Rašytojas Jonas Aistis-Aleksandravičius, iki 1940 m. dar kitaip žinomas kaip Kossu-Aleksandravičius arba Kuosa-Aleksandriškis, gimė 1904 m. liepos 7 d. Kampiškėse, Panemunės valsčiuje, Kauno apskrityje. Nuo 1907 m. iki 1913 m. gyveno Rumšiškėse, o nuo 1913 m. iki 1919 m. – Išlauže. Pirmiausia rašytojas mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje. Ją baigęs 1927 m. jis Vytauto Didžiojo universitete pradėjo studijuoti lituanistiką, kol tuo pačiu dirbo raštininku Žemės ūkio banke. Nuo 1936 m. Jonas Aistis studijavo Prancūzijoje, Grenoblyje. Čia jis mokėsi prancūzų kalbos ir literatūros. 1944 m. Jonas Aistis apsigynė disertaciją, kuri buvo susijusi su evangeliniais tekstais bei jų vertimu į senąją provansalų kalbą.
Nuo tų pačių 1944 m. iki 1945 m. jis dirbo Nicos archyve bei įspūdingoje Paryžiaus bibliotekoje. Po metų Jonas Aistis iškeliavo į Jungtines Amerikos Valstijas. Čia persikėlęs dėstė lietuvių kalbą Marianapolio kolegijoje. 1952 m. rašytojas pasuko žiniasklaidos keliu ir įsidarbino „Laisvosios Europos“ radijuje, dirbo su okupuotos Lietuvos spaudos analitinėmis apžvalgomis, to meto aktualijomis.
Nuo 1958 m. rašytojas grįžo prie darbo bibliotekoje, tik šį kartą JAV – Kongreso bibliotekoje. Iki gyvenimo galo dirbęs šioje bibliotekoje, Jonas Aistis mirė 1973 m. Vašingtone.
Po 27 metų, 2000 m. Jono Aisčio palaikai buvo parvežti ir perlaidoti Rumšiškių kapinėse.
Jonas Aistis, eseistas ir lyrikas, yra parašęs nemažai kūrinių, kuriuose atsiskleidžia jo bandymas pamėgdžioti neoromantikų kartos idealus bei tam tikras idėjas. Jis – populiariausias ir skaitomiausias savo kartos poetas, sudominęs auditoriją, tad nenuostabu, kad besimokantis jo kūrybos bruožus, net iki šių dienų kone atmintinai išmoksta beveik visą Jono Aisčio kūrybą. Ji lengva, įsimintina ir tuo pačiu ypatinga. Jo eilėraščiai elegiški, melodingi, suteikiantys tam tikrą nuotaiką, galimybę apmąstyti, susimąstyti. Būtent šių Jono Aisčio eilėraščių subjektas dažniausiai būna nusivylęs ir pavargęs nuo visko žmogus. Jis akcentuojamas kaip toks žmogus, kuriam lemta pralaimėti. Iš čia iškyla garsioji katarsio teorija, kuri sako, jog lyrika gimsta tik iš kančios, o tokie aspektai kaip liūdesys ir grožis yra neatskiriamos lyrikos vertės sąvokos. Esminis Aisčio kūrybos principas – su muzikalumu susieti skaudų ir katarsį keliantį poetinį išgyvenimą.
