Gediminas Šulcas, Vytautas Raškauskas
Žurnalas „Ateitis“, 2019 Nr. 5
Prieš 100 metų lietuviams teko sunkus uždavinys – neturėdami ginklų, šovinių ir kitokio kovai būtiniausio aprūpinimo, jie ėmėsi ginti ką tik susikūrusią Lietuvą nuo iš visų pusių ją supančių priešų: lenkų, bolševikų, bermontininkų.
Tad šiemet, Nepriklausomybės kovų atminimo metais, pirmiausia norisi prisiminti jų dalyvius – aptarti jų gyvenimus ir likimus.
Šios istorijos herojus Juozas Gvazdauskas – vienas iš jaunų vyrų, kurie anuomet apgynė Lietuvą ir buvo jos apdovanoti ordinais bei žeme, bet vėliau už visa tai buvo skaudžiai nubausti okupanto iš rytų.
Juozą Gvazdauską vaizdo pasakojime prisimena sūnus Petras, o Nepriklausomybės kovų kontekstus aptaria istorikas Norbertas Černiauskas.
VIDEO pasakojimą žiūrėkite ČIA
Toliau skaitykite visą Juozo Gvazdausko sūnaus Petro Gvazdausko pasakojimą.
Kovojo, kol priešus išvijo iš Lietuvos
Mano tėvas Juozas Gvazdauskas gimė 1897 metais Keruočių kaime, Panevėžio apskrityje. Šeimoje buvo keturi vaikai, jis vyriausias. Apie tėvo vaikystę žinau nedaug, tik tai, kad jis truputį mokėsi Pumpėnų pradžios mokykloje, atrodo, keturias klases ten baigė – taigi, jau mokėjo skaityti ir rašyti tiek, kiek tuo metu kaime pakako.
Kai 1918 m. vasario 16 dieną buvo priimtas Nepriklausomybės aktas, atsirado daugybė priešų, norėjusių sužlugdyti jauną besikuriančią valstybę. Tėvas tapo vienu iš tų, kurie pasiryžo ją apsaugoti. Tada jam buvo 21 metai. Žinau, kad tėvas tarnavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio pulke ryšininku – turėjo aparatūrą ir laikė ryšį.
Pirmiausia kovojo su bolševikais ir juos išvijo už Dauguvos – ten frontas sustojo. Kai buvo Lietuvai nubrėžti rubežiai ir šalies teritorija jau buvo daugmaž nustatyta, pulką perkėlė į pietus, prie Lenkijos sienos. Ten tėvas su visa ryšių aparatūra buvo pasiųstas žvalgu Augustavo miške stebėti padėtį. Kai pamatė, kad Želigovskio raiteliai puola – tai vyko naktį – pranešė štabui, ir taip padėjo lietuviams pasiruošti lenkų kariuomenės sutikimui.
O tuo tarpu pats, pajutęs pavojų, ir kad gali su aparatūra patekti į lenkų rankas, gretimame kaime nuėjo pas vietinį lenką ūkininką, ir jam paliko laikinai pasaugoti aparatą, sakydamas, kad kitą dieną ateis pasiimti. Praėjus puolimo bangai, jis grįžo pas tą ūkininką, o lenkas aparatūros nesutinka atiduoti. Tada jis jau griežtai ėmėsi reikalo – nusiėmė šautuvą ir pasakė: arba tu gulsi čia, arba aparatūra.
Tada, žinoma, aparatą jam grąžino ir laikydamas ryšį traukėsi iki Vilniaus. Pulkas buvo sustojęs Vilniuje, tėvas vis prisimindavo ten girdėtą vado padrąsinimą, kad nors esame priversti laikinai Vilnių palikti, bet mes tikrai jį atgausim ir sugrįšim. Mieste situacija tuo metu buvo labai nepalanki, lenkai iš viršaus pylė srutas ant Lietuvos karių. Tad jie traukėsi ir tėvas su savimi visąlaik tempėsi tą aparatūrą, kol sustojo prie Širvintų. Ten baigėsi mūšiai. Vėliau jis buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu kaip ypatingai pasižymėjęs kovose su Lietuvos priešais.
