Lankydamasi mokyklose bendrauju su mokytojais, klausinėju jų apie mokinius, teiraujuosi, ką jie skaito, kokias knygas mėgsta. Jau nebestebina ryškūs nuomonių ir informacijos skirtumai tarp pradinių klasių mokytojų ir lietuvių kalbos mokytojų, dirbančių su vyresnėliais. Pradinių klasių mokytojai paprastai puikiai žino populiarias knygas, gerai pažįsta savo vaikus, jų skaitymo įgūdžius, pasakoja apie klasės veiklas, susijusias su skaitymu, deja, tą labai retai galėčiau pasakyti apie specialistus, dirbančius su vyresnėliais. Dažnai akmeniu dunksteli žodžiai „prievarta“, „privalomas“. Štai viena prestižinės Vilniaus gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja man didžiuodamasi sako: „Jūs žinotute, kiek vaikų priverčiau knygas perskaityti.“
Prisipažinsiu, nuo tokių žodžių man kūnas pagaugais nueina. Negi iš tikrųjų rašau knygas tam, kad kažkas jas verste priverstų skaityti? Ir kas būtų buvę, jei mane vaikystėje ar paauglystėje būtų privertę skaityti knygas? Atsakymą žinau: kai viena mano lietuvių kalbos mokytoją pavaduojanti mokytoja pabandė mane priversti rašyti, į rašymą gal kokius trejus metus net pažiūrėti negalėjau.
Jau pats pasakymas „privalomosios literatūros sąrašas“ nieko gero nežada. Suprantu, kad toks reikalingas, bet pati rekomendacijos pateikimo forma nėra tinkama. O ir literatūros sąrašu aš, ir kaip mama, ir kaip specialistė, niekada nebuvau patenkinta. Kai giliniesi į knygų pasiūlą, užsienio knygų naujienas, stebi naujausias tendencijas, matai didelę prarają tarp mokyklinių knygų sąrašų ir knygų, kuriomis žavisi ir skaito Vakarų pasaulis. Yra tikrai daug priežasčių, kodėl tie privalomieji sąrašai tokie, bet dabar ne apie tai.
Užklasinis skaitymas apima ne tik pačių knygų skaitymą, bet ir aprašymus. Ir čia mokytojas jau turi daug daugiau erdvės: jis pats gali užduoti klausimus, pasirinkti knygos analizės metodą. Tačiau besigilindami į knygos temą, veikėjų aprašymus mokytojai dažniausiai užmiršta pačios knygos bei skaitymo proceso analizę. O tai labai svarbu sąmoningam skaitymo pasirinkimui. Jei tik norim, kad mokykla netaptų pramonine kepykla, o iš tiesų ugdytų šių dienų pasaulio pilietį.
Viena iš problemų labai paprasta – mokytojams patiems trūksta žinių ir išmanymo. Daugybė žmonių (ne tik mokytojų, jokiu būdu) painioja spaustuvę ir leidyklą, nesuvokia autorinių teisių, nežino, kas yra ISBN kodas. Atrodytų, tokie elementarūs dalykai, kiekvienoje knygoje pateikiami duomenys, bet, deja, tokia yra realybė.
O knyga? Negi knyga yra tik tekstas? O kur iliustracijos, ar jos patiko skaitytojui? O ar skaitytojui patiko viršelis? Ko jis tikėjosi iš knygos pavadinimo? Ar užrašas „baisiai juokinga“ iš tikrųjų yra tikslus? O gal knyga nepatiko todėl, kad ji buvo išleista 1985 metais, o tekstas atspausdintas dvigubai mažesniu šriftu, nei naudojame dabar, ir vaikui tiesiog buvo sunku skaityti? Ir kad tai – normalu, nes knyga neatitinka skaitytojo lūkesčių?
Bet mano mintys neturėtų skambėti kaip nusiskundimai ar pabumbėjimai. Jokiu būdu! Lai tai būna paaiškinimas, kodėl vietoje to, kad parašyčiau naują knygą, sukūriau užklasinio skaitymo sąsiuvinį ir specialią edukacinę programą „Knygų anatomija“. Atsakymas labai trumpas – nes to labai trūksta. Ir reikia daugiau dirbti, mokyti, auklėti ir… rečiau bumbėti.
Kuo ypatingas naujasis užklasinio skaitymo sąsiuvinis (pavadinau jį dienoraščiu)? Tai papildoma skaitymo skatinimo priemonė 2–5 klasių mokiniams. Jos tikslas – paskatinti vaikus aprašyti, analizuoti, vertinti perskaitytas knygas, suteikiant jiems galimybę tai padaryti paprasčiau, patogiau ir moderniau. Ir kūrybiškiau, ir be liepiamosios nuosakos. Kartu skatinti vaikus skaityti knygas, vertinti savo pojūčius, ugdyti jų kritinį požiūrį į perskaitytą literatūrą.
Pildydamas skaitymo dienoraštį vaikas ne tik kaups savo perskaitytų knygų aprašymus, bet ir susipažins su knygos elementais, žanrais, leidybos terminais, knygų katalogavimo principais, su autoriais ir netgi leidyklomis. Jei bus galimybė tokį sąsiuvinį naudoti klasėje, mokytoja galėtų tiesiog išsirinkti ir vaikams rekomenduoti tinkamiausią knygos aprašymo anketą, o norimus klausimus padiktuoti. Papildomoms užduotims taip pat yra numatytos erdvės.
Sąsiuvinyje yra 17 knygos aprašymo anketų, visos jos skirtingos, daugiausia skirtos grožinei literatūrai, bet yra ir viena poezijai bei dvi pažintinėms knygos. Tikrai plačiau, nei reikalauja mokyklų programos, bet tai, ko reikėtų šių dienų vaikui, kurio kompiuterio programos yra tos pačios dienos kaip visame pasaulyje, o knygų sąrašas – gerokai atsilikęs.
V. Kandroto nuotr.
