1812 m. rugsėjo 14 dieną imperatoriaus Napoleono vadovaujama Prancūzijos kariuomenė įžengė į rusų apleistą Maskvą. Taip prasidėjo kiek daugiau nei mėnesį trukusi šio miesto okupacija. Prancūzai tikėjosi, kad rusai kausis už savo sostinę, tačiau Rusijos imperatorius priėmė sudėtingą, bet, kaip pasirodė, labai išmintingą sprendimą – kariuomenei ir gyventojams palikti miestą. Tai nuliūdino ir net sutrikdė Napoleoną.
Pastarasis įjojo į miestą ant balto žirgo. Mieste, pagal policijos oficialią ataskaitą, liko ne daugiau kaip 6200 taikių gyventojų. Įžengiant prancūzams į miestą, kilo ne vienas gaisras. Prancūzai buvo įsitikinę, kad rusai tyčia padeginėja miestą. Pakilęs vėjas prisidėjo prie to, kad kilo didžiulis gaisras, kuris sunaikino didelę dalį miesto.
Prancūzų kariai netrukus pradėjo plėšti apleistą miestą. Tuo pat metu Napoleonas nusprendė, jog žiemos būtent Maskvoje ir įsakė ruošti miestą gynybai, vežti čia produktus.
Pats Napoleonas ant žirgo kasdien lankė įvairius miesto rajonus. Jis net perdavė per tarpininkus taikingą žinią Rusijos imperatoriui, jog esą nenori sunaikinti imperijos, bet nori, kad prancūzai ir rusai kartu kovotų prieš britus.
Po kurio laiko Napoleonui tapo akivaizdu, kad jis ir jo armija pateko į spąstus. Rusai trukdė, blokavo produktų tiekimą į Maskvą ir čia netrukus pradėjo trūkti maisto. Todėl Napoleonas nusprendė palikti Maskvą. Prieš tai jis įsakė sudeginti visus valstybinius pastatus ir patį Kremlių.
Istorikų teigimu, Maskvai dar teko atlaikyti vieną grobimų bangą – į ją plūdo alkani ir pikti valstiečiai.
Bet kuriuo atveju, kad ir kaip nukentėjo Maskva, įžengimas į ją prancūzams ir Napoleonui tapo spąstais ir viena iš šio imperatoriaus būsimo kracho priežasčių.
Iliustracijoje – Denis-Auguste-Marie Raffet (1804-1860) tapybos darbas
