Pernai pirmą kartą teko lankytis Strasbūre, kur iš arti susipažinau tiek su Europos Parlamento, tiek su Europos Tarybos, tiek su Europos Žmogaus Teisių teismo aktualijomis. Tačiau didžiausią įspūdį paliko didingoji Strasbūro katedra. Net kelis šimtmečius statyta šventovė iki pat dangoraižių amžiaus buvo aukščiausias statinys pasaulyje. Tvirtai įsirėmusi į žemę, ji stiebėsi dangun ir visiems laikams išliko vienu įspūdingiausių krikščioniško Europos paveldo simbolių. Taip, būtent to paveldo, kurio išsigando Europos Sąjunga, ir, galima drąsiai sakyti, kad dabartinis Senojo žemyno politinio elito sutrikimas, kaip ir senovės barbarus primenančių radikalų stiprėjimas, yra kartūs šio išgąsčio sunokinti vaisiai.

Kai nebežinai, kur keliauji, bet tik rūpiniesi, kad kelionė būtų kuo komfortiškesnė, neišvengiamai pradedi jaustis pasiklydęs ir sutrikęs.

Kai matai, kad bendrystės pastatas statomas ne ant stipraus vertybinio pamato, bet ant daugybės smulkmeniškų direktyvų gniužulo, nesunku patikėti radikalų šūksniais, jog Europos Sąjunga šiandien – ne pagalba, sprendžiant sudėtingas problemas, bet daugumos problemų šaltinis.

Kai kas nors pradeda įrodinėti, kad Europos Parlamento pastatas yra gražesnis nei didingoji Katedra, dar galiu gūžčioti pečiais ir sakyti, kad tai estetinio skonio reikalas, tačiau kai pradeda įrodinėti, kad multikultūriškumo ideologija yra svarbesnis pamatas bendrystei nei bendros vertybės ir tūkstantmetė istorinė patirtis, privalau tvirtai atsakyti: „nesutinku“.

Europietiškumas kaip nuolatinė Europos kūryba

Krikščionybė mane išmokė būti realistu ir todėl puikiai suprantu, kad nėra prasmės dūsauti dėl praeities, kurios jau nebėra. Man sunku suprasti ir tuos, kurie šiandien tiek daug energijos skiria pastangoms sumenkinti Europą ar bando primesti pasirinkimą: „Lietuva ar Europa?“ Kita vertus, nesutinku ir su tais, kurie mano, jog pakanka žinoti, kad Europa turi gintis nuo imperinių Rusijos ambicijų, ir nėra reikalo bandyti išryškinti vertybinių europietiškos bendrystės pamatų, nes, esą, kokie jie bebūtų, tai gali tapti kliūtimi nesibaigiančios plėtros idėjai.

Europietiškumas niekada nebuvo ir nėra išbaigta schema, ideologinė uniforma. Europa nuo pat ištakų buvo pastanga atrasti, kaip skirtybių natas sujungti į harmoningą melodiją. Kiekviena karta turėjo ir turi tapti Europos kūrėjais, nes jos kūrimas niekada nesibaigia, ir šis neužbaigtumas, nuolatinė kūryba, yra vienas iš svarbių Europos tapatybės bruožų. Lietuvos problema yra tai, kad 1940 metais mes netekome galimybės dalyvauti Europos kūryboje, ir ji mums iš čia ir dabar kuriamos tikrovės tapo abstrakčia idėja. „Grįžimas į Europą“ mums pasidarė ne tiek atsakomybės už Europos ateitį prisiėmimas ar pastanga suprasti, kaip pakrypo pokalbis apie europietišką tapatybę, kiek ekonominės gerovės ir apsaugos nuo Rusijos grėsmės pažadu. Nors viešumoje buvo kalbama apie „grįžimą namo“, realiai Lietuvos „europietizacija“ tapo keistu politiniu biheviorizmu, kai eurobiurokratai mus bandė išmokyti naujų įpročių, naujo gyvenimo būdo, už kiekvieną žingsnį duodami „prizą“ – dosniai iš europinių fondų byrančią paramą.