Kovoms pasibaigus
Nusistovėjus padėčiai, tėvas buvo iš tarnybos paleistas į atsargą. Grįžęs, kadangi jo tėvai žemės neturėjo, ėmėsi mokytis staliaus darbo pas vieną meistrą, kurį paskui visą gyvenimą geruoju minėdavo. Meistras išmokė tėvą visų staliaus darbų, o kadangi prasidėjo žemės reforma, ir žmonės iš kaimų kelėsi į viensėdijas, statėsi namus, tai tėvas turėjo didelę paklausą – statė namus, darė apdailą. Tokiu būdu jis ilgainiui susitaupė pinigų ir varžytinėse nusipirko 14 hektarų žemės. Žemė ten trečios ar ketvirtos kategorijos, bet to pakako, kad būtų galima ūkininkauti.
1934 m., apdovanotas Vyčio kryžiumi, jis už tai gavo ir sklypą maždaug 3 kilometrų atstumu nuo tos vietovės, kur ėmė statytis savo namus ir kurti ūkį. Ten buvo tokio Kulbio, kažkada grįžusio iš Amerikos, didžiuliai krūmynų, kemsynų plotai, tai 20 hektarų tų kemsynų dabar gavo tėvas. Juose nieko neišauginsi, bet galėjome užsiimti gyvulininkyste. Ten ir aš praleidau didžiąją dalį visų mokyklos atostogų, karves beganydamas, šieną bepjaudamas. O žiemą paprastai kirsdavome ten augusius krūmynus malkoms – ir savo reikmėms, bet ir kitiems parduodavome.
Mano tėvas buvo tvarkingo, griežto, racionalaus būdo žmogus. Ir be galo darbštus, darboholikas nuo pradžios iki galo, niekada nesėdėdavo rankas sudėjęs. Pasistatė ne tik namus, bet ir tvartą, didžiulį klojimą, daržinę, pirtį, virtuvę – visa tai pastatyta jo rankomis. Kiek tų akmenų pamatams teko suskaldyti… O man, kadangi aš vyriausias, visąlaik tekdavo kartu dalyvauti.
Užėjus sovietams
Kai 1940 metais prasidėjo bolševikų siautėjimai, tėvas pasakė: tegu tik atvažiuoja, aš juos visus iššaudysiu. Bet 1940-aisiais mūsų šeimai daug susidurti su jais neteko, viskas praėjo ramiai, o į Sibirą patekome jau 1951 m.
Atsimenu, kad tėvas negalvojo, jog jam gresia tremtis – juk paprastas ūkininkas, niekur per daug nesireiškė. Be to, kaime lyg skundikų nebuvo – tokių, kurie galėtų išduoti, apskųsti. Tiesa, šiek tiek atsargumo priemonių ėmėsi. Iki 1940 metų jis ir tą Vyties kryžių nešiodavo viešai, o paskui paslėpė ir daugiau neberodė. Taip pat antrąsyk užėjus rusams, pats atsisakė tų gautų 20 hektarų.
Tremties priežastimi galiausiai tapo tėvo atsisakymas eiti į kolūkį, atiduoti padargus, arklį. Tas labai nepatiko mūsų krašte besikuriančio kolūkio pirmininkui – jis ir paskundė. Tremties dokumentuose taip ir prirašyta – kad tėvas turėjo samdomą jėgą, įvairios technikos, taigi, buvo buožė. Dabar jau žinoma, kad vežimus organizavo vietiniai, o 1951-ųjų vežimas daugiausiai buvo susietas su kolūkių kūrimu. Kolūkiams reikėjo ne tik darbo jėgos, bet ir patalpų, arklių, vežimų. Tokiu būdu jie, išvežę turtingesnius, geresnius ūkininkus, kurie turėjo visą reikalingą inventorių, paėmė visą jų turtą ir įkūrė kolūkius.
Tremtis
Į Sibirą išvežė 1951 metais spalio 2 d. Žinau, kad grįžęs iš kariuomenės tėvas išmoko gerai groti smuiku ir dažnai grodavo kaimų pobūviuose, vakaruškose, vestuvėse. Jis dar du brolius turėjo, vienas grojo klarnetu, kitas armonika – visi kartu taip papildomai uždarbiaudavo kaimus linksmindami. Tai kai atvažiavo išvežti, tėvas sukrovė kiek galėjo daiktų į vežimą, savo arklį pakinkė, ir išvažiuodamas pasiėmęs smuiką užgrojo.
Nuvežė kiek bėgiai leido į Tomsko sritį iki Aseno, ten išlaipino ir į baržą susodino keletą vagonų žmonių, ir Čiulymo upe plukdė į šiaurės rytus. Upė buvo labai nusekusi, prasidėjo sniegas ir šaltis. Keletas stiprių vyrų tą baržą vis ištempdavo jai užstrigus. Ir kai jau sustojo, atvažiavo iš trėmimo vietos – Liubino gyvenvietės – traktorius ir su daiktais visus išsivežė.
