smetonai vis labiau pradėjo kliūti tai, kad V. Mickevičius tautininkų spaudoje vis labiau užgožė kitus bendrapartiečius, pradėtas vadinti neabejotinu politiniu lyderiu. Santykiai tarp A. Smetonos ir V. Mickevičiaus per trumpą laiką gerokai subjuro. Na, o po to, kai A. Smetona nusprendė „atsiimti“ politinę partiją ir buvo išrinktas naujuoju jos vadovu, V. Mickevičius iš aktyvaus tautininko tapo vienu radikaliausių šios partijos kritikų. Jis pasitraukė iš tautininkų likus pusmečiui iki Gruodžio perversmo. Nors galima pagrįstai spėti, kad anksčiau „tvirtos rankos“ idėja V. Mickevičiui atrodė gana patraukli, jis tapo vienu iš Memorandumo, pasmerkusio perversmą, iniciatorių ir iki pat sovietinės okupacijos išliko nuoseklus A. Smetonos kritikas.
Labai tikėtina, kad ir Draugiją SSSR respublikų kultūrai pažinti, kurią ypač palankiai vertino sovietų valdžia, V. Mickevičius įkūrė veikiau ne iš ideologinių motyvų, bet norėdamas dar labiau paerzinti A. Smetoną.
XX a. IV dešimtmečio pabaigoje V. Mickevičius, buvęs aktyvus tautininkas, tapo vienu iš kairiosios inteligentijos Lietuvoje autoritetų. Jis susidraugavo su komunistams prijaučiančiu žurnalistu Justu Paleckiu ir ši draugystė turėjo didelę įtaką tam, jog po to, kai Lietuvą okupavo sovietinė kariuomenė ir buvo režisuojamas „laisvanoriškas įsiliejimas į sovietinių tautų šeimą“, buvo įkurta Laikinoji vyriausybė, būtent V. Mickevičiui buvo pasiūlytos Užsienio reikalų ministro ir Ministro pirmininko pavaduotojo pareigos. Netrukus, kai J. Paleckis tapo laikinuoju Respublikos Prezidentu, V. Mickevičius tapo net ir Laikinosios vyriausybės vadovu.
Yra liudijimų, teigiančių, kad V. Mickevičius nebuvo tiek naivus, jog nesuprastų, kad Lietuvos valstybei iškilo didžiulis pavojus, kad norima sugriauti valstybės suverenitetą. Tačiau jis turėjo vilties, kad jam pavyks būti vienijančia asmenybe ir užkirsti kelią prasčiausiam scenarijui.
Deja, pasipriešinti sovietų planams V. Mickevičiui ne tik nepavyko, bet jo politinės pareigos prisidėjo prie propagandinės kampanijos apie „laisvą lietuvių tautos apsisprendimą“.
Beje, V. Mickevičius žengė ryžtingą žingsnį ir net nuvyko į Maskvą, reikalaudamas atviro pokalbio su V. Molotovu. V. Mickevičius norėjo išsiaiškinti, kokių planų dėl Lietuvos ateities turi Maskvos politikai. Tai, ką jis išgirdo, varė į neviltį. V. Molotovas atvirai pasakė, kad Lietuva neišvengiamai taps SSSR sudėtine dalimi. Grįžęs į Lietuvą V. Mickevičius buvo pasiryžęs atsistatydinti, bet susidūrė su didžiuliu spaudimu ir buvo iki galo priverstas atlikti Nepriklausomos Lietuvos „duobkasio“ vaidmenį.
Viešas atsižadėjimas ir kelias į Vakarus
Kai Vokietija pradėjo, kaip atrodė, sėkmingą žygį į Sovietų Sąjungą, buvusiems sovietų aktyvistams ar kairiųjų pažiūrų inteligentams iškilo dilema, ką daryti? Didžioji dauguma jų pasitraukė į SSSR gilumą, tačiau V. Mickevičius daugelį nustebino, nusprendęs likti Lietuvoje. Šis pasiryžimas aiškinamas skirtingai, bet galima spėti, kad rašytojas ir ekspolitikas nebematė skirtumo tarp skirtingų okupantų. Kita vertus, tikėtina, prisidėjo ir komplikuoti asmeniniai santykiai.
Nors iki pat gyvenimo pabaigos V. Mickevičius liko santuokoje su Rebeka ir vėliau jie kartu pasitraukė į Vakarus, tačiau Kaune vieša paslaptis buvo ir tai, kad rašytojas turi aistringą romaną su gerokai už jį jaunesne Stefanija, kuri augina jo nesantuokinę dukrą.
Okupacinė vokiečių valdžia, natūralu, nepaliko ramybėje buvusio Laikinosios Vyriausybės vadovo. Tačiau V. Mickevičius išvengė susidorojimo – to kaina buvo 1942 m. rugpjūčio 30 dieną per Kauno radiofoną perskaitytas atsiribojimas nuo sovietinės valdžios ir arši jos kritika. Kiek šis viešas V. Mickevičiaus pasisakymas buvo nuoširdus? Sunku pasakyti, bet panašu, kad V. Mickevičius tikrai jautėsi persisotinęs bet kokio pobūdžio politikos ir norėjo visa laiką skirti akademiniam gyvenimu ir rašymui.
1944 m. liepą, vengdamas sugrįžtančių sovietų represijų, V. Mickevičius su žmona Rebeka ir oficialia dukra pasitraukė į Austriją. Glasenbacho stovykloje jis net įkūrė lietuvišką gimnaziją, kuriai vadovavo, redagavo žurnalą „Į Tėvynę“. Beje, iš karto po karo Sovietų Sąjunga V. Mickevičių, kartu su Mykolu Biržiška, paskelbė tėvynės išdavikais.
Į Tėvynę V. Mickevičius grįžti tikrai neketino ir jo, kaip ir daugelio pokario emigrantų, kelias pasuko už Atlanto. Tuo labiau, kad jis gavo pakvietimą iš Pensilvanijos universiteto dėstyti slavų kalbas ir literatūrą. JAV V. Mickevičius gyveno tik septynerius metus ir 1954 m. liepos 7 d. Springfilde mirė. 1992 m. V. Mickevičiaus ir jo žmonos palaikai iš Putnamo lietuvių kapinių buvo perkelti į Subartonių kapines.
Parengė A.N.