Problema net ne tai, kokių elgesio modelių ir nuostatų esame mokomi, nors sutinku su kritika, kad diegiamas sekuliaristinis hedonizmas. Blogiausia, jog esame treniruojami „gyventi laisvai“ ir, natūralu, kad susiduriame su paradoksu, kai sunku susigaudyti, kas vadinama „laisve“, nes, kuo labiau esame „išlaisvinami“, tuo mažiau laisvi jaučiamės. Viso to padarinys – mes nuolatos jaučiamės eurokratų papirkinėjami ir karštligiškai mąstome, ar nenusipiginome.

Tokioje situacijoje tarsi nėra kada kalbėti apie įsijungimą į Europos kūrimą. Vietoj to tenka grumtis su potrauminio sindromo padariniais – įsiteikiančiu direktyvų vykdymu bei įsikibimu į „aukos“ vaidmenį, ciniškai kitas Europos Sąjungos valstybes traktuojant kaip „grobikes“ (sovietmečiu dūsavome, jog iš mūsų išveža pieną ir mėsą, dabar tvirtiname, jog iš mūsų „atima“ tautiškumą ir tikėjimą). Kita vertus, jei pažvelgtume į tai, kas pasiekta bendradarbiaujant su kitomis Europos tautomis, padedant Europos Sąjungos institucijoms, tikrai turime dėl ko pasidžiaugti.

Europa ar Europos Sąjunga?

Brexitas visiems europiečiams priminė tiesą, kad dera skirti Europą, kaip unikalią istoriją, patirtį turinčią erdvę, ir Europos Sąjungą, kaip pastangą formaliai brandinti bendrystę, teisinėmis ir politinėmis priemonėmis kuriant vienovę. Kita vertus, turėjome progos įsitikinti, kad, skirtingai nuo anksčiau egzistavusių imperinių darinių, iš ES galima pasitraukti. Tiesa, dera pripažinti ir tai, kad kiekvienos skyrybos turi skaudžių padarinių. Kitas dalykas – Brexitas padėjo dar labiau išryškinti, kokios įnirtingos geopolitinės kautynės vyksta pasaulyje ir grėsmės, kurios, kaip atrodė, išnyko kartu su Šaltuoju karu, šiandien vėl tapo tikrove.

Dabartinis ES politinis elitas sunkiai mokosi iš savo klaidų. Puikiai suprantu, kad dabartiniai eurokratai jaučiasi nesaugūs ir bando įsitvirtinti per įvairius politinius projektus, kuria įvairias schemas, kaip galėtų labiau kontroliuoti politinius procesus. Tačiau tai tik beviltiškai didina atotrūkį tarp jų ir Europos tautų. Tai puiki dirva radikalams populistams stiprėti. Tikrai nesutinku su populistų siūlomais atsakymais (regis, jie paprasčiausiai mėgaujasi Europos problemomis bei protestu), bet klausimus jie kelia tikrai svarbius. Pavyzdžiui, kur juda ES, kuo ji remiasi, ar multikultūriškumo ideologija nėra savosios tapatybės išsižadėjimas? Neabejotinai, apie tai privalome diskutuoti.

Manau, kad ne visos Europos tautos privalo jungtis į ES, tačiau svarbu išlaikyti Sąjungos atvirumą, aišku, suformuluojant konkrečius reikalavimus visiems potencialiems kandidatams. Neabejoju, kad Lietuva turėtų būti suinteresuota, kad Ukraina sugebėtų pažaboti korupcijos demonus ir jai atsivertų realios eurointegracijos galimybės. Būtų logiška, jei į ES ilgainiui įsijungtų Vakarų Balkanų tautos, Moldova. Kita vertus, turėtume nustoti politiškai koketuoti su musulmoniška Turkija. Tai nėra kultūrinio Europos arealo valstybė ir tikrai nebūtų išmintinga bandyti ją integruoti į europietišką bendriją. Tai nereiškia, jog negalime glaudžiai bendradarbiauti atskirose srityse, tačiau pripažinkime, kad turime aiškiai matyti ir potencialios ES plėtros ribas.