Atvykę gavo barake vieną kambarį, į kurį įkeldino, be mūsų šeimos, dar vieną merginą su močiute. Žodžiu, dvi šeimos, kambariukas gal 12 kvadratinių metrų, jame tik plyta. Ką jau atsivežei, tą ir turi, daugiau nieko negausi. Tėvas ėmėsi, ką galima, patvarkyti, sukalė ten narus dviejų aukštų, kad būtų bent kur atsigulti. Taip būdavo ir namuose, ir žiemą, ir vakarais jis nesėdėdavo, o, būdavo, arba galanda įrankius, arba ką nors obliuoja.
Tremtyje surinko lietuvius vyrus ir pastatė krovikais dirbti. Kadangi gyvenvietė tiktai kūrėsi, reikėjo statyti namus, lietuviams teko gabenti vadinamuosius suomiškus skydinius namelius – atskirus skydus atplukdydavo upe ir paskui su transportu atveždavo į statybos vietas. Šitoje lietuvių brigadoje tėvas dirbo ilgokai. Tiesa, žiemą darbuodavosi miške. Buvo toks mažas gelžkeliukas, kuriuo nuveždavo į taigą kirsti medžius, genėti šakas.
Sugrįžus namo
Iš tremties paleido 1958 metais. Nieko nelaukęs, tėvas ėmė ruoštis kelionei. Aš tuo metu mokiausi Krasnojarske, teko ištrūkti. Atvažiavau atostogų ir mes viską suruošėm kelionei namo. Išvažiuojant man buvo labai gaila, kad jis vietiniam vaikui atidavė savo smuiką, sakydamas, kad pats daugiau nebegros.
Buvo rugpjūčio pabaiga. Viską susikrovę nuplaukė į Tomską, o aš jau anksčiau nuvažiavęs parūpinau konteinerį, į jį sudėjome visą mantą, kurią nusprendėm vežtis į Lietuvą. Tik kur grįžti? Nuvažiavo pas dėdę Petrą, gyvenusį Gegužinės kaime. Apsigyveno ten, bet kiek ten gali gyvent, reikia ieškot darbo.
Mieste buvo likę mūsų pusė namo, nupirkto prieš ištremiant, ir tėvas išsivežė jo dokumentus. Grįžęs bandė kreiptis į Panevėžio vykdomąjį komitetą. Ten jo paprašė sumokėti už visus metus namo komunalinius mokesčius ir, sako, tada galite jį pasiimti. Tėvas nudžiugo, sumokėjo, o ten buvo apsigyvenusios mūsų krašto stribų šeimos. Su jais kalbėtis nesisekė, galvojo, gal teisminiu keliu kokią patalpą užleistų. O tada išsiaiškino, kad buvo Sniečkaus ir Paleckio prašymu Maskvos nutarimas, kad lietuviai į savo ištrėmimo vietą, Lietuvos Respubliką, grįžti neturi teisės. Taip ir pas mane buvo parašyta pažymoje. Gali po visą respubliką važiuoti, bet ne namo.
Galiausiai suradom pusę namelio Panevėžyje, Pušaloto gatvėje, už nedidelę kainą, ir tą pavyko nupirkti. Ten jie ir apsigyveno ir gyveno iki mirties. Brolius paėmė į kariuomenę, dirbo tik sesuo, tėvas, kiek galėjo, dar buvo įsidarbinęs televizorių gamykloje. O paskui, kiek prie to namelio žemės buvo, tai dirbdavo, dar kitą daržą laikinai turėjo. Brolis Petras, gyvenantis Gegužinėje, ir toliau grojo klarnetu, priklausė kultūros namų ansambliui, jis ir vėl tėtį pakvietė groti, tai jis nusipirko smuiką ir dar keletą metų grojo.
Kai atidžiau peržvelgiu savo tėvo Juozo gyvenimą, suprantu, kad iš jo galima pasimokyti ne tik tėvynės meilės, patriotizmo, bet pirmiausia ir svarbiausia – darbštumo, supratimo, kad nieko niekas neduoda, jeigu pats neužsidirbi.
Tekstas parengtas įgyvendinant programą „Pamiršti Lietuvos šimtmečio herojai: 1918–1920 m. kariuomenės savanoriai“, iš dalies finansuojamą Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos lėšomis.