Ar Lietuvai dera likti ES? Bent jau šiuo metu, narystės privalumų yra kur kas daugiau nei grėsmių. Populiaru skųstis, kad esame nutautinami, nukrikščioninami, griaunamos mūsų šeimos, tačiau tiksliau būtų sakyti, kad mūsų problema yra tai, jog patys įsikibę laikomės „prašalaičio mentaliteto“ ir Europą suvokiame ne kaip savo namus, prie kurių sutvarkymo turime prisidėti, bet kaip bendrabutį, kuriame „išsimušėme“ kambarį, ir dabar nuolat skundžiamės, kad administratorius nevykdo visų mūsų pageidavimų. Yra daug svarbių politinių klausimų, kur iš paradoksalaus tingumo ar iš sovietmečio perimtų įpročių mieliau dangstomės direktyvomis, į jas net nesigilindami, nei imamės atsakomybės patiems ieškoti politinių sprendimų. Akivaizdu, kad mes per menkai išnaudojame galimybes dalyvauti diskusijoje apie Europos ateitį. Tai kur kas platesnis klausimas nei vien tai, kuria kryptimi turi būtų pertvarkomos ES politinės institucijos.

Krikščionys ir šių laikų Europa

Iš daugelio krikščionių tenka girdėti nuogąstavimą, kad Europos politinės institucijos pabrėžtinai atšiaurios krikščionybei. Tiek dėl keistos baimės įžeisti kitų religijų atstovų jausmus (nors pastarieji dažniausiai nerimauja tikrai ne dėl krikščionybės, bet dėl vartotojiško materializmo), tiek dėl dažnai net neįsisąmonintos konkurencijos dėl įtakos – nors skelbiamos oficialios panegirikos laisvei, realiai siekiama vis didesnės elgesio ir mąstymo kontrolės.

Beje, labai panaši dilema Katalikų Bažnyčiai buvo iškilusi XIX amžiuje, kai buvo svarstomos kelios alternatyvos: atsiriboti ir užsisklęsti nuo modernios visuomenės, susilieti su šia visuomene, konstatuojant, kad žmonija jau „subrendo“ ir bendrakeleivystė Bažnyčioje prarado svarbą, ar jungtis į kūrybinį procesą, siekiant taisyti deformacijas ir siūlant savus modernybės galvosūkių sprendimus. XIX a. pabaigoje popiežius Leonas XIII apsisprendė už trečiąją alternatyvą ir taip gimė modernus Bažnyčios socialinis mokymas. Neabejoju, kad jo intelektualiniai turtai šiandien gali mums labai padėti.

Jau XXI a. pradžioje popiežius Benediktas XVI labai aiškiai suformulavo krikščionių misiją Europoje šiandien. Mes turime tapti kūrybinga mažuma, kuri privalo išsaugoti tai, kas vertingiausia europietiškame pavelde, turime įkvėpti viltį sutrikusiems Senojo Žemyno gyventojams. Popiežius taip pat pabrėžė, kad, kai kalbame apie krikščioniškas Europos šaknis, tai tikrai neturėtų būti suprantama, kaip kokių nors privilegijų krikščionims reikalavimas, bet veikiau kaip raginamas saugoti tuos principus, kurie išugdė tai, kas vadinama europietiška tapatybe.

Žmogaus orumas ir teisės

Kokie tai principai? Pirmiausia, nelygstamo žmogaus orumo samprata, tvirtinanti, kad žmogus visuomet yra daugiau nei skaičius statistinėje lentelėje ar smiltis dykumoje, ir asmens vertingumas nepriklauso nuo socialinio statuso, biologinių savybių ar įsitikinimų. Popiežius Pranciškus, kalbėdamas Europos Parlamente, pabrėžė: „Deja, vis dar yra labai daug situacijų, kai žmonės traktuojami kaip objektai, kurių pradėjimą galima programuoti, kurių naudą galimą konfigūruoti ir kuriuos galima išmesti, kai šie suserga ir tampa nebenaudingi. Koks orumas gali egzistuoti, jei negali išreikšti to, ką galvoji, kuo tiki? Orumas įmanomas tik tada, kai nėra valdžios tironijos. Kokį orumą gali turėti asmuo, neturintis maisto, minimalaus pragyvenimo arba dirba darbą, kuris naikina jo orumą? Skatinti žmogaus orumą reiškia pripažinti, kad tas asmuo turi neatskiriamas teises, kurios negali būti atskirtos kitų sprendimu, ekonominiais ar kitokiais interesais.“

Skaudi šių laikų problema – „žmogaus teisių“ sąvokos infliacija, kai bet kuris įgeidis, egoizmo apraiška įvardijami kaip „pamatinė teisė“. Šiandien tapo įprasta „teise“ įvardinti stipresniojo norą, rūpinantis savuoju komfortu, nutraukti silpnesniojo gyvybę. Šioje situacijoje mes, krikščionys, turėtume ne pradėti vengti „teisių“ sąvokos ir „atiduoti“ ją krikščionybės kritikams, bet drąsiai kovoti su sukarikatūrintomis interpretacijomis ir pabrėžti būtiną ryšį tarp „žmogaus teisių“ ir „orumo“.

Bendrasis gėris ir teisės viršenybė

Antras svarbus principas, kurį teigia krikščionybė, kai kalbame apie politines bendruomenes, – bendrasis gėris ir su juo susijusi teisės viršenybė. Krikščionybė nuolat stebino pagonis tuo, kad didžiulę svarbą teikė teisei, kurią suprato ne kaip stipresniojo norų primetimą, bet kaip tai, kas išauga objektyvios moralinės tvarkos dirvoje. Tiek radikalūs liberalai, tiek marksistai tvirtino, kad įstatymai tėra politinės kovos priemonės, tačiau Bažnyčios socialinio mokymo požiūriu, įstatymai yra pozityvus būdas jungti skirtybes į visumą, kurioje vyrautų bendrojo gėrio principas, t. y. įsitikinimas, kad atskirų piliečių, įvairių grupių siekiai gali būti harmonizuoti, suderinti.

Kai politiniame gyvenime ištirpsta bendrojo gėrio siekis, jis virsta politinių gaujų peštynėmis. Šiandien tai pastebime labai dažnai. Tačiau tai nereiškia, jog taip būtinai turi būti. Mes, krikščionys, esame atsakingi už bendrojo gėrio sampratos reanimavimą ir tam pirmiausia turime patys atsikratyti politinio cinizmo bei „apkasų mentaliteto“. Turime ne „nugalėti“ kitus, bet kurti visus praturtinantį bendrabūvį, ir pastarojo pamatas turėtų būti ne technokratinis veiksmingumas, bet teisingumas ir papildomumas.

Solidarumas ir subsidiarumas

Popiežius Pranciškus yra liūdnai konstatavęs, kad neretai atrodo, jog Europą kamuoja atminties deficitas, ir tai labai trukdo solidarumui. „Turime branginti praeitį, jos pasiekimais praturtinti dabartį ir puoselėti tai, kas perduodama būsimoms kartoms. Solidarumas tarp kartų yra svarbi teisingos ir klestinčios Europos atrama,“ – teigia Pranciškus. Jis priduria ir tai, kad ne mažiau svarbus solidarumas su silpnesniais, patekusiais į bėdą. Visi esame susiję daugybe regimų ir neregimų saitų, esame tarsi vieno didelio organizmo dalys, o kurioje nors šio „organizmo“ vietoje atsiradusi žaizda neišvengiamai paveikia visumą.

Europa kenčia nuo didžiulės socialinės nelygybės, ir tai skaldo visuomenes. Nemaža dalimi dėl to kaltas „dovanojimo kultūros“, gebėjimo dalintis sunykimas. Jis negali būti atstatytas direktyvomis. Vis labiau išsikerojanti politinė valdžia tik pablogina situaciją. Čia reikalingas tikras mąstymo ir širdies „atsivertimas“, kuriam būtinos darnios, ryžtą nešioti vienas kito naštas skatinančios šeimos, gyvybinga pilietinė visuomenė ir ne į aršią konkurenciją, bet į bendrystės puoselėjimą orientuota švietimo sistema.

Deja, šiandien regime pavojingas centralizavimo, galios centrų stiprinimo, totalios kontrolės tendencijas. Neretai tai grindžiama tuo, kad taip sprendžiamos įsisenėjusios socialinės, ekonominės problemos, skatinamas „modernus, politiškai korektiškas“ elgesys. Tačiau iš tiesų, žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, tai dar labiau didina atotrūkį tarp valdančio elito ir likusios visuomenės, pilamas vanduo ant populistų politinio malūno. Galima suprasti, jog politinis elitas baiminasi to, kad modernios technologijos bei daugelio žmonių nenoras gilintis į politinius procesus sudaro puikias galimybes populistinėms manipuliacijoms. Tačiau nepamirškime, kad naujieji radikalai daugelį sužavi būtent pažadu sugrąžinti piliečiams svarbiausių sprendimų svertus. Beveik visais atvejais šis pažadas melagingas, tačiau faktas tas, kad paprastai agresija kyla iš bejėgiškumo jausmo veikti tikrovę. Kitaip sakant, arba Europoje stiprės pilietinės visuomenės, didės piliečių įtaka svarbiausiems sprendimams, arba visa sistema bus nušluota „naujųjų politinių barbarų“, skelbiančių tradicinės politikos pabaigą.

Vienintelis tikras priešnuodis – nuoseklus subsidiarumo principo taikymas. Valstybė turi būti kuriama „iš apačios“, o ne būti milžinu molinėmis kojomis. Europos Sąjungos narės turi jaustis laisvos spręsti savo problemas, aišku, nepamesdamos iš akių visos Sąjungos bendrojo gėrio. Kuo daugiau žmonių turi būti įtraukta į sprendimų priėmimą ir politinius procesus. Tik taip galima sveikti nuo „kritiško stebėtojo“, kuris puikiai žino, kaip kiti turi spręsti jo problemas, sindromo.

Laikantis subsidiarumo principo, svarbiausia pripažinti, kad šeima yra pirmesnė už valstybę ir ne valstybė kuria šeimas, bet šeimos puoselėja valstybę. Išmintinga politinė valdžia stengiasi sudaryti kuo geresnes sąlygas šeimoms gyvuoti, nes puikiai supranta, kad, jei šeimos yra stiprios bendruomenės, tai gali užkirsti kelią daugeliui socialinių problemų. Deja, šiandien regime vis stiprėjančius politinius eksperimentus, bandant perkonstruoti šeimas, pritaikant jas prie vartotojiškos visuomenės logikos. Paprastai tai daroma tvirtinant, kad tokiu būdu ginamos žmonių, nenorinčių priimti šeimos modelio, teisės. Politinė bendruomenė iš tiesų turėtų rūpintis kiekvienu savo nariu, tačiau būtina pripažinti, kad neleistina šeimos paversti eiline socialine sutartimi, primesti jai mainų logikos. Politinė valdžia, įtikėjusi, kad turi galią nurodinėti, kokia turi būti šeima, tampa iš esmės diktatoriška, viršijanti savo kompetencijos ribas.

Šiuo atveju krikščionims tenka labai svarbi misija ginti žmogų ir nuostatą, kad valstybė egzistuoja žmogui, o ne žmogus – valstybei.

Įvairiapusis vystymasis ir moralinė ekologija

Tai, kad žmogus gyvas ne vien duona, buvo svarbi europiečių nuostata daugelį amžių. Būtent todėl Europoje tiek daug dėmesio buvo skiriama kultūrai, religijai. Čia gimė unikali universitetų kultūra. Iki pat XIX a. materialinis turtas nebuvo suvokiamas kaip išskirtinis sėkmingo gyvenimo kriterijus. Prisiminkime, kad nemaža dalis Europos monarchų tikrai nebuvo turtingiausi savo meto žmonės ir daug laiko skirdavo įvairiapusiam ugdymui.

Įžengę į vartotojiškos visuomenės laikotarpį, susidūrėme su pagunda viską matuoti technokratinio veiksmingumo saiku. Šiandien tenka tvarkytis su padariniais: švietimo sistema yra pertvarkoma pagal darbo rinkos reikalavimus, t. y. žmogus tampa tik „socialinės mašinos“ priedėliu, socialiniai saitai trūkinėja, o gyvenimo sėkmė prilyginta suvartotų produktų skaičiui. Nenuostabu, kad dar niekada neturėjome tiek susikaupusios nevilties, pykčio ir beprasmybės jausmo. Didžiulis depresijos, savižudybių, priklausomybių ligų skaičius yra akivaizdus ženklas, kad pamatiniai mūsų poreikiai nėra patenkinami.

Galime džiaugtis, kad po pirmosios beatodairiško vartojimo stadijos pradėjome labiau rūpintis ekologija, bandome bent kiek ištaisyti gamtai padarytą žalą, kuri yra šalutinis technikos progreso padarinys. Visgi ne mažiau svarbu susirūpinti ir moraline ekologija, t. y. psichologine ir dvasine aplinka, kurioje gyvename. Viena iš dabartinės ES problemų yra tai, kad Europos Parlamentas ir Europos Komisija visą dėmesį skiria techniniam laisvosios prekybos, judėjimo veiksmingumo didinimui, tačiau nepripažįsta, jog laisvoji rinka, kaip ir šiuolaikinė demokratija, gali būti vaisingos tik tada, kai rūpinamasi moraliniu klimatu, socialiniu kapitalu, kai žmonės jaučiasi gyvenantys prasmingame pasaulyje.

Tikrai nemanau, kad moralinė ekologija gali būti puoselėjama tarpnacionalinių institucijų direktyvomis. Šiuo atveju labai svarbu, kad kiekvienai ES narei būtų palikta laisvės erdvė puoselėti savąjį unikalumą, plėtoti kultūrines ir religines tradicijas. Dvasiniai poreikiai neturi būti traktuojami kaip nereikšmingi. Nemanau, kad politinės institucijos turėtų privilegijuoti kurią nors religiją, tačiau, svarbiausia, dera rimtai vertinti religijos vaidmenį žmonių gyvenime. Pasaulietinis ES valstybių pobūdis yra kas kita nei sekuliarizmas, t. y. priešiškumas ar net panieka religijai.

Dar kartą tenka grįžti prie šeimų vaidmens. Būtent šeimose mes turėtume mokytis pasitikėti vieni kitais, pagarbiai priimti kitoniškumą, aukotis dėl kito, išsakyti tai, kas džiugina ar slegia. Todėl labai svarbu, jog ir visuomenėje būtų sukurtos kuo palankesnės sąlygos, kad šeimos būtų stiprios ir kūrybingos bendruomenės. Iškilus problemoms, valstybės institucijos turėtų ne bandyti perimti kurią nors šeimos funkciją, bet padėti šeimoms stiprėti, idant jos būtų vis savarankiškesnės.

Tautų, o ne biurokratų Europa

Popiežius Pranciškus teigia: „Europa yra tautų šeima, tautų, kurios gali vėl pradėti jaustis artimos ES institucijoms, jei jos supras, kaip galima protingai sujungti vienybės idealą su skirtumų įvairove, gerbiant kiekvienos tautos tradicijas. Prisimenant ir gerbiant kiekvienos iš jų šaknis ir istoriją, išsivaduojant iš manipuliacijų ir fobijų.“ Labai svarbu aiškiai išsakyti mintį, kad Europos tautų unikalumas nėra kliūtis vieningai ES, bet veikiau pastarosios gyvybingumo sąlyga.

Dera įsiklausyti į vis garsėjančius pasipiktinimus, kad ES stumiama ta kryptimi, kuri patogiausia eurobiurokratams, ir jų komforto nedera painioti su bendruoju Europos gėriu. Neatmetu galimybės, kad kada nors gali susiformuoti Jungtinių Europos Valstybių konfederacija ar net federacija, tačiau dabartinėje situacijoje skubinti šį procesą būtų klaidinga. Galime diskutuoti apie glaudesnį veikimą vienoje ar keliose srityse, tačiau svarbu neniveliuoti Europos tautų unikalumo, bet leisti jam kuo labiau išsiskleisti. Kitas dalykas – mes neišvengiamai turėsime aiškiai apibrėžti savąją tapatybę per skirtumą su musulmonišku pasauliu, taip pat Kinija, kurios įtaka pasaulyje akivaizdžiai auga.

Dabartinė Europa yra supainiojusi empatiją su savinieka. Europos tautų istorijoje būta visko, taip pat ir skaudžių klaidų, smurto, net genocidų. Turime išmokti istorijos pamokas, kaip lengvai galima pasiduoti naikinimo isterijai, kaip pavojinga įsijausti į teisuolių bei pasaulio šeimininkų vaidmenį. Tačiau didelė klaida pradėti gėdytis savosios tapatybės, to nuostabaus paveldo, į kurį esame įaugę, to aistringo kūrybiškumo, kurio mums visais laikais pavydėjo kitų kultūrų atstovai. Pasaulis nėra vien Europa, bet be Europos pasaulis būtų kur kas nykesnis ir vargingesnis.

Statyti tiltus, o ne barikadas

Šiandien krikščionims politikams svarbu ne tik artikuliuoti savo misiją, aiškiai išsakyti tai, kokie pokyčiai reikalingi Europoje, bet ir liudyti autentiško dialogo svarbą. Vėl dera pacituoti popiežių Pranciškų: „Šiandien visa Europa, nuo Atlanto iki Uralo, nuo Šiaurės ašigalio iki Viduržemio jūros, negali praleisti progos būti dialogo vieta. Reikalingas nuoširdus ir konstruktyvus dialogas, kuriame visi dalyvautų lygiomis teisėmis. Šiandien matome krikščionių ir musulmonų dialogo poreikį. Dialogo reikia visose sferose. Ypač reikia įveikti vis dar gajų laicistinį požiūrį, kuris nesuvokia pozityvaus religijų indėlio į visuomenės gyvenimą, reikalaudamas jas uždaryti vien privačių įsitikinimų ir jausmų sferoje. Dialogo skatinimas – tai viena svarbiausių politikos užduočių, ypač šiandien, kai daug kur matome, kad dialogo balsą nustelbia tik reikalavimai ir nesidomėjimas bendru gėriu. Čia palankią sau dirvą suranda ekstremistiniai ir populistiniai judėjimai, kurių skelbiamos žinios esmė – vien protestas, be jokio konstruktyvaus politinio projekto. Krikščionys yra pašaukti prisidėti prie politinio dialogo, turi padėti susigrąžinti orumą politikai, suvokiamai kaip tarnavimas bendrajam gėriui, o ne valdžios savinimasis.“

Neretai susiduriame su paradoksu: kai krikščionys akcentuoja vertybių svarbą politikoje, kalba apie pozityvų religijos, šeimos vaidmenį, dažnai tai interpretuojama kaip privilegijų reikalavimas ar priešinimasis natūraliems pokyčiams. Taip yra ir dėl to, kad dažnai krikščionys į politinį gyvenimą jungiasi reaktyviai, protestuodami prieš kurį nors netinkamą politinį sprendimą. Trūksta garsesnio krikščionių politikų balso, ginant visus žmones, nepaisant pastarųjų įsitikinimų, tautybės, seksualinės orientacijos.

Svarbu kovoti ne tik už pokyčius politinėje darbotvarkėje, už konkrečius politinius sprendimus, bet ir už autentiško, pagarbaus dialogo sugrąžinimą į politinį gyvenimą. Padori politika nėra vien kalbėjimas apie vertybių svarbą politikoje, bet ir gebėjimas įsiklausyti į kitą, kantrus ir drąsus tiltų statymas ten, kur šiandien mieliau renčiamos barikados.

Pasyvumas, nusišalinimas nuo bendrų reikalų svarstymo, užsisklendimas vien lokaliose problemose, nekeliant klausimo apie bendrąjį kontekstą, paliekant Europos klausimus spręsti vien eurobiurokratams, yra priesakų mylėti savo artimą ir neužkasti savo talento žemėje ignoravimas. Norėčiau, kad šis tekstas būtų priimtas ne kaip dar viena politinė programa, deklaratyvus nepasitenkinimas dabartine situacija, bet kaip kvietimas dialogui, drąsiai aiškinantis visus rūpimus klausimus, „įdarbinant“ Bažnyčios socialinį mokymą, kurio turtais mes, šių laikų krikščionys politikai, tikrai per menkai naudojamės.

Žurnalas „Kelionė“, 2018 nr. 2